Ketvirtas mėnuo Londone: du bučkiai ir jokio sekso Vienišos 4 vaikų mamos dienoraštis

Išsiskyrusi su vyru, aktyvi socialinių projektų organizatorė ir keturių vaikų mama Birutė Jakučionytė naują gyvenimą pradėjo kurti emigracijoje - Londone. Birutė mielai sutiko dienoraščio įrašais pasidalinti ir su mūsų portalo skaitytojais, ir abejingų moters istorijai nėra.

Lutono oro uostas. Skrydis į Belfast už valandos.

Skrendu į kitą salą ieškoti pigių ir kokybiškų šiukšlių, ups - žaliavų.  Toks tas mano gyvenimas kasdien - skrydžiai, traukiniai, rūšiavimo aikštelės. Kasdien vis į kitą vietą, kitą miestą, kitą rūšiavimo aikštelę. Man tikrai patinka naujos teritorijos ir nauji keliai. Kad ir šiandien paryčiais reikėjo surasti kelią iki oro uosto, o metro dar nevažiavo. Pasirodo, tik penkiolika minučių pėstute nuo mano namų iki gatvės, kuria važiuoja autobusai į Lutono oro uostą. Suradau, spėjau ir į savo patirčių žemėlapį Londone įsidėjau dar vieną maršrutą. Apie kasdieninį bilietų pirkimą vis iš kitos traukinių stoties, traukinių grafikus, greičius jau net nekalbu.

Man patinka mokytis ir sužinoti kasdien milijoną naujų dalykų.

Matyt, tikrai Gerviniuose buvau apleidusi savo smegenis naujos informacijos aprūpinimu. Dabar jos net čirška nuo gaunamos info apdorojimo. Visad maniau, kad mano Kristupui reikia apkrauti galvą nauja informacija, kad būtų ramesnis. Neseniai supratau, kad man tas pats. Buvau savaitę Lietuvoje ir nuvažiavau į savo buvusį darbą - gyvybės draudimo kompaniją. Ir ten būdama prisiminiau tą gerą jausmą, kai pradėjau pas juos dirbti. Dabar jaučiuosi taip pat. Tiesiog vežė mane tada nauja informacija, naujos žinios, nauja patirtis. Ir dabar taip yra. Nežinau kaip, bet manyje tokiu metu atsiranda kažkokios milžiniškos, neišmatuojamos energijos. Tada aš viską galiu. Galiu kalnus nuversti su didžiuliu pasitenkinimu.

Turbūt, dėl tos perteklinės energijos vakar ir baldus namuose stumdžiau! Dabar tikrai geriau. Sukeičiau vaiką ir gongus - Teodorą perkėliau pas vaikus į kambarį, o pas save parsinešiau gongus, su kuriais visai negrojau jau kelis mėnesius, tiesiog nebuvo poreikio, ne ta vieta, ne tas laikas.

Visada atvažiuoju, ateinu per anksti. Gal keliaudama kasdien, taupydama savo laiką kada nors išmoksiu būti laiku? Gal ir į pasimatymus išmoksiu ateiti laiku? O ne 15 minučių  anksčiau.

Apie pasimatymus tai reikėtų atskirą skyrių rašyti.

Reikėtų suskirstyti visus sutiktus vyrus į tam tikras kategorijas. Mano sesuo Irena sakė, kad iš kandidatų pasimatymams sąrašo karto išbraukia dvi kategorijas: Nr.1 - juodi, Nr.2 - musulmonai.  Na, o aš taigi nebraukiu nei vieno! Vardan savo šventos ir neįkainojamos patirties. Kartais už ją reikia brangiai sumokėti. Kaip ten buvo su juodu galėsite paskaityti mano knygoje, nes buvo pernai. O kaip su musulmonu prašom dabar. Šviežutėlė istorija.  

Yaser. Išvaizdus, turtingas, atletiškas, linksmas, galantiškas ir elegantiškas, buvęs profesionalus sprortininkas, puikiai bendraujantis Egipto graikas.

Nevyniojam į vatą - musulmonas. Galvojau, atvažiuočiau su tokiu į Lietuvą, tai visi išvirstų iš koto - keturių vaikų motulė, o štai žiūrėk, kokį pakabino! Aš jam iki peties, ruošiausi traukti visus aukštakulnius iš spintos ir kibti į parankę.

Vienas mano draugas paklausė: „O kas su juo ne taip, kad su tavim prasidėjo?" Matyt, tas ne taip ir buvo - musulmonas. Skridau kaip plunksna šešiolikmetė į pasimatymus, o draugė Daiva pamačius nuotrauką pasakė: „Musulmonas. Bet tau juk reikia viską pačiai išbandyti! Tai bandyk!". Niekaip negalėjau suprasti, ką čia vėl visi man buria. Kol neišgirdau iš tiesioginio šaltinio, iš pačio Yaser lūpų.

Taip, jis negeria, nerūko, nevalgo kiaulienos, meldžiasi penkis kartus per dieną.

Kai būna susitikime, atsiprašo ir eina pasimelsti. Taip, jis laikosi ramadano  ir nuo birželio 15d.  iki liepos 15d. nevalgo ir nieko negeria, kol šviesu. Na, nieko čia baisaus, viską galima suprasti, priimti, bet... jis gali mylėtis tik su savo žmona, o kadangi yra 36 metų vaikinas, kuris niekada jos neturėjo, tai neturėjo niekada ir sekso. Nes atsiskaityti prieš Dievą yra daug sudėtingiau, nei pasimėgauti nevedybiniu seksu. Uch! Įkalintas savo religijos.

Tada dar paklausiau: „O kai mane lieti ar pabučiuoji (chebra, buvo tik pora pakšt, bet tiesiai į lūpas) tau reikia daugiau melstis, tai yra blogai?". Vaikino būta sąžiningo. Taip, reikia už tai papildomai pasimelsti. Ėjau namo kaip girta, nors buvau negėrus nei lašo. Apsvaigusi nuo musulmoniškų kerų. Puikus jis, tas Yaser, bet tekėti tai aš nesiruošiu! O tai reiškia? Kad jokios bendros ateities nenusimato.

Išsiskirstėm kas sau - Yaser išvažiavo su visam iš Londono, aš išsitryniau savo anketą iš pažinčių portalų, tikiuosi, kad visam laikui.

Klausysiu vyresnės sesers. Išbraukiam juodus ir musulmonus. Istorijos su Yaser pabaigai reikėtų pridėti labai gražų atradimą. Paskutinis pasimatymas buvo sutartas Paddington traukinių stotyje. Aš, beje, kaip ir jis, visada ateinu per anksti.

Už tai laukiu, kvailai jaučiuosi, bet turiu laiko pasidairyti. Išgirdau muziką grojant. Klasikinę. Pasirodo, Paddingtono traukinių stotyje, ant perono, kiekvieną penktadienį ir per šventes groja orkestras, kuris yra sudarytas ir visų norinčių, kurie tik moka groti, skaito natas ir turi noro. Puikus senyvo amžiaus Londono gyventojų užsiėmimas ir pramoga. Eiti pagroti! Vaizdas ir jausmas nerealus, idėja klasiška. Dešimt balų Londonui. Penki svarai iš mano piniginės paramai.

O Yaser? Paklausit, ar širdies neskauda?

Aišku, kad skauda. Vėl atsitrenkiau į sieną, tas šventas tikėjimas ir naivumas. Nieko, paskaudės ir praeis. Aš gi negaliu kitaip. Man reikia čia, dabar ir kaip galima greičiau. Ir būtinai savo kailiu patirti. Todėl vis ir atsitrenkiu į sieną. Taip ir daužausi.

Prisimenu įdomią patirtį - savo pirmąją konsultaciją pas psichoterapeutą (lankiausi po skyrybų). Išklausęs mano monologo, Robertas paklausė, ar galėtume atlikti mažą eksperimentą. Aš pasirašiau. Pasiūlė išmatuoti mano vidinį greitį. Paėmė laikrodį ir pasakė: „Kai aš duosiu ženklą, pradėsim. Pasakysi STOP, kai tavo manymu bus praėjusi minutė". Po ženklo aš labai ilgai laukiau, kentėjau, trepsėjau, spirgėjau ir kai jau visai visai nebegalėjau, jau kai maniau, kad praėjo tikrai kokios dvi, pasakiau STOP! Žinot, kiek buvo? 32 sekundės!

Tada jis pasakė, kad tokiu greičiu gyvenant neįmanoma neatitrenkti į sienas. Čia tas pats, kaip mieste leistinas greitis yra 50km/h, o aš važiuoju per senamiestį 100km/h. Pamąstyti yra apie ką, bet aš kažkaip išsiplėčiau. Vis tik rašau apie nuotykius Didžiojoje Britanijoje. Einu į lėktuvą.

Šiandien mano gimtadienis.

Apie pietus apsižiūrėjau, kad niekas nesveikina. Susizgribau, kodėl? Dėmesio tai norisi, kad ir Facebook. Pasirodo, ir Skype, ir FB buvau uždėjusi varnelę, kad nerodytų mano gimtadienio. Greitai klaidą ištaisiau ir visą dieną mėgaujuosi sveikinimais. Ačiū!

Dar nieko nepapasakojau apie Airiją ir Dubliną.

Per pora dienų pervažiuota pusė Airijos. Šiaurės Airija tikrai puiki, bet Dublinas ir Airijos vidurys tai tikrai brr.... Važiavau su autobusu į Dublino centrą. Vienas po kito lipo žmonės keistais veidais, purvini, apsilamdę, nušiurę ir baisiai negražūs. Namai net ir netoli centro išdažyti bet kaip, bet kokiomis spalvomis, kaip koks kinų kvartalas. Dar kažkokį mitingą pravažiavau. Brrrr...

Vis gūžiausi ir bandžiau suvaldyti savo labai blogus pajutimus ir emocijas. Nepatiko man Dublinas, oi ne. Bet Dubline, kaip ir daugybėje vietų žemėje, gyvena mano mylimi žmonės, mano draugai. Kelis metus nematytas Vacys su žmona Egle, beveik visa praplepėta naktis, prisiminimai, džiaugsmas už jų pasiekimus: abu turi gerus darbus, nusipirkę namą, ir Dublinas nebeatrodo toks beviltiškas. Juk svarbiausia - bendravimas. Beje, Dubline valgiau pačią skaniausią žuvį per paskutinius kelerius metus, kurią man Red Kow viešbučio restorane pasiūlė guvi ir smarki Rosita iš Klaipėdos. Ir vėl lietuvė, ir vėl iš pajūrio.

Skrendat namo Dublino oro uoste tiesiog prie uodegos prilipo inteligentiškas, pagyvenęs airis Jim.

Čia turbūt pirmą kartą gyvenime man taip buvo - eini gatve ir vyras „kabina". Vadinasi, ne viskas prarasta! Pasitaikyk tu man, kai Jim tuo pačiu lėktuvu su manimi skrido į Londoną, paskui tuo pačiu autobusu iš oro uosto. O kai prakalbom apie gimtadienius, tai jis sakė: „Na, jeigu tavo gegužės 1 - ąją, tai mano 2 - ąją. Teko žmogui net pasą parodyti. Metus kukliai pirštu pridengęs, ne pirmos jau jaunystės, įtikino mane, kad jo gimtadienis tikrai gegužės antrą. Aš visą kelią kvatojau. Kvatojau iš to airio bajerių ir iš savęs, kad net pusės nesuprantu, ką jis sako.

Tiek sutapimų, kad tikrai Dievulis sėdi ant debesėlio ir iš manęs juokiasi.

Smaginasi, vienu žodžiu. Nes grįžus namo radau laiškus iš mokesčių - pašalpų man nemokės! Per mažai dirbu, per mažai uždirbu, nesu tinkama gyventi Londone, negebu pasirūpinti savo vaikais. Žinau, jūs juoksitės ir netikėsit. Žinau, kad klausimų čia daugiau, nei atsakymų, žinau, kad laukia ilgas procesas paneigti priimtą sprendimą. Žinau, kad taip nebūna. Bet, seniai aiški tiesa pasitvirtino dar kartą - jeigu gali atsitikti kokia nors nesąmonė, tai būtinai Birutei.

Šypsosi Dievulis pro ūsą ir galvoja turbūt - ne tavo kelias pašalpinis, oi ne tavo... eik ir pinigų užsidirbk tiek, kad gerai gyventum Anglijoje. Ir taip aš visiškai persijungiu į planą B. Pinigai uždirbami.  Mergina, kuri tvarkė mano dokumentus man sako: „Na, bet kaip tu gali būti tokia nesėkminga? Iš NINo pokalbio išmetė, pašalpų net neduoda." O aš jai sakau: „Tai, kad atvirkščiai - aš, matyt, tiek sėkminga, kad man net pašalpų neduoda".

Jautė mano širdis. O Dievulis sėdi ant debesėlio ir šypsosi pro ūsą. Na, ką dabar tu darysi, Birute?  Dievuli, davei dantis, daug dantų davei, duosi ir duonos!

Birutė Jakučionytė - ekodaiktai.lt įkūrėja, "Ežiukų klubo" sumanytoja ir mama Ežienė, daugybės socialinių akcijų organizatorė, šiuo metu vykstančios akcijos "Kamštelių vajus" autorė.

Birutės dienoraštis:

1 serija: Naujas gyvenimas Londone

2 serija: Kaip Londonas pasitiko daugiavaikę mamą? Pirmų savaičių įspūdžiai

3 serija: Mėnuo Londone: su nerimu širdyje

5 serija: Nuotykiai tęsiasi: ir lėktuve, ir britiškuose namuose

6 serija: Ar įkopė Birutė į Everestą? Du mėnesiai Londone

7 serija: Trys mėnesiai Londone: kaip musė barščiuose

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis