Gimdyme dalyvavęs vyras nustoja domėtis žmona? Atsako tėčiai

Dažną būsimą mamą kamuoja baimė, kad jei vyras išvys ją gimdančią vėliau gali jos nebegeisti. Ta pati baimė kartais kausto ir būsimus tėčius, kurie svarsto, ar dalyvauti gimdyme. Apklausėme kelis vyrus neseniai tapusiais tėčiais, ar dalyvavimas gimdyme atvėsino aistrą jų kūdikių mamoms.

Robertas:

„Buvau nusprendęs su žmona būti tik per sąrėmius, o kai prasidės gimdymas išeiti. Tačiau prasidėjus gimdymui, spontaniškai nusprendžiau pasilikti – mačiau, kad žmonai manęs reikia. Stovėjau prie žmonos galvos ir stengiausi nežiūrėti. Ir nelabai būtų kitaip išėję, nes kūdiki pasitiko akušerė, gydytoja rezidentė ir slaugė – net nebūčiau tilpęs. Mačiau tik jau išlindusią galvytę, tada ir žmonai pasakiau, kad nedaug liko ir dar šiek tiek pasistengtų. Pamačius dukrytę kilo tikra jausmų sumaištis – daugiau tikriausiai tokio stipraus jausmo nesu patyręs. Iki šiol džiaugiuosi, kad likau šalia žmonos ir tikrai vėliau mūsų santykiai nepasikeitė. Aišku, dabar visai kitoks mūsų gyvenimo ritmas – negali mylėtis kada nori ir kur nori, o kartais abu būname pernelyg pavargę, bet žmona atrodo tokia pat patraukli ir seksuali.“

Evaldas:

„Po pirmo žmonos gimdymo, skrajojau tarsi ant debesų. Visiems pasakojau, kad vyrai privalo dalyvauti gimdyme, koks tai nuostabus potyris, kiek daug emocijų sukelia. Tačiau po antrojo pakeičiau nuomonę. Vyrai turėtų gerai pasiruošti tiek morališkai, tiek mediciniškai, jei nori būti kartu. Antrą kartą žmonos gimdymas buvo tikras košmaras, dukra be galo sunkiai gimė, žmona vos nenukraujavo – jaučiausi visiškas bejėgis ir nevykėlis. Po to kurį laiką išties nelabai norėjau mylėtis su žmona. Tik ne dėl to, kad ji būtų manęs nebejaudinusi, tiesiog paniškai bijojau, kad ji gali pastoti ir jai vėl teks išgyventi tokį baisų košmarą. Bet suėmiau save į rankas ir per kelis mėnesius vėl viskas grįžo į senas vėžes.“

Tomas:

„Man tai keistas vyrų svarstymas, ar dalyvauti gimdyme, ar ne? Jei jau pradėjot kartu kūdikį, tai ir pasitikti reiktų kartu. Buvau šalia du kartus, mačiau kaip gimsta ir vienas, ir kitas sūnus. Pirmas gimdymas buvo sunkus, tai vėliau žmoną teko lydėti ir iki tualeto. Potraukis žmonai nuo to nė kiek nesumažėjo, atvirkščiai – ją myliu dar labiau. Gimdant niekas neliepia stovėti kartu su akušere ir žiūrėti į tarpukojį, o kai stovi prie galvos, nelabai ten ką ir matai. Kita vertus, tai ir sloga nėra erotiška, kiti susirgimai tuo labiau. Tai nejaugi ir po jų mylima moteris turėtų būti atgrasi? Vadovaujantis tokia logika galima sugalvoti dar didesnį apsurdą, pavyzdžiui, kad susivėlusi, paburkusiais paakiais ir ne itin maloniu kvapu iš burnos moteris rytais taip pat turėtų atbaidyti vyrą visam laikui...“

Augustas:

„Tiesą sakant gimdyme nedalyvavau. Buvau visai nieko prieš, bet žmona liepė išeiti. Ji gimdo – jos ir įsakimai. Šiek tiek bijau kraujo, todėl iškart apsidraudė, kad nenualpčiau. Kita vertus, ji bijojo, kad po to joje matysiu tik mamą. Nežinau, ar gimdymas būtų taip stipriai paveikęs mano nuomonę, juk vistiek vėliau mačiau, kaip žindo kūdikį. Dėl to vis tiek joje matau tą merginą, kurią kažkada įsimylėjau.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis