Reportažas iš mamų bendruomenės Kauno rajone

Žurnalo „Tavo vaikas" kūrybinė grupė tęsia tradiciją ir toliau tyrinėja alternatyviąsias vaikų ugdymo bei priežiūros galimybes Lietuvoje. Šįkart – pasakojimas iš Kauno rajone įsikūrusios mamų bendruomenės.


Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, Psichologė: ydinga, kai poros gyvena nesusituokę
Ko Suomijos gimdyvei pavydo viso pasaulio nėščiosios?

„Visą laiką, kai savo vaikus augini, ieškai būdų, ką daryti, kad ir jiems, ir tau pačiam būtų gerai. Dabar yra daug gražių darželių, bet dirba viena auklėtoja su daug vaikų. Negelbėja nei sienos, nei žaislai. Ir vaikai nelaimingi. Nes negauna nei dėmesio, nei kūrybos impulsų.“

Kaip atsirado idėja

Virgilija: „Taip atsitiko, kad išvažiavome į Švediją, į intuityviosios pedagogikos seminarą, ir pamatėme, kad ten žmonės turi savo mokyklų kalnuose, laukuose, moliniuose namuose – visiškai nestandartinės mokyklėlės. Ir mums taip norėjosi: kad vaikas eitų į darželį, bet nesuprastų, kur eina. Kad aplinka būtų visiškai kitokia. Radome vietą. Paskui Rasa perskaitė straipsnį apie tai, kad lietuvis Antanas Poška stato jurtas. Sėdėdami prie laužo aptarėme šią tada didelę naujieną, juokėmės, „bajeravome“: „Gal steigiame jurtos bendruomenę?“ Mums reikėjo kur būti, o tuo pat metu rasti būdų, kaip viena kitai padėti auginti vaikus ir kaip tik taip, kaip mes, mamos, jaučiame.“

Per chaosą - į kūrybą

Čia, jurtoje, – ir rūbinėlė,  batų,  pirštinių džiovykla, ir virtuvėlė su dubenimis ir puodais, vandeniu kibiruose praustis, ir valgomasis, ir miegamasis, susisukę kilimai, malkos viduryje, išmėtyti žaislai: mediniai, plastikiniai, popieriniai... Įpratusiam prie geležinės darželių tvarkos nuo netvarkos gali susisukti galva...

Rasa: „Per vieną seminarą mums į rankas įdavė tuščius lapus ir paprašė ką nors nupiešti. Krapštėme  galvas, nosis – taip sunku pradėti. O tada pasakė: „Padėkite tašką.“ Ir mintys pasiliejo... Taip yra ir čia. Atrodo, gyvename chaose. Tačiau čia tiek pradžios pradžių, tiek taškų, nuo kurių vaikas gali pradėti savo dienos kūrybą, už kurio gali užkliūti mintis ar ranka.

Mes leidžiame vaikams patiems kurti. Tradiciniame darželyje, kai auklėtoja yra viena, o vaikų tiek daug, ji turi organizuoti veiklas, antraip nuo triukšmo ir visko turbūt išprotėtų. O mes gyvename kaip namuose. Pastebėjome, kad tada ir triukšmo mažiau, nes vaikai daro tik tai,  ką nori daryti: patys galvoja žaidimus, patys kuria santykius, patys bendrauja, fantazuoja, jiems nereikia vadovauti. Jie būna iš tikrųjų taip, kaip nori būti, o ne kopijuoja kažką arba daro kažką dėl to, kad taip reikia.

Čia yra daug vaikų, nepritapusių tradiciniuose vaikų darželiuose.
Fotografės Nendrės

Nėra jokių ribų. Apribojimų. Yra pedagogikų, kurios pripažįsta tik medinius, natūralių medžiagų žaislus. Mes leidžiame žaisti su įvairiausiais, nes manome, kad neturime teisės atimti galimybę rinktis. Juk anksčiau ar vėliau vaikas vis tiek pateks į pasaulį, kuriame – ne tik mediniai žaislai.

Vaikui čia neprimetamas joks vaidmuo. Nori būti princese - susirandi princesės suknutę ir esi. Bet čia pat ta princesė gali paimti kirminuką į rankutes ir jį apžiūrėti. Nesvarbu, kad princesė pamačiusi bet kokį šliužą turėtų daryti „fe“. Mes norime, kad vaikai būtų visapusiški, o ne „įkišti“ į kokį nors vaidmenį.“

Sveikatos namai

Atvažiavome čia vienuoliktą valandą. Įėjome kaip į namus. Niekas nesutriko ir mūsų apsilankymas, regis, nesutrikdė nieko: visi toliau dirbo savo darbus. Skani arbata, žvakė kokoso kevaliuke, nuo krosnelės sklinda medžiu kvepianti šiluma.

Virgilija ir sako: „Pasikalbėkime, paskui vaikai eis pusryčiauti.“  „Vienuoliktą valandą?“ – suglumau, bet paklausiau stengdamasi neišduoti savo nuostabos: „Jau vienuolika, o jūs – dar be pusryčių...“ „Pažiūrėkite, – man atsakė Virgilija. – Juk vaikai žaidžia, jiems gera, kam griauti žaidimą? Kai išalks, patys pasakys, tada ir pusryčiausime.“

Didelė apvali erdvė duoda savų pliusų, kad visi vaikai yra kaip ant delno. Ir vaikai mums visada mato. Visi jaučiasi saugūs. Žino, kur kas yra. Jie gali laisvai žaisti, nes visada mato mamą.

Sėdime, geriame arbatą, kalbamės... Čia tobula būti, nors jurtoje ir daug žmonių. Įprastuose namuose būna aidas, garso fonas net jei esi dviese. Ir vaikai labai išvargsta triukšme. O čia garsą sugeria avies vilna. Pripažinta, kad vilna turi labai daug gydomųjų savybių. Net būdamas patalpoje, kvėpuoji grynu oru, mat vilna kvėpuoja.

Jurtos sienos yra ganėtinai plonos ir net ir būdamas viduje visada turi ryšį su gamta, jos garsais. Kai būna visiška tyla, viskas girdėti: kaip gervės skrenda, kaip vėjas ūžia...

Nors aplink natūrali avies vilna, man čia kvepia bičių vašku.  Jaučiuosi kaip didžiausiame pasaulio koryje. Medaus spalva, šiluma ir užliūliuojantis gerumas...“

Kaip neišeiti iš proto dėl gryno oro

Nors geras oras, bet vaikų nesiseka iškrapštyti į lauką. Vienas jau aunasi batus, o kitas nusirengia drabužius ir klojasi lovą ant grindų - eis miegoti. Nežinau, kada jie visi išsiruošia į lauką. O gal ir neišsiruoš. Bet čia niekas nežiūri į laikrodį ir netrypčioja vietoje, neragina, neskubina. Jokių komandų..

Virgilija: „Į lauką vaikas gali ir neiti, juk čia, jurtoje, daug gryno oro. Vietos - taip pat. Siekiame, kad būtų vaiko gyvenimas „čia“, o ne primestas, ne kažkoks dirbtinis. Kaip mama augina vaikus namuose? Kai geras oras - eina į lauką, kai blogas - namuose lipdo, piešia, kuria. Taip ir mes.

Dieną į mazgelį suriša ne grafikas, ne valandos, o vaikų ritualai. Ir visai nesvarbu, jie nutiks valanda anksčiau ar vėliau, nes nutiks tada, kai jų norėsis. „Viskas ateina laiku, kai nori laukti“, – tai jurtos klubo kredo.

Vaikui svarbu žaisti. Mokytis dar spės, juk visas gyvenimas dar prieš akis. O žaisti? Žaidimui jis turi vos septynerius metus. Atimti iš vaiko žaidimą – tai tas pats, kas atimti skonį, kvapą, laimę gyventi ir motyvaciją.Trijų vaikų mama Virgilija

Norime turėti laiko buvimui su vaiku. Būti šalia su juo, o ne kontroliuoti: dabar tas, anas, trečias... Po tokios įtemptos dienos vaikai būna išvargę. Po dienos, kai leidi jiems būti taip, kaip nori, jie nebūna nuvargę. Priešingai, pailsi, nes kiekvienas gyvena savo ritmu. Iš tiesų niekas nepavargsta  – ne tik vaikai, bet ir mes.

Neorganizuojame jokių veiklų, nes norime suprasti ne ko reikia man (noriu valgyti, noriu ramybės, grūsti juos į lauką ir t. t.), bet ko reikia kaip tik vaikui. Juk dabar mums smagu būti kaip tik taip.  Jei einame į mišką, tai ne dėl to, kad norime kažką vaikui parodyti. Mes niekada nežinome, ką atrasime. Mes einame į mišką... ieškoti laimės. Ir nežinia, ką rasime. Kartais randame grybų. Kartais – voveraičių. Kartais – mirusių pelyčių. Tada jas laidojame. Tai natūralus pasaulis, o ne iš enciklopedijų ar filmukų."

Kartu vaikai daug laiko praleidžia lauke. Čia nėra karstynių, sūpynių ar čiuožynių... Vaikai turi kelis didelius rąstus laipioti, miškelį, pievą, dangų. Vasarą – smėlį, kurio čia gausu. Žiemą – sniegą. Vaikai mato, kaip augmenija atspindi metų laikus, išskrendančius ir parskrendančius paukščius, laukinius ir naminius gyvūnus jų natūralioje aplinkoje. „Sraigė paveikslėlyje. Kaip ji skiriasi nuo gyvos sraigės! – sako Virgilija. – Nuostabu, kai vaikai pamato tikrą sraigę. Arba kirminą. Tai pats nuostabiausias žaidimas – ieškoti ir tyrinėti kirminus. Eina, kilnoja akmenis, natūraliai pamato, kiek rūšių vikšriukų, kirminiukų yra. Vaikai susirenka juos į kibiriukus ir studijuoja. Tai geriausias būdas mokytis.“

Vaikai čia nespraudžiami į jokius rėmus.
Fotografės Nendrės

Vaikai mokosi žaisdami

„Dažnai mūsų klausiama, ar jūs turite ugdymo programą, atsakome, kad ne. Ugdymo procesas čia vyksta laisvai, natūraliai – bendraujant, žaidžiant pirštukų žaidimus, dainuojant daineles, sekant ir vaidinant pasakas... Nereikia ruošti privalomų koncertų, pasirodymų, todėl niekas per prievartą nemokomas eilėraščių, dainų ar šokių. Tai taip pat vyksta natūraliai. Kas nori, paklauso, išmoksta, padeklamuoja, padainuoja.

Vaikui svarbu žaisti. Mokytis dar spės, juk visas gyvenimas dar prieš akis. O žaisti? Žaidimui jis turi vos septynerius metus. Atimti iš vaiko žaidimą – tai tas pats, kas atimti skonį, kvapą, laimę gyventi ir motyvaciją. Yra įrodyta, kad vaiko, kuris daug ugdomas iki septynerių metų, kenčia kūnas, „išlenda“ ligos. Nes tai laikas,  kai turi vystytis vidaus organai, o smegenys suteikti jiems galimybę tai daryti. Kai smegenys apkraunamos, visam kitam nebeužtenka energijos ir laiko. Tokie vaikai pradėję lankyti mokyklą suole sėdi ištempę ausis ir net išsižioję. Jiems viskas įdomu. Nes jie – nepavargę.“

Be didesnių lūkesčių

Vaikai čia ramūs, draugiški. Didesnė jų dalis – nepritapę tradiciniuose darželiuose.

„Jie yra normalūs vaikai, tačiau nepakėlę programų, standartų, – sako Virgilija. – Dauguma vaikų blogai jaučiasi ir hiperaktyvūs būna dėl to, kad neatitinka standartų. Jei vaikas neišsėdi ant kėdės trisdešimt minučių, ar jis jau hiperaktyvus?“ „O pabandykite jūs taip pasėdėti, jei į rankas neįduočiau puodelio arbatos“, – eksperimentą pasiūlo moterys.

„Čia nėra standartų, mes nežinome, kas yra gerai, nes yra gerai kaip yra, nežinome, kaip turi būti, nes yra kaip yra. Ir tada vaikai nurimsta. Kuo mažiau standartų, lūkesčių, tuo vaikai laisvesni. Tuo jiems laisviau būti.“

Kas yra jurta

Tai kilnojama, veltinė, mediniais ramsčiais sutvirtinta dažniausiai skritulio formos palapinė. Jurta – tradicinis Vidurinės Azijos klajoklių būstas. Medinį palapinės karkasą dengia avies vilnos pluoštas. Palapinę lengva išardyti ir vėl surinkti, perkelti į kitą vietą. Storas vilnos sluoksnis saugo nuo šalčių ir karščio, o skritulio forma mažiau „priešinasi“ vėjui.

Jei einame į mišką, tai ne dėl to, kad norime kažką vaikui parodyti. Mes niekada nežinome, ką atrasime. Kartais randame grybų. Kartais – voveraičių. Kartais – mirusių pelyčių. Tada jas laidojame. Tai natūralus pasaulis, o ne iš enciklopedijų ar filmukų.Trijų vaikų mama Virgilija

Patamulšėlio jurta moderni – išklotos medinių lentų grindys, yra rakinamos stiklinės durys, o viduryje – ne dūmijantis ugniakuras, o jauki nedidukė šiuolaikiška krosnelė, kurios šilumos užtenka net ir atšiaurią žiemą.

Miego sūpynės

Virgilija: „Pietų miego jurtose vaikai miega pakabinamuose hamakėliuose. Konsultavausi su ortopedais, jie sakė, kad visą laiką taip miegoti nėra gerai, tačiau trumpai netgi sveika susiriesti į kokoną ir pajusti nesvarumo būseną. Vaikai pasijunta saugūs lyg mamos įsčiose. Ir vėl - čia nėra prievartos. Vaikai lipa ne pietų miego miegoti, o pasisupti. Ir pasakos beklausydami užsisupa.“

 „Ryto" ratas

„Ryto“ ratas yra kasdienis jurtos klubo ritualas, bet jis gali įsisukti kada panorėjęs – kad ir po vidurdienio, kaip nutiko šįkart. Auklėtojos sustūmė ilgus neaukštus medinius suolus – vaikai greitai juos aptūpė. Kas nenorėjo – liko prie savų reikalų.  Vos sustūmus suoliukus pasigirdo dainos, rankų šokiai, pasipylė pirštelių žaidimai.

Cinamonas, arba „noriu košytės"

Vaikai ateina valgyti tada, kada panorėję, nenori valgyti – nevalgyk, galbūt pavalgysi vėliau. „Jokių: „Suvalgyk dar“,  „Pavalgyti reikia“ ir t. t. „Tu privalai.“

Vienas užsižaidęs berniukas atsisakė košės, bet paskui pats pribėgo prie auklėtojos ir paprašė: „Labai noriu košytės.“ Kitaip nei šeimoje, kurioje praalkę vaikai visada randa visokių pakramtukų, čia nėra ką kramsnoti. Vaikai išalksta natūraliai ir tada jie valgo. Mityba - vegetarinė.“

Kas yra intuityvioji pedagogika

Intuityvioji pedagogika yra skirta ne vaikams, o labiau suaugusiesiems. Kaip išlaisvinti save tiek, kad pajustum vaiką, išgirstum, suprastum. Kai tai nutinka, su vaiku gali dirbti nieko bendra su pedagogika neturintys žmonės. Tiesiog mamos.

Virgilija: „Aš nežinau iš anksto, ko vaikui reikės šiandien. Aš nežinojau, kad Joris atsineš kaladėles ir vaikai taip ilgai žais. Nesvarbu, kad buvau pasiruošusi pasakoti istoriją apie vorą, ją papasakosiu popiet. O gal rytoj. Jei matysiu, kad jie nuobodžiauja. Bet čia jie nenuobodžiauja. Intuityvioji pedagogika reikalinga suaugusiam žmogui – padeda išmokti matyti, ko vaikui reikia „čia“ ir „dabar“. Jei vaikui nereikia pagalbos, aš prie jo ir nelendu su savo idėjomis, pasiūlymais, diplomais ir žiniomis. Padedu tik tada, kai matau, kad jam liūdna, blogai, kažko trūksta - gal nori miegoti, o gal valgyti. Mano rūpestis yra suprasti, ko vaikas nori. Tai gali kiekviena mama.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis