Prancūziškas auklėjimas lietuvės akimis: utėlės – dažnas svečias (II dalis)

Devynerius metus Prancūzijoje gyvenanti Greta, pusketverių metukų Inesos mama, pasakoja savo patirtį auginant vaiką svečioje šalyje. Pateikiame antrąją pasakojimo dalį.

Pirmą dalį skaitykite ČIA.

Iš pradžių moteris baiminosi, kad toks ankstyvas grįžimas į darbą gali pakenkti dukrytės psichikai ir džiaugiasi, kad taip tikrai neatsitiko. Dabar savo sprendimo Greta nė kiek nesigaili – mergaitė auga guvi, žingeidi ir drąsi. Be to, dukrytė noriai eidavo į darželį. Samdyti auklę lietuvė nė nesvarstė – tai brangus malonumas.

Darželiuose dirba prancūzės, kurios yra baigusios specialius kursus. Patys prancūzai noriai leidžia savo vaikus čia ir retai samdo auklę. Tai daro tie , kurie negauna vietos į darželį arba turtingi žmonės. Paryžiuje kaip ir Vilniuje visi norintys į darželius nepatenka. Samdant auklę reikia mokėti ne tik jai atlyginimą, bet ir mokesčius, pasirašyti sutartį. Be to, dažnai matau, kaip auklės, dažniausiai iš Šiaurės Afrikos, vaikus susodina vežimėliuose, o pačios plepa tarpusavyje arba telefonu. Tuo tarpu vaikų darželiuose vaikų grupe prižiūri kelios auklės ir ten didesnė kontrolė – vaikai labiau užimti“, - pasakojo Greta.

Tiesa, darželyje lietuvė taip pat pastebėjo auklėtojų gana atsainų požiūrį į vaikus. Pavyzdžiui, ne kartą atėjusi pasiimti dukrytės ją rado lauke rudenį lakstančią su kambario batukais. Taip pat jos nenoriai vaikus moko eiti ant puoduko. Joms lengviau pakeisti sauskelnes. Gretai pabandžius dukrytę atpratinti nuo sauskelnių sulaukus dviejų metukų susidūrė su nepalankiu auklėtojų požiūriu.

„Dukrytė jau buvo išmokusi pasiprašyti ant puoduko ir namuose būdavo be sauskelnių, tačiau kartais dar atsitikdavo kokia nelaimė. Į darželį pradėjau nebenešti sauskelnių ir auklėtojoms pasakiau, kad Ieva jau moka naudotis puoduku. Tačiau labai greitai jos ėmė man pasakoti, kad dukrytei vis dar pasitaiko nesulaukti puoduko ir jos savo nuožiūra dės „valdiškas“ sauskelnes. Taip kariavome beveik metus. Prancūzų manymu vaikas dieną jau pajėgus naudotis puoduku, kai nesilaikydamas gali nulipti laiptais. Neva tada tarpvietės raumenys jau būna pasiruošę sulaikyti šlapimą. Naktį vaikai su sauskelnėmis čia gali miegoti iki pat pradinės mokyklos“, - sakė lietuvė.

Lygiai taip pat prancūzai nesirūpina, jei keturmetis čiulpia čiulptuką, arba pradinukas nykštį. Jei Lietuvoje tai atrodytų nepriimtina, tai Prancūzijoje, pasak Gretos, dėl to niekas nesuka galvos ir nesiima jokių priemonių, kad vaikas atprastų. Dar gimdymo namuose naujagimiui dažnai į burnytę būna įkišamas nykštys.

Utėlės – dažnas svečias

Prancūzai per daug nesisieloja dėl vaikiškų ligų. Sloga čia ne liga, o vaikai darželiuose serga taip pat dažnai kaip ir Lietuvoje. Tik Prancūzijoje tėvai net ir susirgusį vaiką veda į darželį. Greta pasiguodė, kad nesulaukusi nė metų Inesa jau buvo persirgusi vėjaraupiais, vėliau nuo kitos mergaitės užsikrėtė stipriu akių uždegimu.

„Visi labai stebėjosi, kad tada aš Inesai ne tik lašinau antibiotikus, bet ir akis ploviau su ramunėlių arbata. Čia daug neklausinėjant išrašomi antibiotikai ir tėvai jais gydo vaikus. Tiesa, dažnai vaikas vaistų negauna, jei temperatūra nebūna aukštesnė nei 38.5 dalys. Kita vertus, negalima sakyti, kad prancūzai nesirūpina vaikų sveikata. Kūdikiai ir vaikai čia skiepijami nepaisant tėvų leidimo ar draudimo“, - pasakojo Greta.

Lietuvius, pasak moters, Prancūzijoje nustebintų kiekvieną rudenį atsirandančios reklamos vaistinių vitrinose: „Utėlės sugrįžta!“ Čia laikoma normaliu dalyku, jei vaikas ne kartą yra turėjęs utėlių, o priemonės nuo jų yra gausiai perkamos. Greta džiaugėsi, kad jai ir jos dukrytei iki šiol pavyko išvengti šių kraujasiurbių, tačiau prisipažino, kad priemonių joms naikinti turi. Ji kas rytą dukrytės galvą nupurškia specialiu purškalu ir yra kelis kartus plaukus trinkusi šampūnu nuo utėlių, nes darželyje buvo pakabintas skelbimas, kad jomis yra užsikrėtę keli kiti vaikai.

Šunis Paryžiuje myli labiau nei vaikus

Greta pastebėjo, kad lietuvių vaikai, lyginant su prancūziukais auga tarsi kokone: tėvai jautriai reaguoja į kiekvieną nusičiaudėjimą, slogą ar sukilusią temperatūrą, savo laisvalaikį derina prie vaikų. Prancūzijoje ir ypač Paryžiuje, pasak lietuvės, kartais susidaro įspūdis, kad šunys mylimi labiau nei vaikai. Čia net centrinėse stotyse nėra pervystymo ar žindymo kambarių. Tuo labiau to nereiktų tikėtis rasti kavinėse ar restoranuose. Ant pastarųjų durų nieko nenustebins užrašas, kad su kūdikiais čia neįleidžiama.

„Čia vyrauja požiūris, kad jei turi vaiką, tai tik tavo problema. Jei nori į restoraną ar populiarią kavinę, tai samdykis auklę. Vaikai čia tikrai nėra laikomi pasaulio bambomis. Nuo pat mažų dienų jie mokomi mandagumo. Kalbėti pramokęs pyplys mokės pasakyti „ačiū“, „prašau“, „laba diena“, „viso gero“. Tokių manierų kartais pasigendu Lietuvoje. Kita vertus Prancūzijoje pati visuomenė yra kiek mandagesnė – čia atsiprašo ir tas kuris užlipo ant kojos, ir tam kuriam buvo užlipta. Aišku, vaikai visur vienodi, todėl ir čia, Paryžiuje, esu mačiusi ne vieną besiožiuojantį ar parkritusį ant žemės ir rėkiantį vaiką“, - sakė Greta.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis