Kodėl vaikams nereikia idealių tėvų: interviu su pedagoge

Idealių tėvų nėra. Ir tai – labai gerai, nes vaikams jų nereikia. Šalia tobulybės gyventi būtų nepakeliamai sunku. Aš esu tvirtai, šventai, iki kaulų smegenų įsitikinusi, kad kiekvienam vaikui geriausi yra jo paties tėvai.

Taip sukasi mano pokalbis su Saule Vaš, patyrusia pedagoge, kuri dirba auklėtoja Valdorfo sistemos darželyje. Nes kalbėtis apie vaikus su Saule man – malonumas grynasis. Ne kiekvienas išmanantis žmogus geba sakyti tiesiai ir kartu nesukelti kaltės jausmo. Pradėjom nuo temos apie skaitymą, bet negi liksi vienoj baloj?


Kaip pasakos prisideda prie tų burtažodžių – vaizduotės vystymo ir kūrybiškumo ugdymo?


Vien jau tuo, kad vaikas klausydamasis tapatinasi su veikėjais, dar ir dar kartą pergyvena tą pačią situaciją. Todėl yra gerai kartoti, sekti tą pačią pasaką kokią savaitę. Būna, kad vaikai reflektuoja, nubudę pasakoja su pasaka susijusias detales. Per laiką jie mėgsta pažiūrėti į tą pačią istoriją skirtingais kampais, įsijausti į skirtingų herojų kelią. Pasaka – tai chrestomatinis būdas perteikti informaciją apie gyvenimo kelią, uždavinius, žmogaus vystymąsi, jo klaidas, o jos pabaigoje, nugalėjus kliūtis, nutinka stebuklas. Labai svarbu, kad gėris laimi.


Prastai perpasakotų, sudirbtų knygų yra labai daug, o intencija tarsi ir gera – pateikti tik teigiamus jausmus. Juk kam reikia pasaulyje piktų vilkų? Net sakoma "gyvenime kaip pasakoje"... O juk tikrose pasakose yra visko! Būtent jose yra ir sielvarto, ir grubumo, ir labai skaudžių dalykų. Vaikai dabar persaugomi nuo jausmų. O kas atsitinka sterilioje aplinkoje? Čia į tą pusę, kur nepalikti vaikų vienų iki „-niolikos“, nečiuožti su rogutėmis nuo kalno, nelipti į medį...


Tai visų geriausia – sekti pasakas patiems?


Taip, ypač mažiems vaikams – jie tarsi nuskaito vaizdinius, kurie yra sekančiojo galvoje. Mato savo filmą... Čia vėl atsakomybė: jei seki pasaką apie zuikelio išsuktą koją ir mintyse matai išnertus baltus sąnarius - tuomet geriau tokios pasakos vengti, pasirinkti kitą. Ne dėl pačios pasakos, o dėl savo būdo: vaikas pats sau chirurginio vaizdo mintyse nenusipieš, o tėvai – gali. Dėl to ir spektakliai, filmukai yra paveikesni, baisesni – vaikas ne pats susikuria vaizdą, išgirdęs frazę, o jam yra parodoma – ir tai būna per stipru. Su pasakomis yra kaip ir su lipimu į medį –galima tiek, kiek gali pats, be pagalbos. Tuomet pats saugiai iš jo ir išlipsi. Reikėtų vaikui leisti įsijausti pagal savo ribas.

Kodėl žmonėms sunku žiūrėti filmus perskaičius knygą? Nes pačių susikurtas vaizdas galvoje yra kitas.


Gal tada geriau visas baisybes eliminuoti? Visą smurtą ir agresiją?


Kažkodėl visuomenėje yra susiformavęs vaizdas, kad vaikai turi teisę tik į teigiamus jausmus. Nuo visų kitų jie saugomi, neturi teisės pykti, liūdėti, išgyventi apmaudą, sielvartą. Vaikams norima pateikti iki koktumo suidealintą pasaulį. Net jei pavyzdžiu paimsi klasikinį vaikų interjerą – ten nuolat šviesu ir visi šypsosi.

Nebūtinai pasakas reikia sekti prieš miegą, gal toms, po kurių nesimiega, reikėtų rasti kitą metą. Dažnam pasaka yra migdymo ritualo dalis. Jei vaikas linkęs įsijausti, jam prieš miegą gal labiau tinka vonia ir masažas, o ne įtraukianti istorija.


Bet skaitant tekstą jį pritaikyti prireikia vien dėl dabar pasikeitusio gyvenimo būdo – net "Emilio iš Lionebergos" kasdienybė buvo kitokia. Kartais galima praleisti keletą žodžių, kartais susieti paralelę, kuri padėtų suprasti naują sąvoką. Aš kartais tuo pačiu balsu skaitau: "apsiavė jis vyžas, tokius batus". Praverčia lankstumas – eliminuoti visų sudėtingų žodžių tikrai nereikia, kitaip bus nuolatinis ančiukas krekre/šuniukas auau. Bet kartu ir daryti pauzes istorijoje ir pradėti intelektualius aiškinimus apie kitokį gyvenimo modelį irgi nereikėtų. Kai vaikas yra nukeliavęs į savo fantaziją, nereikia jo iš ten traukti.


Ar gali vaikas iš prigimties būti labiau linkęs ne prie knygų, o prie ekranų?


Hm. Man iš karto kyla asociacijos – jei vaikui padėsi saldainį ir morką, turbūt jis greičiau pasirinks saldainį. Suaugusiojo atsakomybė yra duoti vaikui tai, kas jam reikalinga. Kalbant ne apie vertingumą, o apie patogumą – žinoma, paprasčiau yra paspausti mygtuką ir įjungti žaidimą ar filmuką, nei bendrauti su vaiku. Aš mėgstu sakyti – įjungi kompiuterį, išjungi vaiką. Truputį nepagyventi gal jam nieko tokio?


Filmukai – tai net ir ne apie turinį. Kaip vaikas fiziškai žiūri į ekraną? Jis tuo metu sėdi tarsi suparalyžiuotas. Kai jis užsiima kitokia ramia veikla, pavyzdžiui, piešia, vis tiek neišbūna nejudėdamas net ir penkiolikos minučių. Ir nors įsitaisius priešais filmą kūnas nejuda, jis nėra atsipalaidavęs. Šis faktas labai stiprus: net jei po keliolika minučių per dieną vaikas prabūna nejudrus, iki septynerių metų susidaro įspūdingas laikas. O viena svarbiausių vaiko užduočių iki mokyklos – įvaldyti savo kūną.


Kitas aspektas – greitai gaunama informacija, kurios smegenys nespėja įsisąmoninti. Vaikas sėdi, jo galva prigrūdama greitų kadrų, o kada juos virškinti? Iš filmų žiūrėjimų gali būti visokių neva neaiškių nerimų, sapnų, nes tie vaikui per stiprūs įspūdžiai turi išeiti. Tokia informacija vaikui yra didelis krūvis. Ir nors kūnas nejuda, filmų žiūrėjimas – tai ne poilsis. Gali būti, kad vaikas nenori miegoti pietų. Bet pailsėti jam reikia.


Suaugęs visada, darydamas tai, kas vaikui žalinga, turi žinoti, kas bus paskui. Vien nuo to žinojimo, kad, ech, dabar padarysiu taip, kaip man patogiau, o ne vaikui geriau, jau yra kitaip.


Kodėl vaikams apskritai svarbu žaisti? Tai – apie fantaziją, kūrybiškumą, apie tai, kaip lavėja mąstymas, kuriamos sąvokos, pasaulio vaizdas. Per pasakas, kurios yra artimiausios mažiems, vaikai kuria pasaulio vaizdą. Girdėdami istoriją, vaikai gali išgyventi tą patį. Pasakos būtinai turi sujaudinti, per jaudulį vaikai įsijaučia, išgyvena įvairius jausmus. Kaip ir žaidime, jie repetuoja gyvenimą. Dažnai būna, kad vaikai ir žaidžia pasakų žaidimus.


Pasakos skirtingos, jos gali tarnauti kaip terapija – kai seki pasaką dvidešimčiai vaikų, labai gerai matai, jei ji kuriam atliepia. Kuriam aktualu, net išsižioja – gali būti, kad tuo metu yra ko nors neišsprendęs, o pasakoje yra atsakymai. Apie įvairias baimes, pavyzdžiui. 4-7 metų vaikams labai tinka stebuklinės pasakos. Kartais juos palaiko vien žinojimas, kad tai yra įmanoma, tokios situacijos, mintys ir jausmai kyla ne tik jiems. Kartu skaitymas yra ir labai stiprus pozityvo ugdymas: vis tik finale gėris laimi. Ir čia yra svarbus momentas, kaip rinktis knygą - nes kai kurios pasakos skirtos suaugusiems. Pavyzdžiui, pasakėčios – vaikams nereikia tiesioginio moralizavimo, nereikia jiems siūlyti jau atlikto darbo, padarytų išvadų. Mitai – taip pat suaugusiųjų istorijos. Vaikai skraido savo fantazijose, ir jiems nereikia per daug tiesmuko, per daug intelektualaus nuleidimo ant žemės.


O kai skaitomos tik savo vaikystės knygos?


Čia tas pats, kaip ir su sovietiniais filmukais – didžioji vertės dalis yra „mano laikais taip buvo", nostalgija. Beje, tuos filmukus ir knygas irgi reikia atsirinkti. Tie žmonės dažnai būdavo užspeisti rašyti tų laikų socialinius eilėraščius, propagandiškai gvildenti anuometinės visuomenės aktualijas. Dabar daug perleista anų laikų knygų – juk suaugę jas perka, ne vaikai. Tai tikrai nėra blogis, bet užbrėžti ribą, kad dabar tai jau nieko gero nėra, negalima. Be to, labai geras faktorius, kai tėvams patinka, tai, ką jie daro – tada vaikai yra geroje atmosferoje. Juk jie viską nusižiūri nuo suaugusiųjų: jei tėvams patinka daryti valgyti, keliauti, sportuoti, tuomet ir vaikai tuo persiima. Ir čia svarbi didelė suaugusiųjų atsakomybė nemanipuliuoti, nesistengti padaryti sau patogaus vaiko.


O jeigu tėvai patys nemėgsta skaityti?


Būna, kad žmonės patys vaikystėje buvo tiek užspausti "norėti" ir "mėgti", kad ilgai neatranda savo autentiško skaitymo malonumo. Vaikai yra valingi, stiprus spaudimas duoda atvirkštinę reakciją – kaip spyruoklė, kiek spaudi, tiek šoka atgal. Jei tėvai patys nemėgsta skaityti, reikia surasti vaikui kitą suaugusįjį, kuris tai daryti mėgsta. Juk kodėl vaikai nemėgsta valytis dantų, plauti lėkščių? Jie nusižiūri nuo aplinkos – ne pagal kalbas, o pagal tikras emocijas. Ar sąžininga už vaiką norėti, kad jis mėgtų, nors tu pats nemėgsti? Priimtiniausia būtų ir neprievartauti savęs, nes vaikas pajus pritemptas pastangas: atmosfera bus nebe ta, emocijos – ne tos. Tuomet geriau, kad skaitytų su močiute, dėde, kaimynu, aukle, kitu suaugusiuoju. Vaikui labai svarbu turėti ne vieną suaugusį žmogų šalia, kuriuo jis galėtų pasitikėti. Nes pasaulis susideda ne iš dviejų žmonių. Įvairių suaugusiųjų matymas – tai tarsi nedidelis bendruomenės kompensavimas. Svarbu žinoti, kad yra įvairių žmonių, kad ir pats vaikas turi teisę būti toks, koks yra.


Jei nemėgsti skaityti, yra ir kitų išeičių: galima turėti galvoje daug daug istorijų ir pasakų. Kartais labai terapiškai veikia istorijos apie patį vaikąvaikai labai subtilūs ir jautrūs, tiesioginiai nurodymai, kaip spręsti situaciją, ne visada veikia. O kai išgirsta, kad kažkas taip jau padarė, kad buvo ir kitas drąsuolis, įveikęs savo baimes – patiki. Tuo labiau, kad pasakų drąsuoliai nesuidealinti, pradžioje jie labai bijo, ir ne viskas iš karto pavyksta, tik vėliau jiems kas nors padeda. Žiūrint į vaikus matosi, kada istorija atliepia, o kada – ne.


Aš dar sugrįšiu prie technologijų. Juk dabar tiek edukacinių programų, kurios, pavyzdžiui, gali išmokyti dvimetį raidyčių.


Anksčiau ar vėliau vaikas tikrai išmoks raides. Mūsų aplinkoje neįmanoma neišmokti skaityti –vien pereinant gatve kiek yra raidžių. Vaikai smalsūs, jie iš savęs nori žinoti. Nereikia norėti už juos. Jie nori mokytis, tikrai būna, kad jie labai nori eiti į mokyklą. Mano aštuntokė skundžiasi – kokia nesąmonė, nėra nei vienos dienos, kad nenorėčiau eiti į mokyklą. Ši tema – apie išlaukimą, apie pamatymą, kada kas vaikui yra svarbu. Šiems dalykams pamatuoti nėra normų lentelių. Viena nuodėmė yra nepasakyti, kai ketverių klausia, kokia čia raidė, o kita – kai vaikui šešeri su puse, o jis gėdinamas, kad dar nenori skaityti.


Reikia išlaukti, kol vaikas pats padarys – kalbu apie atidų gyvenimą. Vaikų reikia labiau klausyti, jei nori apie juos ką nors sužinoti. Jei nori išgirsti, ką suprato iš pasakos, kas jiems svarbu –atidžiai klausyk. Jie gali kartais tik po savaitės pasakyti – ir visai kitame kontekste.


Man kliūva, kai suaugę infantilizuoja vaikus. Tai – nepagarba vaikui. Juk jis mažas tik kūnu ir patirtimi. Jis trumpiau gyvena, bet išminties, gebėjimo pajusti kitus žmones kartais turi daugiau.


Bet kaip atsispirti pagundai pasigirti savo nuostabiu vaiku, kuris jau moka skaityti rašyti šokti ir tapyti?

Nelengva būti tėvais. Būti atsakingiems, bet nejausti įtampos ir mėgautis. Apie įvaizdžio kūrimą, įsivaizdavimą, kaip "turi būti"... Tai labai nepaprasta. Kartais, norėdami būti idealiais tėvais, tarsi ir darome viską, kas geriausia, tik nepasižiūrime, kas yra šalia ir ko reikia pačiam vaikui. O noras per vaiką pasirodyti – tai suaugusiųjų kompleksai. Štai koks šaunus mano eilėraščius deklamuojantis anūkas, kaip aš pavyzdingai gyvenu, kaip mano plintusai nušveisti – bet neateik į svečius neperspėjęs, nes nespėsiu paslėpti savo tamsiųjų pusių. Toks suaugusiųjų spektaklis vienas prieš kitą.


Vaikams dažnai siūlomi eilėraščiai.


Kokybišką poeziją vaikams rašyti yra sunku, ir ne tiek jos daug yra. Primityvių surimavimų, ypač kažkodėl spalvinimo knygose – daug. Tarsi vaikams būtų galima duoti bet ką. Dažna knyga asocijuojasi su saldainiu – vilioja, blizga, ranka tiesiasi, bet naudos nėra. Poezija patraukli tuo, kad joje dar daugiau metaforų, perkeltinių dalykų, mintys perteikiamos nebrukant, o labai subtiliai.


O paprasti surimavimai kartais gelbėja buityje, nuima įtampą ir sėkmingai pakeičia atmosferą. Tokia emocinė iškrova.

Kuo mažesnis vaikas, tuo jam svarbesnis yra vaizdas. Pas mus dar nemačiau, bet Skandinavijoje yra knygų vaikams, kur istorija papasakota be teksto, tik piešiniais. Tokios knygos – irgi palengvinimas suaugusiesiems, nes vaikams duodamas jau kažkieno sumanytas vaizdas. Mano supratimu, geros iliustracijos yra arba abstrakcijos, kurios palieka vietos vaizduotei, arba vadinamosios paprastos buities iliustracijos, kaip, pavyzdžiui, Astridos Lindgren knygose. Jos – puikios: tiesiog pasakojama istorija, kurioje dažnas gali atpažinti save, pasijuokti, kad elgiasi taip pat. Jei patys tėvai turi daugiau fantazijos, galima verstis su savom tokio tipo istorijomis.


Namuose kartais būna ne vienas vaikas. Ir norai jų skiriasi.


Ir vienoje šeimoje vaikai skirtingi – tai dar vienas patvirtinimas, kad visi žmonės yra skirtingi. Būna, kad susiderinti sunku, dažniausiai neįdomu tampa jaunesniems. Tada reikėtų tiesiog pasistengti rasti laiko paskaityti atskiras knygas. Apskritai yra labai sveika su kiekvienu vaiku praleisti kažkiek laiko individualiai, tai galėtų būti ir ritmo dalis. Gal, pavyzdžiui, šeštadieniais eiti išgerti kavos. Kepti pyragą. Arba tiesiog tvarkytis namus, jei tai patinka – kad tas laikas būtų skirtas jūsų bendravimui. Kinas tam nelabai tinka.


Kaip galima būtų išnaudoti senelius ir močiutes?


Dabar dažniems tėvams atrodo, kad seneliai nežino, kaip auklėti vaikus. Aš pritariu: aišku, nežino, kaip auklėti vaikus. Jie žino, kaip auklėti anūkus. Arba kaip juos lepinti.


Seneliai gali tiesiog daryti tai, ką dauguma jų ir mėgsta – pasakoti giminės istorijas. Tai vienas iš būdų grįžti į praeitį. Dabartiniai vaikai tai daro labai retai, jie gyvena į priekį. O žinoti, kad prieš tave gyveno daug žmonių, kad ciklas nesibaigia, kad tu, nors dabar mažas, kada nors užaugsi, turėsi savo vaikų, pats tapsi seneliu ar močiute, suteikia saugumo. Tai – savęs identifikavimas Žinoti, kas esi, iš kur ir kodėl. Į priekį vaikai ir patys tikrai tikrai nueis. Užtat gerai yra turėti senąją kartą, kuri pasakoja, ir pasakoja, ir pasakoja savo istorijas – net ir apie savo norą būti sudegintam. Tada vaikai susikuria vaizdą – ai, močiutės taip sako. O mamos daro kitaip. O darželyje būna dar trečiaip. Nuo to plečiasi pasaulio vaizdas. Man atrodo, gerai, kai pasaulis turi ne tik spalvų, bet ir atspalvių, kad vaikų patyrimų paletė plečiasi.


Tikriausiai didžioji dalis pasimetimo ir ateina beieškant balanso – kaip per daug nekontroliuoti, bet prižiūrėti.


Nėra jokių taisyklių ir jokių receptų. Nėra auginant vaikus tokių dalykų. Negali uždėti vienos schemos visiems gyvenimams. Gali žinoti skirtingų teorijų ir susirasti, kas tau priimtina – suaugusiesiems, kad jie pasitikrintų, kad ne patys išsigalvoja, jei jiems tai yra svarbu. Tie tėvai, kuriuos vaikas turi, yra patys geriausi – esu iki kaulų smegenų tuo įsitikinusi. Taip, jie daro klaidas. Čia vaiko likimas, jam reikia išgyventi savo tėvų klaidas.


Gyvenime visada bus momentų, kai sprendimą turės priimti suaugusysis – ar vaikui treji, ar trylika. Ir visada bus vietų, kur jis darys klaidas. Nebūna idealių žmonių, ir tai labai gerai – juk gyventi šalia idealaus žmogaus turėtų būti baisu. Kaip tada daryti savo klaidas? Vaikus juk ne sau auginame. Protu tą dauguma žino, bet pajusti širdimi – tai kas kita. Vaikai tikrai darys daugybę nesąmonių ir klaidų, kurios bus žiaurios. Tėvams ir reikia, ir reikės daug kantrybės. Juk nebūtum toks, koks esi, be savo patirties. Savos klaidos ir nesąmonės yra vertingos. Už kitą nepanorėsi, mokaisi iš savo klaidų – šios tiesos ne šiaip sau atsirado.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis