Atsiprašau, savaitgaliais aš nedirbu: pažintis su menininke, kuriai vaikai – svarbiausia

Kai pirmą kartą sutikau menininkę Viką Jakienę (38 m.), pamaniau: moteris – vėjas, toks šiltas, vis keičiantis kryptį – brizas.

Ji energinga, degančiomis akimis, emocinga, turbūt „kaltas" ir osetiniškas kraujas, tekantis jos gyslomis. Kai mudvi apsikeitėme elektroninio pašto adresais, pamačiau, kad ji pasivadinus Vika Vėja. Tokia ji ir yra, tikras vėjas iki pirštų galiukų, šiuo metu kurianti rankines su „Le poeme“ ženklu ir auginanti du sūnus – Emilį (6 m.) ir trimetį Dominyką, švelniai vadinamą Dodo.

Menininkė iš prigimties

Nesu iš tų mamų, kurios pagimdžiusios ir sėdėdamos namuose su vaikais staiga atranda galią kurti – papuošalus, rūbus, rankines ir pan. Gal tai ir žavu, kai atrandi savyje tai, ko neturėjai. Aš pati visą gyvenimą buvau susijusi su menais.

Studijavau Telšių aukštesniojoje meno mokykloje, bet jos nebaigiau, nes tuomet man labai rūpėjo keliauti, semtis naujų įspūdžių. Tada atradau „tranzavimo" džiaugsmą, kartu su kitomis tokiomis pat „nupušusiomis" menininkėmis gyvenome pagal bitnikų kultūrą, Keruakas mums buvo viskas. Užuot lankiusios paskaitas, mes iškeliaudavome, iš pradžių po Lietuvą, paskui pasiekėme ir užsienį. Vėliau mokslus pratęsiau Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, mokiausi tekstilės dizaino, jį sėkmingai ir baigiau. Toje mokslo įstaigoje buvo daugiau praktikos, daug dirbome: audėme, tapėme piešėme, man truputį „išdžiuvo" smegenys, norėjau daugiau teorijos ir žinių. Įstojau į Vilniaus dailės akademiją, ten tikrai jaučiausi savo vietoje. Studijuodama pradėjau rašyti į meno savaitraščius apie parodas, mėgavausi tuo. Besimokydama akademijoje ir vėl „tranzavau", tik jau po Vakarų Europą, tuomet mano tikslas buvo meno muziejai, įvairiausios meno galerijos, tuomet atradau Prancūziją – didžiulę meilę, kuri nepraeina iki šiol. Pamenu, kaip šiandien – apsistojome Nicoje, buvo karšta, šalia jūra, gyvenome įkvėpti Dali, Matiso kūrybos, mėgavomės vynu, sūriais, alyvuogėmis ir nieko daugiau nereikėjo. Pažadėjau sau, kad į Prancūziją sugrįšiu visada, žodžio laikausi. Esu frankomanė iki pirštų galiukų, tik nemoku prancūzų kalbos, labai jau ji sunki, mokytis vis bandau ir bandau, kol kas sunkiai.

Kai nusibosta dirbti kitiems

Baigusi dailės akademiją dirbau įvairius darbus, bet visi jie buvo susiję su menais. Pavyzdžiui, buvo toks „Rūtos butikas" – menų ir mados galerija, turbūt pirma tokia, kuri buvo po savo stogu subūrusi įvairiausius Lietuvos dizainerius. Iki pirmojo sūnaus gimimo dirbau stiliste, o kartu ir mados žurnaliste – ir spaudoje, ir televizijoje. Tikrai buvau nuo viso to pavargusi, jau buvau susituokusi, bet dar neturėjome vaikų, tai darbo valandų neskaičiuodavau. Kol esi jaunas, gali dirbti paromis, tačiau toks tempas man jau buvo apkartęs ir – ačiū dievui – aš pastojau, labai laiku. Nėštumas buvo labai sunkus, gydytojai man skyrė gulimąjį režimą, taigi, turėjau viską mesti. Ir pačiu laiku, nes jutau, kad savo srityje jau buvau pasiekusi viską – su kolege turėjome savo laidą, buvome išleidusios knygą apie Lietuvos dizainerius, žurnaluose ir televizijos laidose buvau aprengusi – „sustiliavusi", atrodo, jau visas žvaigždes. Viskas jau buvo nusibodę, nebejaučiau to darbo aistros. Nėštumas buvo tas laikas, kai ramiai galėjau pagalvoti, ką aš norėčiau veikti toliau savo gyvenime. Žinoma, tai neišvengiamai turėjo būti susiję su menais.

Nėštumas buvo labai sunkus, gydytojai man skyrė gulimąjį režimą, taigi, turėjau viską mesti. Ir pačiu laiku, nes jutau, kad savo srityje jau buvau pasiekusi viską – su kolege turėjome savo laidą, buvome išleidusios knygą apie Lietuvos dizainerius, žurnaluose ir televizijos laidose buvau aprengusi – „sustiliavusi", atrodo, jau visas žvaigždes.Vika JAKIENĖ

Iš pradžių modeliavau rūbus sau, paskui vaikams, buvau įkūrusi tokią kūrybinę dirbtuvėlę „Cukriniai avinėliai", bet aš nesugebėjau jos išlaikyti, tiesiog Lietuvos rinkai mano kuriami vaikiški drabužiai buvo per brangūs. Kūriau juos iš labai kokybiškų ir brangių medžiagų, o ne iš kokio trikotažo, kuris man neaptinka. Savo vaikus trikotažiniais drabužiais rengiu tik į darželį ir į kiemą, nes man ta medžiaga negraži.

Su masėmis nepakeliui

Nesiuvau masinei prekybai skirtų gaminių. Tokia jau aš esu – niekada neisiu su mase. Lygiai tokia pati ir mano „Le poeme" rankinių istorija – teoriškai galėčiau siūti iš pigesnių, ne tokių kokybiškų medžiagų, „paleisti" į prekybą pigesnių, na, bet negaliu, nors tu ką. Esu perfekcionistė, man viskas turi būti tobula. Na, tarkime, man labai patinka puošti savo berniukus, matyt, tai jau savita liga, pati puošiuosi, negaliu išeiti į gatvę bet kaip apsirengusi, taip vaikus paleisiu bet kaip apsirengusius? Man patinka keliaujant sulaukti komplimentų, kad mano vaikai labai gražiai atrodo. Sakote, dar reikėtų mergaitės? Oi, ne, pakanka ir berniukų, juos irgi galima puošti. Man keista, kad mamos nenori puošti savo vaikų, neva neverta, išaugs, išsiteplios, bet juk gyvenime nieko nėra amžina – juk ir pačių mamų brangiausi kvepalai pasibaigia, ir puošniausi rūbai nusidėvi. Netiesa, kad Lietuvoje sunki padėtis ir tėvai neišgali skirti daug pinigų savo vaikams. Taip, yra ir sunkiau gyvenančių žmonių, tačiau aš pažįstu daug pasiturinčių, kuriems gaila pinigų brangesniems vaikų drabužiams. Nors, tikiu, kad padėtis pasikeis.

Kai baigėsi „Cukrinių avinėlių" veikla, vėl pradėjau mąstyti, kuo gi čia man užsiėmus. Svyravau tarp drabužių suaugusiesiems ir rankinių kūrimo. Aš pati rengiuosi beveik tik savo kurtais drabužiais, nuolat sulaukdavau raginimų kažką sukurti ir kitiems, bet rankinių kūrimas mane masino labiau, kai aš pradėjau, toji rinka dar buvo apytuštė. Dabar taip jau nebėra, priešingai, visiems rankinių kūrėjams, kiek dabar jų atsirado, Lietuvoje vietos nebeužtenka. Dabar kuria visi, kurie netingi.

Baisiai pikta, kad vagiama iš tų, kurie kuria šalia. Atrodo, pilnas internetas idėjų, atsidaryk „google" ir semkis. Bet gi ne – tautiečiai vagia iš tautiečių, o juk žinome, kaip menkai teapsaugota intelektinė nuosavybė Lietuvoje. Skaudi tema.Vika JAKIENĖ

Mane iš tiesų stebina kūrėjai mėgėjai, kurie staiga atranda savyje tą kūrybinę gyslelę, nebaigę jokių mokslų, pradeda kurti. Kaip jau ten jiems išeina, taip, tačiau turiu pastebėti, kad tie žmonės paprastai būna daug geresni verslininkai už tikruosius menininkus. Trūksta idėjų? Tokie „kūrėjai" paprasčiausiai jas vagia. Baisiai pikta, kad vagiama iš tų, kurie kuria šalia. Atrodo, pilnas internetas idėjų, atsidaryk „google" ir semkis. Bet gi ne – tautiečiai vagia iš tautiečių, o juk žinome, kaip menkai teapsaugota intelektinė nuosavybė Lietuvoje. Skaudi tema. Aš po truputį ruošiuosi kurti užsienio rinkai, nes ten daugiau erdvės ir pinigų, o ir žmonių skonis labiau išlavėjęs. Kai pradėjau kurti „Le poeme" rankines, labai išstudijavau rinką, tuo metu buvo populiarios minimalistinės, kvadratinės rankinės, aš pradėjau siūti visiškai kitokias – vintažinio stiliaus, įvairiausių formų, apskritas, rankomis drožinėtomis rankenomis, žaidžiau detalėmis. Norėjau, kad mano rankinės būtų atpažįstamos, net nepamačius ženklo. Rankinės su įvairiausiais mano vaikystės kodais – karuselėmis, arkliukais, oro balionais ir kitais iš tiesų tapo lengvai atskiriamos kaip „Le poeme". Aš siekiau būti išskirtinė, kitoniška ir pasiekiau, juk būtų daug lengviau kurti tiesiog „kvadratus" ir „stačiakampius", bet tada tai jau būčiau nebe aš. Rankinė, mano požiūriu, turi būti ne šiaip sau maišas daiktams susidėti, bet ypatinga stiliaus detalė, kurdama ir orientuojuosi į tokius žmones, kurie nori būti išskirtiniai.

Šeima – svarbiau už kūrybą

Mano vyras – stebuklingas žmogus, be jo nebūtų jokių mano kūrybos įgyvendinimų – tokių, kokius aš įsivaizduoju. Jis mane palaiko šimtu procentų, jis mano pagrindinis investuotojas. Iš stilistės darbo milijonų nebuvau susikrovusi. Mano vyras mato mano kūrybinį potencialą ir sako: „Daryk, kurk", bet jis mato ir kaip aš pavargstu, mato ir tai, kad aš visiškai nekokia „biznierė". Apie verslą neišmaniau nieko, viską dariau intuityviai.

Dabar kuria visi, kurie netingi. Mane iš tiesų stebina kūrėjai mėgėjai, kurie staiga atranda savyje tą kūrybinę gyslelę, nebaigę jokių mokslų, pradeda kurti. Kaip jau ten jiems išeina, taip, tačiau turiu pastebėti, kad tie žmonės paprastai būna daug geresni verslininkai už tikruosius menininkus. Trūksta idėjų? Tokie „kūrėjai" paprasčiausiai jas vagia.Vika JAKIENĖ

Mano berniukai nuolat serga, tokie jau jie yra, todėl derinti mamystę ir kūrybą tikrai sudėtinga. Šeima gal šiek tiek ir nukenčia, bet aš juk ir stengiuosi dėl šeimos. Vyras kartais sako: „Na, ko gi tau dar trūksta, tu pasakyk", tai man ir trūktų to – kūrybos ir veiklos, jeigu aš nieko nedaryčiau. Bet užsigriebiu per daug, tada nespėju, nervinuosi, esu labai emocingas žmogus, jeigu jau dėl ko nors liūdžiu, jaučia visa šeima. Dabar labai esu susidomėjusi slow food idėja, valgyti lėtai, sveikai ir iš viso lėtinti gyvenimo tempą. Vis skubi leki, net nebespėji gyventi, nebematai jokių gyvenimo spalvų, net gamtos kaitos nepastebi. Reikia viską lėtinti, matau tai savo „Le poeme", kai labai daug užsakymų, vis tiek ką nors nesužiūrėsi. Pasakiau sau „stop", aš – ne fabrikas ir nekuriu masinės gamybos produktų. Man darbas turi teikti malonumo. Pastaruoju metu apie tai tik ir temąstau. Dabar daugiau laiko skiriu pačiai kūrybai ir per ją patiriamam malonumui. Atsiprašau visų savo esamų ir būsimų klienčių, bet savaitgaliais nebedirbu. Aš nenoriu būti darboholikė, nematyti savo šeimos, neturėti su jais bendrų ritualų. Noriu matyti, kaip auga mano vaikai. Gal dėl to negaliu turėti auklių, negaliu sūnų patikėti svetimiems žmonėms. Sūnus iki pietų eina į darželį, tai ir yra mano darbo laikas. Jeigu jie serga, tuomet atsiprašau klientų, kad negaliu su jais susitikti. Išskirtiniais atvejais padėti atvažiuoja mano mama. Jeigu paklaustumėte, kas man svarbiau – šeima ar darbas, atsakyčiau nedvejodama: „Šeima!"

Naujame, rugpjūčio mėnesio, TAVO VAIKO žurnale skaitykite:

- Tradicija miegoti
- Ginčai augina vaiką
- Mažieji poliglotai
- Jie TAI daro
- Vaikui - treji
- Ruošiamės mokyklai. Vertingi stilistės Agnės Gilytės patarimai

Išsamus žurnalo anonsas – ČIA.
Prenumerata – ČIA.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis