Kas yra išmintinga tėvų meilė ir kodėl mes užauginame nelaimingus vaikus

Esu sutikusi ne vieną suaugusį žmogų, kuris yra laimingas, kai jaučiasi nelaimingas.

Toks žmogus dažniausiai pasiaukos dėl kito žmogaus, bet visada primins, kiek paaukojo ir kaip pats nusiskriaudė. Kitas labai mėgsta pasakoti apie savo naujas ligas – aplinkinių gailestis ir užuojauta jam lyg medus ant juodos duonos. Net ir galėdamas rinktis trečias visada pasirinks mažiau, kukliau, blogiau, nepatogiau, nei pasirinko kitas. Mat jausmas, kad esi nuskriaustas, yra pats maloniausias. Skamba kaip nesusipratimas? Taip. Bet.


Daugiau niekada nepirksiu ledų!


Ši tema „gimė" skaitinėjant knygą „Išmintinga meilė", kurią po vieno apsilankymo padovanojo man kirpėja. Tąkart buvau su šešiamečiu sūnumi, jam iki gyvo kaulo įgriso sėdėti ant sofutės ir laukti, kol mamą baigs dažyti ir kirpti. Vaikas muistėsi, zyzė – iš pradžių pakenčiamai tyliai, paskui vis garsiau. Neiškentusi užrikau: „Jei nesiliausi, daugiau niekada niekur tavęs nesivesiu ir nebepirksiu ledų!" Ir tada gavau knygą.


Nustebau. Tai, kas įvyko kirpykloje, man neatrodė svarbu – tokių smulkmenų nutinka kasdien. Vaikas įsidūko, aš sudraudžiau, jis nurimo – viskas gerai. Tačiau knygos autoriai, vaikų psichoterapeutė dr. Martha Heineman Pieper ir jos vyras psichiatras psichoanalitikas dr. Williamas J. Pieper'is, su tuo nesutiktų: taip elgdamasi iš vaiko atimu galimybę mokytis patį kontroliuoti savo elgesį ir, svarbiausia, „auginu" nelaimingumo jausmo poreikį.


Kaip ateina laimė


Labai daug kas gyvenime priklauso nuo požiūrio: į kitus, mus supantį pasaulį ir, svarbiausia, save patį. Pasak knygos autorių, požiūris pradeda formuotis nuo pirmosios gimimo minutės. Tyrimai rodo, kad jau pirmą kartą į tėvus pažvelgęs kūdikis žmonių santykius įvertina optimistiškai: jis yra įsitikinęs, kad viskas, kas jam nutinka, yra gerai ir tik į gera, nes tai nutinka tėvų valia, mamai ir tėčiui to norint. Naujagimis neabejoja, kad yra mylimas ir globojamas, o didžiausias tėvų noras – kad jis būtų laimingas.


Jei šį įsitikinimą ilgainiui patvirtina kasdienė patirtis, vaikas pamažu išsiugdo tvarią vidinės laimės būseną.


Rankinė su dviem skyreliais


Perskaičiusi knygą, vidinę vaiko laimę ėmiau įsivaizduoti kaip rankinę su dviem skyreliais. Mat Martha ir Williamas teigia, kad tam, jog išsiskleistų vidinė laimė, vaikas pirmiausia turi patirti ir įtvirtinti dvi laimės būsenas: pirminę ir antrinę.


Pirminė laimė, pasak autorių, kyla iš kūdikio įsitikinimo, kad tai jis geba paskatinti mamą ir tėtį skirti jam visą savo meilę, dėmesį ir tenkinti visus jo vystymosi poreikius. Ši laimės būsena tampa nepažeidžiama tada, kai, kaip ir minėjome, viskas taip ir vyksta – tėvai tenkina kūdikio poreikius taip nuoširdžiai ir rūpestingai, kad šiam nekyla nė menkiausia abejonė jų besąlygiška meile ir atsidavimu. Knygos autoriai teigia, kad bręsdamas vaikas vis aiškiau ims suvokti, jog mama ir tėtis stengiasi padėti jam užaugti laimingu žmogumi, tad savo pirminės laimės pojūtį pradės remti šiuo suvokimu, tarpusavio santykiais; ilgainiui jo psichologinė būsena nebepriklausys nuo to, gali ar ne tėvai patenkinti vieną ar kitą jo poreikį.


Dar viena laimė


Antrinė laimė – tai malonumas, kurį stimuliuoja kasdienė veikla, pavyzdžiui, pasivaikščiojamai, kaladėlių dėliojimas, piešimas, knygelių skaitymas ir t. t. Antrinė laimė pradeda formuotis apie antruosius vaiko gyvenimo metus, „bręsta" iki paauglystės ir yra susijusi su galimybėmis įgyvendinti kuo daugiau troškimų. Kaip ir pirminė, antrinė laimė evoliucionuoja, keičiasi. Iš pradžių ji priklauso vien tik nuo vaiko gebėjimo gauti ar pasiekti tai, ko jis trokšta „čia" ir „dabar". Tačiau, pasak autorių, išmintinga tėvų meilė daro stebuklus, todėl baigiantis paauglystei antrinė laimė gali būti tokia pat tvari kaip ir pirminė, t. y. ilgainiui vaikas ims suvokti, kad patikimesnį laimės pojūtį, džiaugsmą ir malonumą suteikia teisingas pasirinkimas, tikslo siekis, pastangos, o ne rezultatas. Taigi psichologinė vaiko būsena nebepriklausys nuo atsitiktinių sėkmių ir nesėkmių. Ir štai tada vidinės laimės rankinė bus pilna.


Laimingas, kai nelaimingas


Tačiau ne visų rankinės pilnos. Esu sutikusi daug mamų, kurios sako: „Gyvenčiau įdomiau, atrodyčiau geriau, daugiau pasiekčiau, jei neturėčiau vaikų: jie nuolat kniurza, serga, naktimis nemiega"; pažįstu paauglių, kurie neabejoja: „Man niekada nepavyks, aš nesugebu", ir vaikų, kurie nuolatos priešgyniauja, pradeda verkti vos paprašyti apsirengti pižamą arba nesąmoningai provokuoja bendraamžius juos mušti, paskui jaučiasi nelaimingi ir nuskriausti.

Knygos autorių nuomone, įgimtos charakterio savybės niekuo dėtos, vaikai tampa sunkiai auklėjami ir „laimingi, kai nelaimingi" tada, kai įpranta siekti nelaimingumo. Kodėl taip nutinka?


Kaip jau minėta, naujagimis yra įsitikinęs: tėvai manimi rūpinasi tobulai, jų meilė – begalinė. Tačiau neįmanoma patenkinti kiekvieno kūdikio poreikio (pakankamai gera mama patenkina iki 70 proc. kūdikio poreikių), pavyzdžiui, ne visada mama gali prieiti ir nuraminti iškart, kai tik jis pradeda verkti, tačiau svarbu, kad tai netaptų taisykle. Jei vienas ar kitas kūdikio poreikis nepatenkinamas dažnai ar nuolat, jis į tai reaguoja įsitikinimu, kad nelaimingumo ar vienišumo pojūtis, kurį ką tik išgyveno, ir yra tai, ko siekė, ką jam norėjo suteikti tėvai. Todėl iš meilės tėvams ar siekdamas pats savimi pasirūpinti taip, kaip juo rūpinasi tėvai, toks vaikas pasąmoningai išsiugdo poreikį siekti nepatogumo, kokio, jo manymu, jam trokšta tėvai. Tokiam vaikui atrodo, kad stengdamasis atkurti jausmus, kuriuos patyrė būdamas šalia tėvų, jis siekia laimės. Kaip ir kiekvienas mūsų, vaikas nori tos laimės turėti kuo daugiau, todėl ir iš visų būsimų santykių ne tik tikisi sulaukti nelaimingumą skatinančios patirties, bet ir nesąmoningai siekia tokios būsenos, nes ji padeda pasijusti mylimam.


Tai yra įgytas, bet neįsisąmonintas poreikis išgyventi nelaimingumo patirtį, kuri ne tik persekioja žmogų visą gyvenimą kaip nuolatinio nepasitenkinimo, nevisavertiškumo jausmas, bet yra isterijų, pykčio priepuolių, ožių, baimių, agresyvaus elgesio ir net nervinių tikų vaikystėje priežastis.


Kas „augina" nelaimingumą, arba 3 patarimai tėvams


1. Būkite kantrūs raidos iššūkiams


Retai kada tėvai aikštingai reaguodami į, jų nuomone, netinkamą vaiko elgesį, stabteli ir susimąsto, kas tai – tipinis elgesys pagal amžių, t. y. atitinkantis raidos ypatumus, ar išties blogo elgesio pavyzdys. Labai dažnai normalus, tam tikram amžiaus tarpsniui būdingas elgesys „išsprūsta" nemaloniomis formomis ir tai, be abejonės, trikdo tėvus. Štai dvimetukas kiemo draugo rankose pamato mašinėlę ir pribėgęs bando ją „išplėšti". Kaip elgiasi mama? Ištraukia mašinėlę sūnui iš rankų, subara, kad taip daryti negražu, ir atiduoda tikrajam savininkui. Tuo tarpu mašinėlės savininko mama gali liepti savo sūnui duoti mašinėlę pažaisti draugui: „Juk reikia dalytis!" Tačiau tokio amžiaus vaikai yra linkę viską savintis, nes išgyvena vystymosi etapą, kai gauti tai, ko nori, yra antrinės laimės šaltinis – ir tos laimės jokiu kitu būdu patirti jie dar neįstengia. Mamos reakcija („Atiduok, dalykis") ne tik parodo vaikui, kad yra juo nusivylusi, bet ir padidina nepasitenkinimą, nelaimingumo jausmą, kurį vaikas ir taip išgyvena negalėdamas gauti to, ko nori.


Kaip reikėtų reaguoti? Suprasti laikiną vaiko negebėjimą dalytis, nes tai raidos etapas, šį elgesį vaikas tiesiog išaugs. Tad ne drausminkite, o švelniai nukreipkite jo dėmesį, padėkite vaikui pasijusti mylimam ir saugiam. Jo patirtą nemalonumą sumažinkite malonumu.


2. Ne bauskitereguliuokite


Pirma reakcija į netinkamą vaiko elgesį dažniausiai yra „sustabdyti", „nubausti", „uždrausti", „neduoti", „neleisti". Tačiau knygos autoriai yra įsitikinę, kad taip elgdamiesi mes pratiname vaiką prie minties, jog tėvų meilė vis dėlto nėra besąlygiška, t. y. kad kartais mama ar tėtis nori suteikti jam kančią.


Pavyzdžiui, jei ikimokyklinukas dviračiu vis išvažiuoja į gatvę, t. y. nepaiso susitarimo važinėti tik kieme, tėvai dažniausiai atima dviratį – užrakina jį kelioms dienoms sandėliuke arba pritaiko kitą bausmę, pavyzdžiui, neleidžia vakare žiūrėti filmukų, neduoda kišenpinigių. Ką supranta vaikas? Jis padaro išvadą, kad mama ir tėtis nori, jog už savo klaidą jis „sumokėtų" kentėdamas. Vaikas mėgdžioja tėvų požiūrį į save, todėl ilgainiui išmoks už klaidas pats save bausti. Drausmė ir bausmė naikina svarbiausią ir stipriausią mažo vaiko vidinės gerovės šaltinį – įsitikinimą, kad jis yra savo tėvų meilės ir rūpesčio juo žadintojas.


Knygos autoriai pataria rinktis ne bausmę, o meilės padiktuotą reguliavimą, pavyzdžiui, kurį laiką tiesiog neleisti dviračiu važinėtis vienam – tik kartu su tėvais. Taip vaikas supras, kad tėvai stengiasi užtikrinti jo saugumą, nes be galo jį myli. Gali būti, kad toks tėvų elgesys paskatins jį patį elgtis rūpestingiau..


Meilės padiktuoto reguliavimo būdas tarsi rodo vaikui, kad galbūt jam ir nepavyks įgyvendinti kurio nors sumanymo ar troškimo, tačiau jis visada gali kliautis malonumu, kurį teikia artimi ir šilti santykiai su tėvais.


3. Neliūdinkite


Tėveliams dažnai patariama pasakyti vaikams, jei jų elgesys sukėlė pasipiktinimą, nepasitenkinimą, nepatiko. „Nuliūdau dėl to, kad skriaudei sesutę, man truputį pikta." Tačiau vaikas nesugeba suvokti, kad mama pyksta dėl jo elgesio, o ne ant jo paties, ir iš panašių pasakymų supranta tik tiek, kad tėvai juo nusivylę. Netgi švelnios drausminamosios priemonės, tarkim, skaičiavimas iki trijų, prašymas pasėdėti savo kambaryje, kol nurims, byloja, kad tėvai nusprendė daugiau jėgos panaudoti prievartai, bausmei, o ne globai. Vadinasi, perša vaikui mintį, kad nesėkmės yra ne tik savaime skausmingi dalykai, bet dar ir sukelia tėvų pyktį. Kadangi meilė tėvams skatina mėgdžioti jų elgesį, vaikas išmoks pyktį ir panieką sau naudoti kaip priemonę kontroliuoti savo elgesį.


Psichologės dr. Rasos Bieliauskaitės komentaras


„Svarbiausias tėvų uždavinys yra padėti išmokti vaikui jausti atsakomybę už savo elgesį ir tuo pat metu nesukelti nė menkiausios abejonės jų meile. Įsidūkusiam, įpykusiam, irztančiam vaikui galima būtų sakyti: „Matau, tau dabar sunku. Pasėdėk ramiai tris minutes („skirti" tiek minučių, kiek vaikui yra metų plius viena minutė). Jei tau sunku vienam išbūti, aš pasėdėsiu šalia tavęs." Tokiomis aplinkybėmis labai svarbi tėvų vidinė būsena – ne pykti ant vaiko, o suprasti, kad jis dar negali savęs, savo jausmų reguliuoti, mes, tėvai, būdami šalia jam padedame „suturėti" savo jausmus, bet jais „neužsikrečiame". Adlerietiško auklėjimo mokykla kaip drausminimo priemonę siūlo naudoti pasirinkimo būdą, nes suteikia vaikui jausmą, kad jis ir tėvai yra toje pačioje barikadų pusėje, lygiaverčiai."

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis