Klausimas gydytojai: skiepyti vaiką ar ne

Pastaruoju metu daugelis manęs prašo parašyti savo nuomonę apie skiepus. Iš karto pasakysiu: aš esu tik už vakcinaciją ir ne kitaip.

Skiepijau savo vaikus ir skiepyčiau, jei daugiau jų turėčiau. Šiuo metu mano nuomonė šiuo klausimu ypač tvirta. Visus, kurie yra griežtai prieš skiepus, prašau šio straipsnio neskaitykite – nenoriu jokių pykčių ar įžeidimų – čia rašau tik savo nuomonę, kuriai jokia farmacijos įmonė nedarė poveikio.


Pradėti kalbėti šia tema, kai sklando įvairiausios informacijos apie vakcinaciją, gydytojui tai beveik tolygu savižudybei. Tėveliams paklausus, ką aš manau apie skiepus, mintyse visad galvoju – pasigailės, būsiu nuteista ir ta šeima daugiau pas mane nesilankys, o gal ir baisius komentarus apie mane facebook'e parašys ar patikės mano žodžiais ir priims labiausiai tinkantį jų vaikui sprendimą. Tuomet giliai įkvėpiu ir pradedu diskusiją...


Pirmiausia noriu griežtai pasakyti – niekas negali jūsų, tėveliai, priversti pasirašyti leidimo skiepyti vaiką. Nėra jokių privalomų skiepų. Europos žmogaus teisų konvencija įteisinta ir mūsų šalyje. Tad niekas negali priversti jūsų atlikti veiksmus prieš jūsų valią. Tiesioginiai nepilnamečio vaiko atstovai yra tėvai arba globėjai ir tik jie turi priimti tokį sprendimą. Žinoma, jei tai neprieštarauja vaiko teisėms. Lietuvoje galioja ir Vaiko teisių konvencija, kurioje teigiama, kad "Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę naudotis tobuliausiomis sveikatos sistemos paslaugomis ir ligų gydymo bei sveikatos atstatymo priemonėmis. Valstybės dalyvės rūpinasi, kad nė vienam vaikui nebūtų atimta teisė naudotis tokiomis sveikatos apsaugos sistemos paslaugomis". Todėl visi sveikatos priežiūros specialistai privalo teikti informaciją tėvams ir rūpintis jų vaikų sveikata pagal galiojančius įsakymus, įstatymus ir tarptautinių ekspertų paruoštas rekomendacijas. Kol kas nei viena institucija nėra paskelbusi apie visuomenės profilaktikos programų, tokių kaip vakcinacija, nutraukimą, tad ir mes, gydytojai, neturime teisės skleisti kitokios informacijos. Visas mokslo pasaulis naudojasi statistiniais mokslu pagrįstais metodais ir įrodymais, tad metodas „viena boba sakė" medicinoje negalioja – kas gi būtų, jei pradėtumėme gydyti bet kaip, kaip tik mums šauna į galvą. Manau, visi pritarsite – mes visi norime, kad vaikai būtų sveiki ir laimingi.


Taigi, kiek plačiau apie patį vakcinacijos principą. Jau bemaž visi žino, kad skiepai apsaugo nuo ligų. Taip pat žinoma, kad persirgus viena ar kita liga, susidaro imuninės atminties ląstelės, kurios apsaugo organizmą nuo pakartotino susirgimo ta pačia infekcine liga. Tad vakcinacija – tai ir yra organizmo „apkrėtimas" ta liga, nuo kurios skiepijamės tam, kad iš tiesų patekus ligos sukėlėjui iš aplinkos į organizmą, minima liga nebesusirgtumėm – t.y. mūsų atminties ląstelės tą mikroorganizmą atpažintų ir iš karto jį pašalintų iš organizmo, kol jis nepadarė dar daugiau žalos. Tam, kad nereikėtų mums persirgti gana rimtomis ligomis, kurios sukelia labai rimtas komplikacijas arba net mirtį, kad įgytumėm imunitetą, skiepo pagalba į organizmą suleidžiamos tik tos dalys mikroorganizmo, kurios gali sukelti imuninį organizmo atsaką arba tie mikroorganizmai būna gerokai susilpninti, negalintys sukelti tikros ligos, bet į kuriuos imuninė sistema būtinai sureaguotų ir pagamintų tas atminties ląsteles.


Ką tik gimusio naujagimio imuninė sistema yra „naivi", todėl ji dar neatpažįsta, kurie mikroorganizmai yra pavojingi, kurie geri. Ji neturi jokios atminties, neturi jokios patirties, tad įvairiausios infekcinės ligos ir yra pavojingiausios kūdikystėje. Todėl vakcinacija nuo įvairių, gyvybei pavojingų ligų, ir atliekama kūdikystėje ir antraisiais gyvenimo metais. Kai kuriomis vakcinomis skiepijama ne vieną kartą tam, kad būtumėme tikri, kad vaiko imuninė sistema tikrai „įsiminė" tuos sukėlėjus, nuo kurių skiepijamasi ir daugiau tų sukėlėjų nebepriimtų į organizmą.Dažnai tėvams kyla klausimas, kodėl pasirinktos būtent tos konkrečios ligos, prieš kurias skiepijama? Priežasčių yra ne viena. Svarbiausia – susirgus šiomis ligomis yra labai didelė komplikacijų, tokių kaip meningitas, įvairių kūno dalių paralyžiai, smegenų pakenkimas ar net mirtis, tikimybė. Deja, visos šios pavojingos ligos dažnai turi vienodus požymius ir labai sunku juos iš karto atpažinti ir pradėti gydyti, o uždelsus vieną ar kelias dienas, kartais net valandas, pasekmės gali būti labai skaudžios. Šios ligos mums neduoda laiko pagalvoti. O pradžia dažniausiai būna karščiavimas, sloga, kosulys, gerklės uždegimas ir retkarčiais galvos skausmas. Pirmą parą kreipiantis dėl panašių simptomų, nei vienas gydytojas negalėtų iš karto tiksliai nustatyti kokia tai liga. Kadangi kol kas daugelis yra pasiskiepiję, tai esame gerokai ramesni ir tikimybę atiduodam įprastoms virusinėms ar bakterinėms infekcijoms, o ne iš karto siunčiam vaikus į reanimaciją ir gydom nuo pavojingų gyvybei ligų. Deja, turbūt nesuklysiu sakydama, kad nei vienas šiuo metu dirbantis gydytojas nėra matęs sergančiojo poliomielitu, difterija ar stablige, nebent tik skaitęs vadovėliuose, tad jis neturi patirties kaip šias ligas atpažinti.


Deja, ligų diagnostikos metodams dar toli iki tobulumo, o jei toks ir atsirastų, jis tikrai nekainuotų kelių eurų... Negana to, kad yra didelė tikimybė, kad gydytojas laiku nediagnozuos rimtos infekcinės ligos, bet ir gydymo nuo šių ligų praktiškai nėra. Dažniausiai įmanoma tik simptominis gydymas: kartais antibiotikai, kartais imuninę sistemą slopinantys hormoniniai preparatai, tačiau dažniausiai visiems belieka tik melstis – bus komplikacijų ar ne, ir ar išgyvens ligonis. Tikrai nevertėtų būti tikriems, kad neskiepytam vaikui susirgus atitinkama liga, gydytojams pavyks ir taip jį išgydyti. Deja... Mes nesame dievai. Galbūt tas vaikas, kuris buvo neskiepytas prasirgs lengva infekcijos forma (labai to tikiuosi), bet jei jis apkrės vaiką, kuris susirgęs šia infekcine liga neišgyvens? Baisu, nenoriu net pagalvoti. Todėl vakcinuodami savo vaikus mes kartu ir apsaugom tuos, kurie dėl tikrai rimtų indikacijų negali būti skiepijami.

Ką gi, metas pakalbėti apie skiepų pašalinius poveikius. Taip, neslėpsiu, jų pasitaiko. Nemanau, kad teisinga būtų tai neigti. Esu mačiusi savo praktikoje ir nepageidaujamų reakcijų, ir vaikų, kurie galimai po skiepo tapo neįgalūs. Pirma, noriu, kad savęs paklaustumėte – ar tai tikrai tik vakcinos, o ne vaiko imuninės sistemos kaltė? Kas dieną skiepijami šimtai tūkstančių vaikų pasaulyje, o nepageidaujamos reakcijos pasireiškia tik vienetams. Labai norėčiau, kad atsirastų toks diagnostikos metodas, kuris jau gimusiam mažyliui nustatytų, kokios ligos jo ateityje laukia, ką jis nešiojasi savo genuose ir kaip jo imuninė sistema vienu ar kitu atveju pasielgs. Žinoma, visada lengviau kaltinti vakciną, o ne tai, kad galbūt per savo gyvenimą mūsų vartoti medikamentai, cheminės medžiagos aplinkoje, mumyse ar maiste, rūkymas, o gal ir radiacija sklindanti iš įvairių prietaisų pažeidė mūsų genus, kurių pokyčiai jau duos apie save žinoti mūsų vaikuose. Mūsų pačių genai kinta dėl žalingų aplinkos ir mūsų pačių veiksnių. Tai jau įrodyta. Nustatyta, kad močiučių, kurios rūkė, anūkams yra žymiai didesnė rizika susirgti bronchų astma. Ir tai reiškia, kad jau močiučių genai pakito ir persidavė iš kartos į kartą. Jei vaiko genuose „užrašyta" atopija, alergija ar kitos autoimuninės ar pvz. nervų, psichiatrinės ligos, jos ankščiau ar vėliau pasireikš – reikia tik paskatinamojo veiksnio, kuris „įjungia" tą ligų geną. Deja, kartais tuo jungtuku būna ir vakcina. Bet tai nereiškia, kad ta liga nebūtų pasireiškusi vėliau, vaikui susirgus rimtesne liga, pvz., plaučių ar inkstų uždegimu. Todėl būtų gerai prieš skiepijant savo vaiką, gerai išanalizuoti, kaip patys tėvai reagavo į skiepą, kokios paveldimos ligos glūdi jų giminės genuose ir kokia liga ar toksinai galėjo paveikti jų lytines ląsteles.


Antra, dažnai tenka išsiaiškinti ir mūsų, medikų, klaidas. Deja... Bet yra gana aiškiai nurodyta, kad skiepijamas vaikas turi būti sveikas. Tai reiškia, turime būtų įsitikinę, kad vaiko imuninė sistema nėra užsiėmusi kovodama su kitos rūšies mikroorganizmais, nes, ypač mažo vaiko, ši sistema nelabai sugeba atlikti kelis darbus vienu metu ir, žinoma, tie darbai būna atliekami netinkamai. Dažnai tenka išgirsti mamų, kurių vaikams pasireiškė nepageidaujama reakcija į skiepus, posakius: „aš sakiau, kad vaikas jau kelias savaites kosėjo, bet gydytoja nekreipė dėmesio" arba „vaikas buvo labai neramus, naktimis labai verkdavo", arba buvo padidintas raumenų tonusas, arba jį bėrė, ar buvo slogytė ir t.t. Deja, tuomet tenka pripažinti, kad vaiko apžiūra buvo nenuosekli. Pasaulis nesugrius, jei vaiką paskiepysim kiek vėliau, kai būsim įsitikinę kad jis visiškai sveikas... Bet kaip visada kažkur skubam. Būna jei mama sako abejojanti dėl skiepo, dar iš jos kai kas ir pasišaipo... Čia jau buvo akmuo į gydytojų daržą. Dar kartą noriu pabrėžti – tėvai turi duoti sutikimą skiepui tik tuomet, kai jie yra tvirtai nusprendę mažylį skiepyti. Man apmaudu kai tenka girdėti, kaip tėvai pasakoja, kad juos net pradėjo diskriminuoti poliklinikoje ar žiūrėti kaip į „nesveikus", jei jie nusprendė atidėti skiepus. Tik tėvai pažįsta savo kūdikį geriausiai ir reikia atsižvelgti į jų nuomonę. Mūsų, gydytojų, pareiga, bendrauti su visa šeima ir rasti visiems palankų sprendimą. Šioje situacijoje galime tik padėti tėvams priimti sprendimą. Liepimai, grasinimai ar ginčai tikrai nepadės vaikui.


Netyla diskusijos dėl pridėtinių vakcinos dalių. Vakcinų sudėtis nuolat tobulėja, nes medicina nestovi vietoje. Ankstesnės vakcinos turėjo daugiau nepageidaujamų poveikių nei dabartinės, o ateityje greičiausiai bus išrastos tokios, kurios visai neturės jokių nepageidaujamų poveikių. Deja, mes gyvename dabar, o ne ateityje ar praeityje. Turime geriausia, ką šiuo metu galime pagaminti. Remtis straipsniais, kurie buvo parašyti dar tuomet kai buvau mažas vaikas, nėra prasmės. Man tuo metu ir antibiotikus, ir analginą leisdavo su metaliniu švirkštu. Ir vaistinės buvo beveik tuščios.Taigi, į vakcinų sudėtį įeina: patys ligų sukėlėjai ar jų dalys, adjuvantai (medžiagos, sustiprinančios antigenų imunogeniškumą, t. y., gebėjimą sukelti imuninį atsaką – jie kaip „skundikai", jei kartais imuninė sistema nepastebėtų suleistų ligų sukėlėjų dalių, jie nurodys imuninei sistemai vietą, kur jie suleisti sukeldami nedidelio laipsnio audinių uždegimą injekcijos vietoje. Noriu priminti, kad jei nebus uždegimo, nebus ir gijimo, ir atminties ląstelių formavimosi, tad po skiepijimo visada yra nors ir nežymus uždegimas). Dar į vakcinų sudėtį įeina konservantai (stabilizuoja preparato komponentus), dezinfektantai (turintys užtikrinti vakcinų sterilumą), kitos cheminės medžiagos, bakterijų terpių pėdsakai, likę po gamybos proceso bei tirpiklis – daugiausia injekcinis vanduo arba fiziologinis tirpalas. Nemažai? Deja, kol kas niekas nesugalvojo kaip kitaip pagaminti vakciną, kuri būtų veiksminga. Visos šios medžiagos ir taip paplitusios mūsų aplinkoje, ir taip pat patenka į mūsų organizmus. Jeigu statistiškai reikšmingam kiekiui žmonių šios sudėtinės dalys sukeltų nepageidaujamas reakcijas, jos kaip mat būtų išimtos ir pakeistos kitomis. Gal galite pasiūlyti kitokį vakcinos, kuri būtų patvari ir sterili, gamybos būdą?


Sutinku, kad nelengva NUSPRĘSTI skiepytis ar ne, kai tiek daug įvairiausios informacijos internete. Ne jums vieniems neramu. Mums, gydytojams, taip pat. Nei vienas nenorime, kad kas nors atsitiktų jūsų vaikui. Tikiu, kad jei galėtumėm, viską padarytumėm, kad vaikai nežūtų autoavarijose ar nuo nelaimingų atsitikimų, kad neskęstų ir kad neužspringtų. Ką galim, tai apsaugoti nuo mirtinų ligų. Niekas šimtu procentų garantijos jums neduos, bet bent jau būsime tikri, kad padarėme viską, kas nuo mūsų priklauso, kad vaikai užaugtų SVEIKI ir ligos nesuluošinti.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis