Mano gimdymo istorija: leiskite man numirti

Iki ašarų jaudinanti Vitalijos gimdymo istorija. Tai, ką ji patyrė, nutinka labai retai...

Savo vyresnėlės gimimo nepamiršiu visą gyvenimą. O viskas buvo taip.

2008 04 28 ankstyvas rytas, gal net greičiau naktis, 4 valandos. Sapnuojant eilinį sapną pasijuntu gulinti didžiausioj baloj vandens, suprantu, kad nubėgo vaisiaus vandenys, tad baksteliu vyrui į šoną - "važiuojam, gimdau".

Pakeliui prigriebiam mano mamą, matyt, nuojauta pakuždėjo, kad man jos labai prireiks. Ir tikrai prireikė, nes sąrėmiai kartojosi kas 2 minutes, taigi, visą kelionę kažkam teko mane raminti. Net neabejoju, kad vyras mano skausmų nesuprato.

Po 20 minučių jau esame Trakų ligoninės gimdymo skyriuje, ir jau netrukus atsiduriu gimdykloje.

 "Stumk", "nestumk", "palauk", "jau", "dar ne", "jau jau jau", "dar dar dar" - girdžiu padrikus žodžius, kurie esamo skausmo nė kiek nenumalšina... Ir štai pagaliau išgirstu "šaunuolė, sveikiname, turite dukrytę...".

Kokia ji mažutė ir miela, galvoju sau ir tada išgirstu sakant: "mes jus trumpam užmigdysime, o tada jūs vėl būsite su savo dukra". Išgirdus mano diagnozę, kad "trūko kraujagyslė", ištinka šokas: kas? Kaip? Kodėl? O jei aš daugiau nepabusiu, kas bus tada? Gerai, kad šalia buvo mama, ji labai mane palaikė...

TAIP PAT SKAITYKITE:

Papasakok savo gimdymo istoriją ir laimėk dovanėlę.

Ir tada prasidėjo - šūsnis popierių, kuriuos turėjau pasirašyti nieko nesuprasdama, daugybė daktarų, seselių, lašelinės, kaukė ant veido ir iš lėto užsimerkiančios akys...

 Pabudau toje pačioje gimdykloje, aplink ramu, šalia stovėjo vyras. Pabudai? "Tuomet važiuojam pas dukrytę" - pasakė.

Buvau tokia laiminga, kad PABUDAU.  

Palatoje manęs jau laukė alkana dukrytė. Seselė ją paguldė šalia, kad galėčiau pamaitinti, bet po narkozės, net nesuvokiau, kaip vėl užmigau...

Pabudau nuo veriančio skausmo, tai buvo net ne skausmas, o agonija, skaudėjo visą apatinę kūno dalį... Tuo tarpu dukrytė šalia saldžiai miegojo. Vyras iškvietė seselę, pasirodo, gulėjau kraujo klane. Diagnozė - vidinis ir išorinis kraujavimas. Ir vėl viskas nuo pradžių - kelionė ratukuose į operacinę, o galvoje vienintelė mintis: "leiskit man numirti, leiskit man numirti..."

Iš manęs liepiama paimti kraujo, tačiau perduriamas rankos nervas ir dabar jau nebesuprantu, kurią kūno vietą man skauda labiau... Iš gimdyklos išvažiuoja ką tik vaikelio susilaukusi moteris, žiūriu į ją ir galvoju, štai kaip atrodo laimė... Ir vėl šūsnis popierių, lašelinės, chirurgų komanda, seselių armija, daktarai... "Mes nieko su tavimi nedarysim, kol tu neužmigsi" - šiuos žodžius išgirstu kaip pro rūką...

Visiškai praradusi laiko nuovoką pabundu reanimacijoje.

Slogi tyla, aplink daug pypsinčių aparatų, šalia guli mirštančios močiutes, o aš pati apkarstyta daugybe vamzdelių, kateterių ir dar bala žino ko..."Ji pabudo! Ji šypsosi!" - išgirstu balsus.

- Na, kaip, ar kojų neskauda?

- O kas su mano kojom, jų nebėra?

- Yra, yra, tik ant operacinio stalo 5 valandas pragulėjote.

Medikai man papasakojo, kad toks atvejis jų ligoninėje  pasitaiko 1 iš 100 000. Vadinasi, aš toji "laimingoji"... 

Kai į reanimacijos palatą užėjo mano vyras, jo akyse pamačiau ašaras: "žinai, kai tave išvežė antrąkart, supratau, kad nenupirkau tau gėlių gimdymo proga, ir tada pagalvojau, o ką jei man neteks nupirkti tau puokštės, o teks pirkti vainiką... Aš ir dukrytė tavęs labai laukiam".

Savo mažylę pamačiau dar po 12 val., kai buvau perkelta iš reanimacijos skyriaus į palatą.
 
Man sakė, kol manęs nebuvo šalia, dukrytė nė karto neverkė, matyt, nujautė, kad jos gimimas buvo didelis išbandymas ne tik jai ir jos mamai, bet ir visiems kitiems.

Vitalija

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis