Mano gimdymo istorija: neišnešiotuko noras gyventi

Daivai likimas buvo paruošęs nelengvą gimdymo scenarijų: 35 nėštumo savaitę gimęs sūnus svėrė vos pusantro kilogramo. Pasakoja dviejų vaikučių mama Daiva.

Mano mažiukas į pasaulį pasibeldė labai nelauktai - 35 nėštumo savaitę.

Kai nusprendėme su vyru turėti vaikutį, niekada nebūtume pagalvoję, kokį nelengvą kelią teks nueiti. Po dviejų mėnesių pamačiau ilgai lauktas dvi juosteles. Buvom labai laimingi.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Kaip vaiko protą lemia jį pagimdžiusios mamos amžius?
Skaitytojos gimdymo istorija: suradus auglį, buvo liepta darytis abortą

Nėštumas buvo gana sunkus: nuolatinis pykinimas, silpnumas. Per visa nėštumą ligoninėje gulėjau tris kartus ir visi jie buvo dėl gresiančio persileidimo. Buvo neramu, ar išsaugosim savo mažiuką.

Atėjus 35 savaitei, išleidau vyrą į pirtį pas gimines, o pati sėdau į mašiną ir nulėkiau pas mamą. Tada pradėjau jausti, kad dažnai sukietėja pilvukas. Nieko blogo nepagalvojau, nes jis man dažnai tapdavo kietu. Judesius jaučiau tik, dabar kai pagalvoju, labai retai. Na, bet kai pirmas kūdikis juk net neįtariau, kad čia kažkas blogai.

Grįžau namo 22 valandą ir pajutau, kad kraujuoju. Nieko nelaukusi skambinu vyrui, kad jis kuo greičiau parlėktų namo, nes man reikia į ligoninę - kažkas blogai. Su vyru nuvažiavome į priėmimą, o tada prasidėjo baisiausias mano košmaras. Apžiūrėjusi ginekologė tik išpūtė akis, išlėkė į koridorių ir sušuko:

- Kvieskit greitąją, vežame į Panevėžį.

Toliau viską prisimenu kaip per miglą.

Kaklelis buvo atsivėręs 7 cm. Tik prisimenu, kad greitoji lėkė milžinišku greičiu, juk iki Panevėžio man beveik 90 km. „Negi aš gimdau?!", - niekaip negalėjau patikėti...

Panevėžyje mus pasitiko piktos sesutės, kurios iš karto aprėkė, kodėl mane vežė pas juos, tai pavojinga, nes aš juk galėjau mašinoj pagimdyti! Dar viena seselė belaukiant man aiškino, kad mano vaikas gali gimti kurčias arba aklas. Galiu drąsiai sakyti, kad tokiai medikei ne vieta prie gimdančių mamų! Vietoj to, kad paguostų, padrąsintų, dar gąsdina ir varo į neviltį.

Buvo 24 valanda.

Gimdos kaklelis buvo atsivėręs 7,5 cm. Sąrėmių, galima sakyti, nebuvo. Nuleido vandenis, o jie buvo žali. Aišku, man šokas. Viena mintis galvoje" „Ar mano vaikučiui viskas gerai?"

Taip pragulėjau iki 5.30 val., kol pagaliau prasidėjo gimdymas. Tik trys sąrėmiai, ir mano mažiukas gimė. O tada sulėkė daug sesučių, visos apstojo mano mažylį. Jokio garso. O aš guliu ir mintyse meldžiuosi, kad tik jis būtų gyvas. Tos sekundės užtruko visą amžinybę. Pagaliau išgirdau duslų verkimą. Mačiau savo mažiuką tik akimirką o tada jį išnešė į kūdikių reanimaciją.

Mane perkėlė į palatą. Klausiau seselių, kaip mano mažylis. Niekas nieko nesakė. Niekas jokių vilčių neteikė. Nežinojau, ar mano vaikas išgyvens, ar ne. Ėjau iš proto. Kai pagaliau pasikeitė pamaina, tada jau leido man jį pamatyti. Pamačiusi sūnų vos nenualpau: prijungta daugybė vamzdelių, o jis toks mažytis...

Gimė 1670 g, o ūgis buvo 45 cm.

Man prasidėjo depresija. Vaikučiui traukiau savo pieno, maitino jį su švirkštu, kaip kačiuką. Svoris neaugo nei gramo,iš pradžių tik krito. Vienu tarpu svėrė 1540 g. Gulėjo inkubatoriuje beveik dvi savaites. Tačiau mano mažiukas labai norėjo kabintis į gyvenimą. Po gimimo jau po kelių valandų jis kvėpavo pats, be pagalbos. Po dviejų savaičių iš visų "laidelių" buvo likęs tik vienas kateteris vaistukams leisti.

Valgyti jis irgi greitai išmoko. Tik gaila, kad man visiškai dingo pienas. Po dviejų savaičių mano mažiuką perkėlė į mano palatą, tiesa, dar šildomoj lovytėj. Laikas bėgo. Kadangi neturėjau pieno, pradėjo mažylį maitinti mišinuku, svoris augo. Po trijų savaičių mus išleido į namus, tada mažiukas svėrė tik 2 kg.

Dabar jam jau 3 metukai.

Sūnaus raida nė trupučio nesiskiria nuo bendraamžių. Jis viską pradėjo daryti labai anksti: vaikščioti - nuo 9 mėnesių, kalbėti - nuo 1metų ir 3 mėnesių. Į darželį pradėjo eiti 2 metukų. Auklėtojos ir dabar sako, kad mūsų vaikas labai protingas.

Tiesa, nepaminėjau dar vieno svarbaus dalyko: kai sūnui buvo 1 metukai ir 2 mėnesiai, mums gimė mergaitė. Džiaugiausi, kad mergytė gimė laiku ir sveikutė.

Dabar esu pati laimingiausia dviejų mažiukų mama. O savo pirmojo vaikučio gimimą turbūt atsiminsiu visą gyvenimą. Juk buvo tiek daug baimės, daugybė ašarų ir nervų.

Daiva

Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis