Ar ne per anksti mums turėti vaikų? Skaitytojos gimdymo istorija

Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu portalas@tavovaikas.lt. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Kristinai.

Netikėtas, bet labai lauktas nėštumas

Viskas vyksta sklandžiai, jokių pykinimų ar skausmų – ir taip iki pat galo. Paskutiniais mėnesiais tik šiek tiek patinusios kojos. Gimdymo data – antra Velykų diena. Daktarai sakė, kad 99 proc. bus berniukas. Laukėm sūnelio.

Atėjo Velykos, visur važiuojam, vaikštom. Liftas remontuojamas, tad man tenka laipioti į 8 aukštą. Antrą Velykų dieną ir vėl kelionės į svečius, grįžtu tik 12 nakties, jokių sąrėmių, nieko. Galvoju – teks palūkėti.


Išaušo antradienis, šiandien turiu keliauti pas gydytoją, na, bet taip tingiu... Skambinu ir sakau: „Gydytojau, gal rytoj galiu pas jus ateiti?" „Ateik šiandien, juk terminas šiandien, priklauso apžiūra", – sako jis. Na, ką, tenka keltis iš šiltos lovos ir važiuoti.


Paskutinius du mėnesius vyras paprašė nevairuoti, nes sugebėjau kieme kliudyti kitą mašiną, buvo išgąsčio ir man, ir jam. Orientacija buvo tikrai prastesnė. Tad sėdu į troleibusą ir važiuoju, diena graži, niekur neskubu.


Apžiūra. Guliu, klausau, kaip mažylio širdelė plaka. Gydytojas kažką sako seselei ir klausia manęs, ar nejaučiu skausmo. Atsakau, kad ne. „O nors šiek tiek?", – toliau kamantinėja. Sakau, kad ne! Jis nueina į šalį, vėl grįžta, aš skubu teirautis, ar galiu eiti namo. „Ne, šiandien pagimdysi", – ramiai sako jis.


Žiūriu išpūtusi akis ir negaliu patikėti – kaip tai pagimdysiu? Pasirodo, kad gimdos kaklelis atsivėręs 5 cm. Klausiu, ar galiu dar grįžti namo? Leido. Grįžusi paskambinau vyrui, tas persigandęs parlėkė namo. Liepiau namie pavalgyti, nes nežinia, kiek užtruksim. Jis apsiramina, matydamas, kaip aš ramiai vaikštinėju.


Apie 15 val. atvykstam į ligoninę, jau šį tą jaučiu. Kartais ir stipriau suskausta, akušerė šypsosi, sako: „Dar palauk, rimtas darbas laukia". 19 val. nuleidžia vandenis, prasideda rimti sąrėmiai, kai akys iš nuostabos ir siaubo net apvalios, nė neįsivaizdavau, kad taip gali skaudėti. Neturiu jėgų kalbėti ar juoktis, vėl skausmas.


Kai sąrėmis praeina, klausiu vyro: „Ar ne per anksti mums turėti vaikų?" Bet trauktis jau nėra kur. Vėl kenčiu, praradau laiko nuovoką. Apie 23 val atėjo laikas stumti. Suverkia vaikutis. Akušerė išdidžiai paskelbia:


- Sveikinam, jums gimė mergytė.


Man šokas, mintys skrieja taip greitai, net negaliu susigaudyti, kaip tai, o kur berniukas?

Vyras irgi sutrikęs. Bet tai truko tik kelias akimirkas, gydytojas greit pataisė, kad gimė ne mergaitė, o berniukas. Matyt, akušerė skubėdama suklydo.


Vėl nurimstu, mažylis guli ant manęs. Negaliu atsigrožėti maža vyro kopija. Ilsiuosi. Kol baigia tvarkyti mane, stebiu, kaip vyras sūpuoja mažąjį ir braukia ašarą. Dabar suprantu, kas yra stebuklas.


Kristina


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis