Atvirai apie tai, kas yra sunkiausia būnant mama

Šį klausimą uždavę portalo TavoVaikas.lt bičiulėms, sulaukėme daugiau kaip pustrečio šimto atsakymų. Ačiū visoms už išsakytas mintis!

Apibendrindami mūsų apklausos duomenis, galime teigti, jog dažniausiai pasikartojo mintis, jog sunkiausia būnant mama yra matyti sergantį, nuskriaustą vaiką, kai, atrodo, jam niekuo negali padėti. Daug mamų minėjo, jog gimus vaikui sunku rasti laiko sau ir viską suspėti - būti mama, žmona, drauge, dukterimi.


Jūsų dėmesiui - įdomiausi atsakymai į mūsų klausimą, tai visgi kas yra sunkiausia būnant mama?


Sunkiausia yra nerėkti ir nepykti ant vaiko... Kaip jis mane taip išveda iš kantrybės, nesuprantu.


Nepataikauti savo vaikui.


Pirmosios dienos po gimdymo, kol susipažįsti su savo kūdikėliu.


Išmokyti vaikus savitvarkos.


Rasti laiko sau, nes visas laikas skiriamas vaikų ugdymui, lavinimui, jų fiziniams ir emociniams poreikiams tenkinti.


Suprasti, kodėl be mamos vaikas yra angeliukas, o su mama - velniukas.


Rasti kompromisą įvairiais klausimais dėl vaiko su jo tėveliu.


Padalinti laiką abiem vaikams po lygiai, neišskiriant vieno kurio vaiko.


Girdėti, kaip vaikutis verkia. Norisi padaryti viską, kad tik verksmo būtų kuo mažiau.


Išmokyti sėdėti ant naktipuodžio ir atsisakyti čiulptuko.


Paauglystės laikas, kai atrodo jau tarsi vaikas užaugęs, o emocijų savo visiškai nevaldo. kaip ir liežuvio.


Susitaikyti su tuo, kokiu žaibišku greičiu lekia laikas ir kaip greitai tie mažieji mūsų pipirai išauga vaikystės rūbą...


Kantriai klausytis įkyraus vaiko zirzimo.


Kai trūksta pinigų, o vaikas prašo nupirkti ką nors skanaus ar kokio žaisliuko. Tada sunku širdyje, kad negaliu vaikui suteikti džiaugsmo tą akimirką.


Apsispręsti, ar priimtas sprendimas yra teisingas. Juk dabar apie vaikų auklėjimą yra tiek daug nuomonių...


Tapus mama, darbas, pinigai, kelionės ir panašūs dalykai "išeina" į antrą planą. Tad sunkiausia iš pradžių su tuo susitaikyti, o paskui viskas teka sava vaga.


Išlikti gražiai ir geros nuotaikos, nes laiko sau visiškai nėra.


Padalinti savo dėmesį į tris lygias dalis dviems vaikučiams ir vyrui, kad visi būtų laimingi. Nenoriu nė vieno nuskriausti, bet taip jau būna, kad mažyliui dėmesio tenka šiek tiek daugiau.


Būti labai gera namų šeimininke.


Keltis anksčiau nei 9.30 val.


Girdėti žmonių kritiką, kad esu tokia jauna vieniša mama su trimis vaikais, nors esu laiminga ir tuo nesiskundžiu.


Suspėti būti gera mama (t.y. padaryti valgyti, sutvarkyti namus, pasirūpinti vaikais, su jais pažaisti, išeiti į kiemą) bei būti gera žmona vienu metu (nepavargti, skirti vyrui pakankamai dėmesio, būti pasitempusiai).


Derinti darbą su vaikų auginimu.


Kai būnu pavargusi, nepratrūkti ir neaprėkti dukrelės.


Kitų akyse išlikti asmenybe ir visuomenės dalimi. Moteriai susilaukus vaikų aplinkiniai mėgsta ją "nurašyti", taip nepastebėtai mamos išspiriamos iš socialinio gyvenimo.


Nebūti per gera, nes savo tobulam kūdikiui taip sunku pasakyti NE.


Matyti savo sergantį vaiką.


Tikėti, kad viską darau teisingai ir pasitikėti savimi kaip mama.


Būti namuose daugiau nei tris dienas kai vaikas serga ir už lango tikrai bjaurus oras.


Nepamiršti, kad ir savimi reikia rūpintis.


Žinoti, kad mūsų vaikučiai auga ir vieną dieną paliks gimtuosius namus.


Įveikti baimę ir nerimą, kad „nesu pati geriausia mama".


Būti kantriai.


Atlaikyti "ožiukų" atakas ir susivaldyti, kad neparodyčiau susierzinimo.


Visur ir visada būti geriausia: mama, dukra savo tėvams, žmona, darbuotoja, geriausia drauge ir t.t.


Prisiminti, kad esi tiesiog žmogus, kuris kartais gali suklysti.


Atsiriboti nuo kitų nuomonių ir įvairiausių patarimų vaiko auginimo klausimais.


Priprasti prie gerokai sumažėjusių miego valandų naktį.


Atsiriboti nuo buities ir džiaugtis pačia motinyste.


Sugalvoti pakankamai užsiėmimų vaikui, kad jis nenuobodžiautų ir nevaikščiotų iš kampo į kampą.


Bausti vaiką.


Būti nuosekliai. Nes kai pasakai „Dabar bus taip", o po kurio laiko vaikas į tave žiūri blizgančiomis, besišypsančiomis akutėm ir prašo "uždrausto vaisiaus", pamiršti, ką sakei...


Nežinoti, kaip teisingai pasielgti tam tikrose situacijose.


Suvokti, jog negali būti idealia mama ir nustoti pastoviai šito siekti...


Rasti pakankamai laiko vyrui.


Priprasti prie minties, jog mano vaikas auga ir tolsta nuo manęs. Sunku, nors suvokiu, kad turiu jį paleisti. Mano vaikas nėra mano nuosavybė, aš tik padedu jam eiti savo keliu.


Nelepinti savo vaiko - viską jam leidžiu, nors žinau, kad tai yra negerai.


Dažniau išeiti į miestą, kad ir į kokią kavinukę kavos išgerti ar į naują visų rekomenduojamą filmą (mama tapau prieš 4 mėnesius).


Priimti teisingą sprendimą. Būti vaiko vyresniuoju draugu, patarėju, patikėtiniu.


Būti gera mama, kai grįžti po įtemptos 8-11 darbo valandų dienos ir vis tiek tam mažam angelėliui turi šypsotis.


Suprasti jausmą, kai neramus kūdikis visiškai išveda iš kantrybės ir kūną užlieja kažkas panašaus į pykčio bangą.


Tačiau vietoj to, kad pyktum, apkabini savo vaikelį ir pajauti, kad dėl to jį myli tik dar labiau. Vaiko auginimas - tikra jausmų karuselė.


Bent trumpam palikti vaiką. Vis atrodo, kad niekas geriau už mane juo nepasirūpins.


Susitaikyti su vaikų kaprizais ir nepaklusnumu ir pripažinti, kad tai spraga mano vaikučių auklėjime.


Nesijausti kalta, kai atrandi laiko rūpinimuisi savimi ir veiklai, kuria mėgaujiesi. Aplinkos spaudimas šiandien mamoms milžiniškas - jei nepraleidi su vaiku N valandų per parą, jei kasdien nenuveiki N veiklų, ir dar baisiau - jei išleidi dvejų į darželį ir išeini į darbą, VISKAS - esi bloga, nemyli, nesirūpini...


Atskirti, kur yra vaiko, kur - tavo gyvenimas, negyventi vien dėl vaiko.


Tai, kad trūksta pasitikėjimo savimi, jis kažkur išgaravo gimus vaikui.


Sergant būti gera mama. Tada sveikatos nėra pačiai, o vaikai per maži, kad suprastų, jog mamai negera.


Negalvoti ar viską darau teisingai: ar tinkamai maitinu, ar gerai auklėju, ar pakankamai laiko skiriu tik savo vaikui.

Neužmiršti savo poreikių.


Jausti, kad po gimdymo vyras tapo abejingesnis.


Netapti paranojiška "supermama" ir neužmiršti, kad esu ne tik mama, bet ir moteris, žmona, dukra ir draugė.


Nuolatinis skubėjimas ir laiko skaičiavimas (tuoj vaikutis norės valgyt, tuoj miegoti ir pan.). Galvoju apie tai būdama ir parduotuvėje, ir svečiuose, ir parke.


Pripažinti sau, kad neturi tiek kantrybės ir pakantumo, kiek, tavo įsivaizdavimu, turėtų turėti tikrai gera mama. Kitaip tariant - pripažinti sau, kad nesi tokia gera mama, kokia norėjai ir tikėjaisi būti.


Girdėti, kad mano vaiką nuskriaudė kiti vaikai.


Atsakinėti į protingo vaiko klausimus pačiose netikėčiausiose vietose. Šiandien autobuse sako: „Žiūrėk, ši teta kokiais purvinais batais, kodėl ji purvina lipa į autobusus, kuriais važiuoja daug švarių žmonių?"


Pakankamai laiko skirti savo išvaizdai, veido ir kūno odos priežiūrai.


Sugalvoti, kas man sunkiausia būnant mama, nes buvimas ja - nuostabiausias ir nepakartojamas jausmas!


Rasti ribą tarp lepinimo ir nuoširdaus rūpinimosi, tai tokia plonytė linija, kurią peržengti taip paprasta.


O kas sunkiausia yra Jums? Laukiame minčių komentaruose.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis