Kodėl reikia amžiams pamiršti patarimą „Neimk ant rankų, pripras“

„Tegul paverkia, nieko nenutiks“, "Neimk ant rankų – pripras“. Dar visai neseniai šiais patarimais šventai tikėjo kūdikio susilaukę tėvai. Dėmesio, mielieji! Pamirškite šiuos niekam tikusius patarimus amžiams. Kodėl, atsako psichologė Karolina Gurskienė.

Prieraišumo stilius formuojasi per pirmuosius kūdikio gyvenimo metus. Nuo pat gimimo motina rūpinasi savo mažyliu, jį maitina, ramina, glosto, sūpuoja, migdo ir taip kuria santykius su juo. Kūdikis prisiriša prie motinos tiek fiziškai, tiek psichologiškai, laukia jos šilumos ir nuraminimo, reakcijos į jo jausmus, ir taip tarsi savo jausmų atspindėjimo.


Kūdikis saugumo siekia nuo pat kūdikystės ir tai išreiškia konkrečiu savo elgesiu: verksmu, šypsena, krykštavimu, vėliau įvairiomis intonacijomis ir galiausiai kalba.


Kaip labai ryšys su mažyliu bus artimas, tarsi pasirenka pati mama.


Vienos mamos skuba greitai prie mažylio: vos išgirdusios verksmą nedelsiant bando vaiką nuraminti, pašalinti bet kokį diskomfortą.


Kitos mamos neskuba iškart, nes vis dar laikosi giliai įsišaknijusios teorijos apie kažkokį „leidimą paverkti savo paties labui".


Nors apie tai ir yra daugybė mokslinės literatūros, kurioje aprašoma tokio elgesio žala ir vaikui ir pačiai motinai, apie davimą kūdikiui paverkti vis dar yra girdimos kalbos.


Trečiasis mamų tipas – tokios, kurios nesirūpina vaikais, jų neprižiūri, dažniausiai yra asocialios ir netekusios teisės rūpintis savo vaikais arba rūpinasi labai ribotai.


Ankstyvas vaikų emocinis atsiskyrimas nuo motinos, kai vaikai būna ilgam paliekami vieni, kai jais yra mažai rūpinamasi ir stokojama dėmesio, turi skaudžias pasekmes. Tyrimai rodo, kad tokie vaikai ateityje yra linkę labiau nusikalsti. Tokią išvadą padarė prieraišumo teorijos pradininkas J. Bowlby, kuris ilgamečių tyrimų su nusikaltusiais paaugliais metu taip pat nustatė, kad kūdikio ir vaiko psichikos sveikatai yra labai svarbu šilti ir ilgalaikiai santykiai su mama.


Vaiko artumas su mama ir tėčiu


Prieraišumas formuojasi per saugumo jausmą ir pasitikėjimą: mažylis turi žinoti, kad pajautęs baimę ar kažkokį pavojų, jis bus nuramintas ir paguostas. Taip pat labai svarbu artumas, kurį turi suteikti tėvai. Net jeigu vaikas ramus, yra labiau linkęs užsiimti savimi pats, mėgsta labiau gulėti ar sėdėti vienas ir taip pats tyrinėti aplinką, jam vis tiek reikalingas nuolatinis artumas su tėvais. Ir galiausiai atsiskyrimo nerimas – mažylis turi jausti nerimą ir liūdėti išsiskirdamas su tėvais, tačiau kartu ir žinoti, kad mamą ir tėtį vėl greitai pamatys. Pirmaisiais mažylio metais susiformuoja prieraišumo tipas ir dažniausiai labiausiai kūdikiai prisiriša prie mamos. Jeigu toks ryšys neatsiranda arba yra staiga nutraukiamas, tai sukelia labai rimtų pasekmių vaiko psichikai ir atsiliepia emociškai ateityje.


Kai iš didelės meilės persistengiama


Kiekviena motina nori kuo artimesnio ryšio su kūdikiu, kuris būtų tvirtas ir nenutrūkstamas ateityje, tačiau dažnai, ypač su pirmagimiais, mamos su savo didele meile ir rūpesčiu tarsi persistengia ir taip, visiškai to nenorėdamos, savo mažyliui padaro žalą.


Vaikų prieraišumo formavimo pagrindas – saugumo poreikis, kurį turi patenkinti suaugęs žmogus, tačiau tai neturi būti vieno asmens okupacija. Labai svarbu reaguoti į vaiko poreikius ir juos patenkinti, tačiau esant netoliese ne tik mamai, bet ir tėčiui, o kartais dar ir seneliams, vaiko akiračio praplėtimas kitais žmonėmis yra į naudą jam pačiam, o ir nemenka pagalba mamai.


Nebijokite palikti mažylio seneliams ar kitiems patikimiems žmonėms, vaikui sveika matyti ir kitus žmones bei suprasti, kad yra aplinkui ir kitų, jį mylinčių ir pasirūpinti juo galinčių žmonių, ne vien tik mama.

Mamų meilė ir pastangos dėl vaiko yra beribės, kiekviena padarytų dėl savo vaiko viską, kad tik jam būtų lengviau ir patogiau gyventi, tačiau ne visada to reikia.


Niekaip negalinčiam pasiekti barškučio mažyliui, nereikia skubėti jo paduoti, niekaip negalinčiam apsiversti ant šono – skubėti apversti, o iš trečio karto nepataikančiam šaukšto į burną – pulti maitinti. Mažylis turi žinoti, kad esate šalia ir bet kada esate pasirengusi jam padėti, tačiau leiskite jam pakankamai pakovoti su užduotimi pačiam. Mamos meilė neturėtų tapti hipergloba, nes tuo atveju vaikui tarsi ištransliuojama žinutė, kad be mamos jis negali nieko padaryti pats, todėl jai nesant šalia, vaikas pradeda nerimauti ir nesijaučia saugus.


Vėliau vaikas gali imti iš mamos nuolat reikalauti pagalbos, savo galimą savarankiškumą tarsi nustumdamas į šalį ir traktuodamas kaip „mama gali geriau", kol galiausiai gali imti nebepasitikėti savo jėgomis ir bijoti bandyti. Meilėje reikalingas protas, nes užauginti vaiką neužtenka vien mylėti, reikia ir nuolat galvoti apie pasekmės ir įtaką vaiko gerovei.


Sunkūs pirmieji mėnesiai po gimdymo


Jeigu iš pradžių jums nepavyko sukurti saugaus ryšio su vaiku, nenusiminkite, tai nėra nepataisoma. Kai kuriems tėvams pradžioje tai padaryti būna sunku, jie ne iš karto pasijaučia esantys tėvai, tik po tam tikro laiko nerimą ir sutrikimą pakeičia suvokimas, kad „aš esu šio vaiko mama/tėtis". Sukurti saugų ryšį įmanoma ir truputį vėliau, svarbu neatsiriboti, empatiškai reaguoti į kūdikio nuotaikas ir stengtis jas atspindėti.


Jeigu mažylis linksmas, įvardinkite jam tai, jeigu liūdnas – kalbėkite su juo paguodžiančia intonacija, jeigu išsigandęs ar pasimetęs – elkitės vėl atitinkamai. Stenkitės pažinti savo kūdikį ir labai greitai „ateis supratimas", kad esate jam visas pasaulis, esate jo tėvai, o plati jo bedantė šypsena bus pats dosniausias atpildas už visas bemieges naktis.


Psichologė Karolina Gurskienė

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis