Po komplikuoto nėštumo Evelinos gimdymas prasidėjo anksčiau laiko

Ačiū Evelinai už atsiųstą pasakojimą, jeigu norite pasidalinti ir jūs savo gimdymo istorija, visada laukiame el.p. portalas@tavovaikas.

Po vestuvių praėjus kiek daugiau nei metams nusprendėm - laikas papildyti savo šeimą dar vienu žmogeliuku.

Nors tai kiek użsitęsė - nesijaudinau, juk teigiama, kad dveji metai yra normalus laikas. Apsilankiau pas ginekologę įprastam patikrinimui, pataikiau kaip tik ovuliacijos dienų metu, bet echoskopas nieko nerodo. Nėra folikulų. Nei vieno. Prisipażinsiu, labai susijaudinau. Ar man kas negerai klausiau savęs, buvo paskirti tyrimai.

Tad vis laukiau, kada bus tos tinkamos dienos kraujo paėmimui, kad galėtų ištirti hormonus. Atsakymai buvo puikūs. Tad gydytoja sakė, kad greičiausiai aš turiu neovuliacinių mėnesių, paaiškino, kaip stebėti savo kūną ir liepė nesijaudinti.

Po 7 savaičių aš vėl jos kabinete. Klausia, kas nutiko, o aš tik pasakau "laukiuosi". Man užteko to kelių mėnesių streso ir stebėjimo savęs per padidinamą stiklą, kad žinočiau kada yra „toji“ diena.

Nėštumas iki 10 savaitės buvo puikus, jaučiausi laiminga, nepykino, dariau viską, ką iki tol ir laukiau didėjančio pilvo.

Tačiau didėjant savaičių skaičiui, situacija ėmė keistis. Prasidėjo didžiuliai pilvo skausmai, tokie dideli, kad naktį pabudus negalėdavau net paeiti. Iš karto kreipiausi pas gydytoją, kuri diagnozavo placentos pirmeigą. Man reikėjo daugiau poilsio, mažiau vaikščioti, tad darbe sudarė sąlygas dirbti kiek mažiau.

Tada kartas nuo karto prasidėjo migreniniai galvos skausmai, kartais pakildavo kraujo spaudimas. Įpusėjus nėštumui visi skausmai rimo, spaudimas susinormalizavo.

Maždaug nuo 28 savaitės pradėjo tinti kojos, nedaug, vakarais. Tyrimai geri buvo, tad nesijaudinau, maniau, kad tai dėl augančio vaiko, kraujagyslių spaudimo.

Tačiau po kiek laiko mano kojos darėsi tokios didelės, kad nebegalėjau apsiauti batų, skaudėdavo vaikštant, ir net gulint, nors tyrimai vis buvo geri.

Iš karto po žiemos švenčių vykau darytis šlapimo tyrimo, nes šiek tiek pakilo spaudimas, kurį buvo galima palaikyt net normaliu. Po pirmo tyrimo baltymo šlapime rasti tik pėdsakai. Kitą dieną tyrimas rodė didesnį skaičių, tad gavau siuntimą gultis į ligoninę. Man buvo kiek daugiau kaip 34 savaitės nėštumo.

Ligoninėje spaudimas kilo stipriai ir beveik nekrisdavo žemiau 150/100, baltymo rodikliai didėjo. Kol vieną rytą sulaukiau gydytojos, sakančios, kad „tyrimai blogi, turim provokuoti gimdymą“.

Tad 35 nėštumo savaitę iškeliauju į gimdyklą. Kaip jaučiausi? Siaubingai. Buvo baisu ir dėl greit pasaulį išvysiančio vaiko, ir dėl savęs.

Gimdymas netruko taip ilgai, kaip pranašavo personalas - apsisukom per 12 valandų. Mačiau savo vaiką tik akimirką, prieš išnešant į intensyvios terapijos skyrių. Tas vaizdas turbūt visą gyvenimą išliks mano atmintyje - susukta į vystyklus, matosi tik galvytė, veidukas padengtas verniksu, plačiai atmerkusi akytes su mażyte, mažyte nosyte. Neverkė, rami žiūrėjo, kas vyksta aplink.

Kelias dienas gyvenom atskirai. Kai nuėjau po gimdymo pirmą kartą ir pamačiau ją laideliais apraizgytą, verkiau, kaip norėjau ją griebt ir nepaleist, bet turėjau nurimt dėl jos. Taip ir padariau. Ir dabar rankos jau 5 mėnesius nešioja mažą laimę rankose. Sulaukiau savo dukrytės.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis