Visgi, nors savi vardai Lietuvoje mėgiami, ne visi tėvai gilinasi į jų reikšmę, istoriją ar kilmę. Viena vardyno „Rinkis vardą lietuvišką" sudarytojų prof. Dalia Pakalniškienė mano, kad į tai gilinasi tik kultūrai ir pasauliui jautrūs žmonės.
Renkasi ne tik dėl grožio
Pasak profesorės, žmonės dažnai neskiria tikrų lietuviškų vardų nuo adaptuotų: „Kartais jiems atrodo, kad, pavyzdžiui, Marytė yra labai lietuviškas vardas, tačiau taip yra tik iš dalies. Tai su kartu su krikščionybe atėję vardai, pritaikyti prie lietuviško garsyno, kirčiavimo, tam tikrų formų, bet jų kilmė yra kita. Ją galima išsiaiškinti lietuvių bei kitų kalbų žodynų pagalba, plika akimi nenustatysi. Juk kaip lietuviškai skamba Paulius ar Saulius...". Prie tokių vardų galima priskirti ir populiariuosius Jonas, Petras, Marija ar Ona. Tai hebrajiškos, graikiškos, lotyniškos kilmės vardai. Yra ir šventųjų germanų, slaviškos kilmės vardų, todėl kartais net ir tyrėjams sunku tiksliai nustatyti tikslią kilmę, ypač šiais laikais žmonių prikurtų naujadarų.
Daugelis mano, kad lietuviški vardai būtinai susiję su gamta, jos reiškiniais ar tautiniais simboliais, istorija. „Tai ne visai tiesa. Yra dvi ryškios lietuviškų vardų grupės. Tai dvikamieniai vardai, tokie kaip Algimantas, Mindaugas, Tautvydas, būdingi visoms indoeuropiečių kalboms. Kai kurie jų šiais laikais yra virtę pavardėmis, kaip Vaišnoras, kurių nebeįsivaizduojame esant vardais. Kita dalis vardų, sudarytų iš paprastų žodžių, yra buvusios pravardės, atsirasdavusios dėl vidinių ar išorinių žmogaus savybių. Pavyzdžiui, Vilkas – šiandien tokio vardo nėra, bet liko pavardė", - sako profesorė. Beje, istorijoje neišliko senovinių paprastų žmonių vardų, nes į įrašus patekdavo tik kunigaikščiai ir kiti kilmingieji. Dėl šios priežasties moterų vardų žinoma mažiau nei vyrų.
Gamtiniai vardai susiję su XX a. atėjusia nauja pasaulėžiūra: Eglės, Liepos, Ąžuolai, Rasos ir Audros yra naujųjų laikų vardai. Dalis lietuviškų vardų atėjo iš literatūros – tai Gražina, Milda, Nijolė, kurie sukurti istorikų, mitologų, rašytojų. Greičiausiai nunyko ir šiuo metu nebevartojami yra neigiamas prasmes turėję vardai: tokie kaip Traidenis, Myžtautas ir panašūs. Kai kuriems seniausiems lietuviškiems vardams net keli tūkstančiai metų – tai Mantvilas, Vytautas, Algimantas, Eimantas, Norvaišas, Sirvydas, Švitrigaila. Kai kurie jų vis dar vis dar vieni populiariausių, kai kurie likę tik istorijos vadovėliuose.
Tarp praėjusių metų populiariausių, ypač mergaičių, vardų yra nemažai lietuviškų. „Visgi negalima sakyti, kad šiuo metu lietuviški vardai vyrauja. Dabar populiarūs vardai Gabija, Austėja, Dalia, Laima yra nauji – kas gi galėjo senovėje vaikus vadinti dievų vardais? Tai rodo mūsų pasaulėžiūros pasikeitimus. Mes nebelaikome jų dievais – tai tam tikras dievų nužeminimas", - sako profesorė D. Pakalniškienė, kuri džiaugiasi nešiodama Dalios vardą.
Dabar populiarūs vardai Gabija, Austėja, Dalia, Laima yra nauji – kas gi galėjo senovėje vaikus vadinti dievų vardais? Tai rodo mūsų pasaulėžiūros pasikeitimus. Mes nebelaikome jų dievais – tai tam tikras dievų nužeminimas.prof.D. Pakalniškienė
Viena išsamaus lietuviško vardyno sudarytojų sako, kad lietuviškų vardų nemąžtantis populiarumas Lietuvoje kalba apie išskirtines mūsų tautos vertybes, atėjusias iš savitos istorinės patirties. Tuo tarpu užsienyje vyrauja vardų įvairovė. „Didelėms tautoms nėra tokie svarbūs savitumo ir išlikimo dalykai, žmonės ten neturi tokio stipraus išlikimo instinkto. Mes džiaugiamės, kad tarp populiariausiųjų yra nemažai lietuviškų ir baltiškų vardų, o kitiems tai nėra aktualu. Vokietijoje atliktas tyrimas atskleidė, kad čia itin populiarūs slaviški, suslavinti graikiški ar lotyniški vardai, pavyzdžiui, Saša. Mes to tarsi saugomės, nenorime, nes turime kitokią patirtį. Daug pasako faktas, kad šie vardai mėgiami Vakarų Vokietijoje, o Rytų – ne. Taigi, daug kas priklauso ir nuo istorijos, įvairiausių politinių, ekonominių bei kitokių sąlygų", - pastebi vardų tyrėja.
Koks vardas, toks ir gyvenimas
Sakysite – juokai? Na taip, įrodymų nėra, tačiau gyvenimiški pavyzdžiai kalba patys už save. „Mūsų sūnelis labai judrus – lekia, griūna, vėl lekia... Iš pradžių bandėme raminti, tramdyti, bet supratom, kad geriau bus nukreipti tą energiją į kokią nors veiklą", - sako penkiamečio Vėjo mama Rūta, leidžianti berniuką į šiuolaikinių šokių būrelį. Kristina, kuri dukrai davė Dainos vardą juokauja, kad mergaitė greičiau jau bus šokėja nei dainininkė, nes išgirdusi muziką negali nustygti vietoje. Vienerių Aušros mama pasakoja, kad susiduria su problemomis migdant dukrelę. „Kai pasiguodžiau apie tai gydytojui, jis pusiau juokais, pusiau rimtai atsakė klausimu – davėte tokį vardą, o dabar stebitės?", - sako Jurga.
18-metis Nemunas retą lietuvišką vardą gavo dėl tėvų ilgesio Lietuvai, kurie sūnaus susilaukė ir gyvena užsienyje. Išties, vaikinas aukštas, tvirto sudėjimo, ramus – tarsi įkūnija didžiausios Lietuvos upės savybes. Ne veltui senovėje, duodami vardą, žmonės galvojo apie vaiko ateitį ir tuo vardu jam ko nors linkėjo – kokio nors gyvūno ar augalo geriausių savybių, galių.
Tiesa, šiais laikais žmonės daug keliauja, jiems ilgi, nesuprantami vardai pradeda trukdyti, todėl kai kurie nori niveliuotis, nebenori savitumo. Kiti atvirkščiai – jo labai nori. Pastebima, kad norėdami vaikui suteikti išskirtinį vardą tėvai vis dažniau išdrįsta patys jį sukurti, tarkim, sudaryti iš savo vardų. Vieni giria, kiti šaiposi iš tokių naujadarų. Prof. D. Pakalniškienė sako, kad svarbiausia, jog vardas būtų gražus, malonus tarti, lengvas kirčiuoti ir tinkamas konkrečiam žmogui. „Dažnai žmonės vardus renka pagal skambesį. Vardas turi maloniai skambėti. Mano ausiai varduose nesinori tokių raidžių kaip „h" ir panašių, bet čia kiekvienam skirtingai. Taip pat nepatinka perdirbiniai, kai senas, krikščioniškas, mūsų tradicijoje gražiai prigijęs vardas, kaip Dovydas, yra pakeičiamas pagal anglų kultūros pavyzdį ir tampa Deivydu", - pastebi ji.
Keli vardai lietuvių kultūroje taip pat nėra retas reiškinys. Nors daug kas mano, kad tai tik apsunkina gyvenimą. Pavyzdžiui, romėnai duodavo tris vardus, iš kurių pirmasis būdavo tikrasis, antrasis – giminės, o trečiasis daugiau kaip pravardė, duodamas pagal kokį nors požymį . Lietuvoje iki XVI a., kuomet pradėjo formuotis pavardės, buvo tik vienas narys, t.y. vienas vardas. Pagal krikščionišką tradiciją, jei pirmasis vardas nėra šventas, antras vardas turėtų būti duodamas kurio nors iš šventųjų, kad vaikas turėtų globėją.
Gyvas procesas
Kalbininkai visus lietuvių kalbos vardyno asmenvardžius skirsto į 3 grupes: ikikrikščioniškuosius, krikščioniškuosius ir naujuosius, atsiradusius tik XX amžiuje.
Didžiąją dalį populiarių baltiškų vardų sudaro dvikamieniai – sudaryti iš dviejų žodžių. Iš šių vardų, bendraujant artimiau, atsirado visokie trumpiniai: Mantas, Rimas, Gintas, Skirma ir t. t. Vėliau prisidėjo įvairios mažybinės ar priklausomybę reiškiančios priesagos. Taip radosi Vytenis, Ramūnas, Eimutis, Kęstutis ir kiti. Šiandien išliko tik tie, kurie skamba gražiai ir yra atėję iš tautosakos ar mitologijos, pavyzdžiui, Putinas, Sakalas, Eglė, Liepa. Taip pat prasmingi: Vytautas – tas, kuris išvydo tautą. Mindaugas – tas, kuris daug mąsto, turi daug minčių. Visvaldas – kuris visa valdo.
Svarbiausia, jog vardas būtų gražus, malonus tarti, lengvas kirčiuoti ir tinkamas konkrečiam žmogui.prof. D. Pakalniškienė
Lietuvių vardai gali būti atsiradę iš įvairių bendrinių žodžių: Aušra, Banga, Rasa, Vakaris. Kiti kilo iš vietovardžių – Nida, Rusnė, Vilnius, Raigardas, Preila, Ventė, Gilužis, Gilužė. Tokie vietovardiniai nauji vardai yra reti. Nelabai populiarūs, bet į atskirą grupelę išskiriamai naujieji vardai, atsiradę iš tautovardžių – Jotvingis, Aistė, Bartis, Galindas. Taip pat – literatūriniai vardai, atkeliavę į realų gyvenimą: Eglė, Uosis, Ąžuolas, Jūratė, Kastytis. Retesni iš žymių žmonių pavardžių: Darius, Girėnas.
Kartais vardai gali turėti dvi kilmes (lietuvišką ir kitatautę). Pavyzdžiui, Saulius – biblinis vardas ir kartu lietuviškas (nuo Saulė), Bartas – trumpa vardo Bartolomėjus forma, bet kartu trumpa vardo Bartvydas forma arba prūsų genties bartų pavadinimas), Dovydas – biblinis vardas, bet kartu gali būti lietuviškas darinys Do- (kaip Dovilė, Domantas), Ieva – biblinis ir kartu lietuviškas pagal medį ievą, Arvydas – lietuviškas, bet kartu švediškas Ahrvid. Lietuvių vardyne yra iš metų laikų, mėnesių pavadinimų, augalų kilusių vardų Vasara ir Žiema, Vasaris, Kovas, Balandis, Gegužis, Liepa, Gruodis, Putinas.
Iš viso iki šios dienos Lietuvoje yra įregistruota daugiau nei 80 tūkst. skirtingų vardų. Daugiau nei 3 tūkst. iš jų yra lietuviškos kilmės. Matyti, kad vardų kūrimas yra gyvas procesas. Sudarant naujus vardus dažnai prie žinomo antrojo dvikamienių vardų kamieno pridedamas naujas kamienas, kilęs arba iš krikščioniškos kilmės vardo trumpinio: Justautė (Justė), Zigminta (Zigmas), Egvidas (Egis), Elimantas (Elis), Matautas (Matas), arba iš įvairių žodžių: Gražbilė (gražus), Jausmilė, Jausmina (jausti), Jusmina (justi), Rasviltė (rasa ar rasti), Lokimantas (lokys), Mandrius (mandras), Orius (orus). Dvikamieniai asmenvardžiai plečiami ir priesagomis, tarkim, Armintėja, Ervilėja, Mantvilija. Tokie vardai reti. Taip yra greičiausiai todėl, kad ir patys nepriesaginiai vardai yra ilgoki – triskiemeniai, o šiuo metu labiau linkstama vaikams duoti trumpus vardus.
Pasitaiko, kad vaikams duodami niekada nesuteikti vardų žodyno siūlomi vardai, kaip Ąžuolė, Garsė, Dravis, Kernis. Pavadinama ir gamtos įkvėptais vardais, kaip Bruknė, Lūgnė, Smilga, Volungė, Kaitra, Pusnė, Žemė, Šerkšnas, kartais pridedant prie jų priesagas. Vieni populiariausių yra vardo Ugnė variantai Ugnėja, Ugnetė, Ugnilė, Ugnita. Tarp naujų lietuviškos kilmės trumpųjų vardų šiuo metu vyrauja dvikamienių vardų trumpiniai Džiugė, Gaudė, Mintas, Artė, Gertė, Mantrius, Taučius, Medė, Jovis, Žygas, Tara ir daugybė kitų. Nauji, iki šiol nevartoti lietuviškos kilmės vardai nėra populiarūs. Daugeliu jų 2007–2010 m. buvo pavadinta po vieną-du vaikus. Nauji lietuviškos kilmės mergaičių vardai yra dažnesni nei berniukų.
Stipri užsienio įtaka
Pastarąjį dešimtmetį atsiranda vis daugiau vaikų, pavadintų lietuvių kalbos sistemos neatitinkančiais vardais: be galūnių (Gvide, Vivijan, Kelvin, Veid), svetimos rašybos (Linnea, Mariya, Malh, Mihael). Dalis vardų yra užrašyti su klaidomis: juose trūksta nosinių raidžių: Drasita, Kestmina, Ažuolas. Pastebėta, kad tokiais vardais dažniausiai yra pavadinti lietuvių tautybės ir Lietuvoje gimę vaikai. Užsienyje gimusių Lietuvos pilietybę turinčių vaikų vardai dažnai užrašomi be lietuviškų raidžių: Aiste, Armante, Deimante, Eimante, Gyte, Guste, Jorune, Ovile, Rimante, Rugile, Smilte, Vilte, Zavinta, Dziugas. Tokie vardai ypač dažni Airijoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV. Kartais ir Lietuvoje gimę vaikai pavadinami mūsų kalboje neįprastai užrašytais vardais Deymantas, Ioris.
Pasak lietuviškų vardų žinovės, niekas negali nuspręsti, kiek vardų ir kokius savo vaikams duoti. Svarbiausia, kad vardas tėvams ir vaikui patiktų. „Žinau žmonių, kurie kuria vardus ir kai kurie jų skamba labai gražiai. Tačiau labiausiai nesinorėtų, kad tėvai prisirinktų nepadorias reikšmes turinčių vardų iš užsienio, kaip, pavyzdžiui, Traviata, kas reiškia kurtizanę ir panašių. Reikia duoti žmonėms laisvę, tačiau proto ribose", - mano Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros vedėja.
