33 nėštumo savaitę gimusios Rūtos Emilijos mama: ačiū medikams

Rūta Emilija gimė 33 nėštumo savaitę ir svėrė 1220 gramų. „Atrodė, kad aš sustingau ir įkliuvau kažkur sapne. Operuojančios gydytojos man parodyta išsvajota dukra buvo mažutėlytė ir beveik permatoma“, – prisimena jos mama.


Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!

Viskas prasidėjo nerealiai saulėtą, paukščiais čiulbantį pavasario rytą.

Kai praėjus 10 minučių nėštumo teste pasirodė antra nedrąsi juostelė, aš pamaniau, kad tai tiesiog klaida, nelemtas pokštas. Juk negali aštuonerius metus laukti tos antros juostelės, palaidoti visas viltis ir staiga ją pamatyti? Pasirodo – gali...

Tai nebuvo klasikinis, lengvas trečias nėštumas, todėl supratingi bei atsakingi gydytojai tapo mano nuolatiniais palydovais.

Visgi eilinis ankstyvas spalio 15 dienos rytas nieko neįprasto nežadėjo – aš mėgavausi neseniai prasidėjusiomis ilgomis atostogomis ir krentančiais auksiniais lapais. Kūdikėlio kraitelis jau buvo beveik supirktas, o pasiruošimui tikėjausi turėti dar keletą ilgų mėnesių. Ramia širdimi keliavau suplanuoto vizito pas gydytojus. Maniau, tik trumpam pas juos užsuksiu ir lėksiu toliau – tai buvo darbų ir planų kupina diena.

Kai perinatalinio nėščiųjų centro gydytoja Rita Matulionytė susimąsčiusiu veidu tyrinėjo mano pilvinuką, skambino ir konsultavosi su kolegomis, nuoširdžiai tikėjausi, kad tai vyksta tikrai ne dėl manęs. Tikrai. Todėl po ilgų konsultacijų, tyrimų, apžiūrų gydytojų verdiktas „gimdysim šiandien" mane pribloškė.

Atrodė, kad aš sustingau ir įkliuvau kažkur sapne. Operuojančios gydytojos man parodyta išsvajota dukra buvo mažutėlytė ir beveik permatoma. Garsiai įvardinti skaičiai – 1220 gr svoris ir 41 cm ūgis, 33 savaitės – užgriuvo pečius. Kiekviena diena – naujas sapnas, ir jei ne realus pjūvio skausmas, būčiau norėjusi kuo greičiau įsižnybti ir pabusti.

Dėkoju supratingoms kūdikių reanimacijos medikėms už galimybę jau antrą dieną tarp daugybės laidų ir cypsinčių aparatų glausti savo kūdikį prie krūtinės. Tai padėjo Rūtai Emilijai ir man sparčiai taisytis. Jau po dienos jai atjungė kvėpavimo „ūselius", po kitos mergina mėgavosi „suvalgydama" net po 1 ml mamos pieno, o po savaitės mes buvome tokios stiprios, jog atsidūrėme Neonatologijos centro Neišnešiotukų skyriuje.

Sunku nupasakoti medikų palaikymą tomis sudėtingomis dienomis. Jie įkvėpė vilties ir tikėjimo. Mokė ir patarė, glostė ir barė už išdavikes ašaras. „Svarbiausia – teigiamos emocijos, optimizmas ir šypsena", – šie medikių žodžiai tapo mano gyvenimo ankstukų skyriuje konstanta.

Aš turėjau slaptą planą! Per tris savaites mes turime pasiekti tinkamą svorį, paūgėti iki reikiamo dydžio ir įgyti ankstuko priežiūrai reikiamų įgūdžių. O tada į sutiktuvėms paruoštus, spalvotais balionais ir girliandomis nukabinėtus namus – pas tėtį, brolius ir šuniuką.

Dabar, jau toli praeityje palikusi skausmą, nerimą, klausimus ir nubraukdama vis karts nuo karto pasirodančią prisiminimų ašarą, galiu teigti – viskas yra Dievo ir žmogaus rankose. Dabar, dainuodama lopšines ar sekdama pasakas aš glostau garbanotą savo princesės galvelę ir dėkoju už stebuklą. Stebuklą sukurtą iš Dievo, žmogaus ir tikėjimo, kad VISKAS bus gerai.

Iš visos širdies dėkoju rūpestingoms, atsakingoms ir jautrioms medikėms: dukrą man padėjusiai išgelbėti gydytojai ginekologei Ritai Matulionytei ir jai padedančiai seselei, kūdikių reanimacijoje profesionalumu ir atida pasižymėjusiai gydytojai Rūtai ir supratingoms seselėms, mane operavusiai gydytojai Marinai Stankevičienei, visam Neišnešiotukų skyriaus personalui - ypač mus prižiūrėjusiai gydytojai neonatologei Laimai Tamulienei, mane geriems darbams įkvėpusiai skyriaus vadovei Rimutei Vaitkevičienei ir profesorei Nijolei Drazdienei, rūpestingai kardiologei Ramunei Vankevičienei ir visiems visiems, kurių nematomi, bet svarbūs darbai padeda mus jaustis geriau, tvirčiau, saugiau. Jūsų pagalba ir parama yra NEĮKAINOJAMA. Ačiū, kad Jūs esat.

Ankstukų šeimų istorijas pristato neišnešiotų naujagimių asociacija „Neišnešiotukas" bei neišnešiotiems kūdikiams skirtas paramos projektas „Ankstukai". Maloniai kviečiame kiekvieną mamą, tėtį ir šeimą prisijungti prie „Ankstukų" bičiulių būrio ir dalintis savo kūdikio atėjimo istorija - padėkite visiems ją išgirsti! Užpildykite žemiau esančią anketą arba savo istorijas siųskite el. paštu tavovaikas@delfi.lt ir laukite pasirodant portale „Tavo vaikas".

Daugiau informacijos apie paramos projektą „Ankstukai": www.ankstukai.lt.

Prie „Ankstukų" draugų būrio kviečiame jungtis ir socialiniame tinkle „Facebook": https://www.facebook.com/ankstukai?fref=ts.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis