Apie likimo išbandymus: abu mano sūnūs gimė per anksti

Norėjau pasidalinti su jumis savo istorija. Esu netgi dviejų per anksti gimusių vaikučių mama ir norėčiau padrąsinti visus panašaus likimo tėvus - jei tikėsite, tai viskas tikrai bus gerai.


Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!

Pirmasis ankstukas – Aleksandras

2010 m. kovą pastojau. Tai buvo laukiamas nėštumas, nes su vyru planavome pirmą vaikelį. 2010 m. spalio 26 dieną mano vyras dengė mūsų namo stogą. Tą dieną jam paskambino labai svarbus klientas, ir man nėščiajai (34 sav.) teko lipti kopėčiomis paduoti vyrui telefoną. Manau, kad tai ir buvo priežastis to, jog naktį, iš 26 į 27 dieną, man nubėgo vandenys. Nuvažiavus į Antakalnio ligoninę medikai pranešė, kad vaisiaus vandenų liko per mažai, teks greitai gimdyti. Maždaug parą vaikelis dar galės pabūti, nes jam reikia subrandinti plaučius. Tuo metu jau žinojome, kad laukiuosi sūnelio.

Injekcija leido užlaikyti gimdymą, kol parą vaikučiui brandino plaučius. 28 dieną ryte medikai pranešė, jog gimdymui iki pietų neprasidėjus savaime, jis bus paskatintas. Taip ir nutiko, apie 14 valandą teko skatinti gimdymą. 17 val. prasidėjo labai stiprūs sąrėmiai, atsidūriau gimdykloje ir 19:17 val. gimė mūsų sūnelis. Viskas įvyko labai greitai, jokio stipraus skausmo gimdymo metu neprisimenu, tik tai, kad labai išgyvenau, kol neišgirdau pirmojo sūnelio riksmo. Mažiuko negalėjau paimti į rankas, jį iš karto pamatavo, akimirksnį parodė ir išsinešė.

Iki 21 val. dar prabuvau gimdykloje, kol man paruošė palatą. Buvo prisakyta man gulėti ir nesikelti, bet kadangi nežinojau, kas dedasi su mano mažiuku, pati nulėkiau į Intensyviosios terapijos skyrių.

Užėjusi iš karto jį radau ir pamačiusi apsiverkiau. Didelės akys, lieknutis, mažytės rankytes, kojytės. Kojinytės ir kepurė jam buvo per didelės. Šalia buvo man labai artimas žmogus, mano mama, kuri pasakė: „Ko tu verki? Pažiūrėk į sūnų – jis pats kvėpuoja be kaukės, tai jau parodo, kad yra labai stiprus“. Tuo metu mažius atmerkė akytes ir taip pažiūrėjo, kad praėjo visas liūdesys. Nusišypsojau.

Infekcija ir naujagimių gelta

Vaiko tėvo mėnesį nebuvo šalia, jo reikalai jam buvo svarbesni už vaiką. Vaiką apžiūrėję medikai pasakė, jeigu viskas bus gerai, po 2 dienų mus paleis namo, visgi ligoninėje teko praleisti 10 dienų. Ankstuko kraujyje rado infekciją, o trečią dieną prasidėjo gelta, kuri tęsėsi labai ilgai - net 5 dienas gulėjo po lempą.

Maitinau pati. Kas 3 valandas nutraukinėdavau pienuką ir nešdavau į Intensyviosios terapijos skyrių. Vieną kartą mačiau, kaip jį išmaudė, pastebėjau, kad vandenukas jam labai patiko. Kas kartą ateidama pas sūnų, vis kalbėdavau, sakydavau, kad jis tikras stipruolis, kad mama jį labai myli. Kai pirmą kartą galėjau paimti savo vaiką į rankas, labai apsidžiaugiau, priglaudžiau prie krūtinės, ir tokį šiltą jausmą pajutau. Aštuntą dieną baigėsi gelta ir sūnų atnešė į mano palatą. Tuo metu neturėjau tinkamų rūbelių - visi buvo per dideli.

Mažiukas gimė 46 cm ir svėrė 2320 g, po gimimo svoris sumažėjo. Kai mus išrašė iš ligoninės, sūnus svėrė jau 2600 g. Taigi, 10 dieną mus išleido namo.

Greitai pasivijo bendraamžius

Man teko mokytis, kaip tokį mažiuką maudyti, rengti, kokia turi būti kambario temperatūra, o svarbiausia – mažutis neimdavo krūties.

Nors sako, kad neišnešiotukai vystosi lėčiau, bet sūnus labai greitai pasivijo savo bendraamžius. Aišku, primaitinimą aš jam įvedžiau tik 6 mėnesį, sėdėti pradėjo vėliau - tik apie 8 mėnesį, bet vaikščioti pradėjo, kai suėjo metukai. Pirmas dantukas išdygo tik 10 mėnesių, bet iš karto ir visi kiti pasipylė.

Dabar mano sūnelis labai stiprus ir nė kiek neatsilieka nuo savo bendraamžių. Manau, fiziškai jis netgi stipresnis už kai kuriuos bendraamžius. Džiaugiuosi, kad mano ankstuko labai stiprus imunitetas.

Aleksandr ir Artur
Asmeninio albumo nuotr.

Antrasis sūnus – Arturas

2014 m. liepą sužinojau, kad laukiuosi antrą kartą. Tuo metu galvojau, kad esu nėščia tik 4 savaites, bet paaiškėjo, jog jau 6.

Šį kartą gyvenau Anglijoje, čia medikai mane tikrino, atsižvelgdami į pirmąjį nėštumą: darė daug tyrimų, kad viskas vėl nepasikartotų. Tyrimų rezultatai buvo geri, taigi, gydytojai ramino, kad šį kartą nereikia nerimauti.

Visgi vasario pradžioje dėl streso pradėjau stipriai kraujuoti, nes mano buvęs vyras staiga atsirado ir norėjo atimti mūsų sūnelį. Mane išsivežė į ligoninę. Tada ėjo tik 32 nėštumo savaitė. Po gydytojų apžiūros kraujavimas sustojo ir nepasikartojo, taigi mane išleido namo. Vėliau du kartus grįžau į ligoninę kraujuodama. Bet tai nebuvo susijęs su vaisiumi, medikams taip ir nepavyko rasti priežasties.

Tuo metu jau žinojau, kad ir antrasis vaikas bus sūnelis. 35 savaitę vėl prasidėjus kraujavimui po medikų apžiūros buvo nuspręsta, kad turiu gimdyti 38 savaitę. Tris savaites leidau ligonėje, kol vaikui subrandino plaučius.

38 savaitę po daug tyrimų vakare prasidėjo stiprūs sąrėmiai. Tuo metu šalia buvo mano artimas žmogus - vaikinas - kuris labai stipriai palaikė. Gimdyme jis nedalyvavo, nes aš neleidau. Jis kantriai laukė koridoriuje. 00:17 val. gimė mano antrasis sūnelis.

Gydytoja jį iš karto apžiūrėjo ir paklausė, ar turiu jėgų vaiką paimti ant rankų. Pasakiau, kad taip ir labai to noriu. Nuo tos minutės sūnus visada buvo su manimi.

Sūnus gimė 2680 gramų svorio. Koks buvo ūgis, nežinau, bet nemažas, nes naujagimio rūbeliai jam puikiai tiko, o neišnešiotuko kepurytės pasirodė per mažos. Galėjau iškart maitinti. Po 24 valandų mus išleido namo, nes berniukas buvo labai stiprus, gerai valgė ir miegojo. Visi tyrimai buvo geri. Tik naujagimių gelta užklupo ir mano antrą sūnelį, bet ji buvo ne tokia stipri, kaip pirmojo sūnaus.

Dabar mažasis sūnelis sparčiai auga. Noriu padrąsinti visus ankstukų tėvus: nenusiminkite, viskas tikrai bus gerai. Nors Jūsų vaikeliai gimsta tokie mažiukai, bet jie kovoja su visais likimo skirtais sunkumais. O kai paauga - tikrai pasiveja, kai kurie netgi lenkia savo bendraamžius.

Stiprybės, tėveliai!

Ankstukų šeimų istorijas pristato neišnešiotų naujagimių asociacija „Neišnešiotukas" bei neišnešiotiems kūdikiams skirtas paramos projektas „Ankstukai". Maloniai kviečiame kiekvieną mamą, tėtį ir šeimą prisijungti prie „Ankstukų" bičiulių būrio ir dalintis savo kūdikio atėjimo istorija - padėkite visiems ją išgirsti! Užpildykite žemiau esančią anketą arba savo istorijas siųskite el. paštu tavovaikas@delfi.lt ir laukite pasirodant portale „Tavo vaikas".

Daugiau informacijos apie paramos projektą „Ankstukai": www.ankstukai.lt.

Prie „Ankstukų" draugų būrio kviečiame jungtis ir socialiniame tinkle „Facebook": https://www.facebook.com/ankstukai?fref=ts.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis