Kamilė. Nėra tokio, geriausio skirtumo. Nors man atrodo, kad mano vaikams (tarp jų 20 mėnesių skirtumas) kartu daug smagiau nei buvo man su broliu (tarp mūsų 4 metų skirtumas). Jis už mane jaunesnis, tad turėdavau prižiūrėti, jis norėdavo dalyvauti mano „rimtuose“ užsiėmimuose su draugėmis ir draugais, o ir šiaip interesai bei pomėgiai ganėtinai skyrėsi. Dabar, pastebiu, mano dukra su broliu dažniausiai žaidžia kaip kokie draugai.
Svaja. Labai daug kas priklauso nuo pačių tėvų, nuo auklėjimo. Kaip tai susiję? Labai paprastai – jei tarp vaikų didesnis metų skirtumas, ir tėvai primygtinai lieps (ar ragins, jokio skirtumo) vyresnėliui prižiūrėti jaunesnį, tada didesnis skirtumas yra blogai. Vyresnysis vaikas jausis kaip auklė (to neturėtų būti), o jaunesnis neturės lygiaverčio žaidimų draugo. Lygiavertis žaidimų draugas, mano nuomone, tai nebūtinai vienmetis, gali būti ir keleriais metais jaunesnis ar vyresnis brolis, sesuo. Tėvams tikriausiai patogiau, jei skirtumas tarp vaikų didesnis, nes vienas gali prižiūrėti kitą. Jei prižiūrėti nereikia, ir be to yra privalumų: vienas jau savarankiškesnis, nereikia taip bėgioti iš paskos kaip paskui visai mažiuką ir pan. Nelygu, kokios nuostatos šeimoje. Tarp mūsų vaikų skirtumas – 2 metai. Esu iš tų mamų, kurios nori vienu ypu užsiauginti vaikus ir nebijo su tuo susijusių sunkumų.
Regina. Man atrodo, kad geriau, kai tarp vaikų – nedidelis metų skirtumas. Mamai tuomet gal ir sunkiau, bet abu vaikai, galima sakyti, kartu auga, kartu ko nors mokosi, kartu žaidžia panašius žaidimus ir pan. Kai metų skirtumas gerokai didesnis, pirmas vaikas virsta aukle, skiriasi pomėgiai, poreikiai. Tarp maniškių dukrų – 1,6 metų skirtumas, sakyčiau, pats tas. Būna, kad ir pasipeša, būna, nenori matyti viena kitos, bet lygiai taip pat viena be kitos negali, kartu mokosi rašyti raides, skaičiuoti ir pan.
Kornelija. Tarp mano vaikų skirtumas beveik 5 metai, ir mums taip labai tinka. Maniau, kad nebus geri žaidimų draugai, bet beveik visą laiką žaidžia kartu. Man, kaip mamai, toks skirtumas patogus, nes po dukros gimimo jau buvau pailsėjusi, atsigavusi ir fiziškai, ir morališkai. Jau jaučiausi pasiruošusi antram vaikui. Be to, sesė jau buvo sąmoninga ir pakankamai brandi mokytis kūdikio priežiūros reikalų, kas tikrai pravers gyvenime. Ir dabar ji – mano padėjėja, padeda auklėti brolį. Iš esmės manau, kad ir koks būtų skirtumas, vis tiek gerai. Juk ne tai gyvenime svarbiausia.
Raimonda. Manau, vaikams smagiausia, kai tarp jų metų skirtumas nedidelis, o štai tėvams tokiu atveju sunkiausia. Pavyzdžiui, tarp mūsų merginų skirtumas 2,3 metai – joms smagu, o man sunku. Didžioji labiau neklauso, tai aš dažnai jaučiuosi emociškai išsekusi. Dabar jau turbūt rinkčiausi didesnį amžiaus skirtumą, būtų tikrai lengviau. Nors, kita vertus, vyresnioji labai rūpinasi sese: kad ir šiandien – kol maudžiausi, mažiukė užmigo, tai vyresnėlė rado kuo užkloti, uždarė duris, kad niekas nepažadintų sesytės. Būna, kad mažoji ko nors supyksta, tai paprašau, kad didžioji nueitų, pakalbintų. Jos abi dažnai juokiasi sugulusios, pasišneka – jau dabar matau, kad bus geriausios draugės. Labai to tikiuosi.
Monika. Tarp mano vaikų – 2,7 metų skirtumas. Labai džiaugiuosi. Nors skirtingų lyčių, bet geriausi draugai. Aišku, būna visko – pasipyksta, bet vienas kitą labai gina, saugo, guodžia, vienas dėl kito jaudinasi. Tarp jų labai stiprus ryšys, vienas kitą labai palaiko. Jaunėlis iš vyresniosios sesės labai daug mokosi. Koks geriausias skirtumas tarp vaikų, manau, geriausiai žino patys tėvai. Nenorėjau, kad tarp vaikų būtų didesnis skirtumas nei 4 metai. Bet iki 2,5 metų, man atrodo, būtų labai sudėtinga. Kai gimė sūnus, dukra buvo tokio amžiaus, kokio dabar yra jis. Dukrytė buvo labai geras vaikas, savarankiška, tai didelių rūpesčių nekilo. Sunkiausia buvo, kai gimus sūnui ji pradėjo lankyti darželį – daugiau streso, taip pat ir ligų, jų atnešdavo ir broliui. Sudėtingas buvo ir trejų metų krizės laikotarpis. Dabar manau, kad gimus antrajam būtų idealu, kad pirmasis jau būtų adaptavęsis darželyje. Dabar, kai abu vaikai paaugę, labai džiaugiuosi tokiu metų skirtumu. Tikiuosi, ir toliau bus tokie geri draugai ir vienas kitą visada palaikys. Svarbiausia – tėvai turėtų tinkamai paskirstyti dėmesį ir vienas kitam padėti prižiūrėti vaikus. Žinoma, ir pagalba iš šalies nepamaišo.
Silvija. Tarp mano vaikų amžiaus skirtumas – 3,2 metai. Visada norėjau, kad tarp vaikų būtų 3–4 metų skirtumas. Mudu su broliu skiria ketveri metai – buvo labai gera augti kartu ir dabar esam geriausi draugai. Mano vaikams, matau, linksma kartu, vienas kitą užstoja, palaiko. Juokiamės su vyru, kad jau dabar yra sąjungininkai – jeigu vieną baru, kitas stoja jo pusėn. Sūnus gimė, kai dukra jau metus lankė darželį, jau buvo visiškai adaptavusis, tai nekilo papildomo streso. Ligų iš darželio sesė irgi neparnešė, išskyrus vėjaraupius, kai sūnui buvo beveik dveji. Aišku, sesei kartais trūkdavo ir dabar dar trūksta mano dėmesio. Ji man yra ne kartą pasakiusi: „Tu tik su broliu ir su broliu būni...“ Na, bet kiek įmanoma, stengiuosi laiką paskirstyti abiem vienodai.
Gabrielė. Sunku vienareikšmiškai atsakyti, koks amžiaus skirtumas tarp vaikų geriausias. Vienoj šeimoj – vienoks, kitoj – kitoks. O ir vaikams koks geriausias, sunku pasakyti, bet, matyt, visgi kuo mažiau metų juos skiria, tuo artimesnis ryšys būna... Kai dar neturėjau vaikų, sakydavau, kad pametinukų tai jau nelabai norėčiau... Atrodė sunku. Po ilgų metų laukimo gimė dukra ir, kai jai dar nebuvo nė metų, jau laukiausi sūnaus. Iš tiesų antro vaikelio labai labai norėjau, laukiau, tačiau daug vilčių nedėjau, nes visgi pirmojo teko laukti ne vienus metus. Bet juk būna stebuklų! Tarp mano vaikelių – 1,5 metų skirtumas, pametinukai, ir man labai patinka! Tiesa, jei vienam perki kokį daiktą, būtinai reikia ir antram. Ir tas antras kažkodėl užsinori lygiai tokio paties – jei sesė gauna lėlę, broliui, pasirodo, irgi jos reikia! Na, bet dažniausiai pavyksta visaip išlaviruoti, mokomės dalintis, paskolinti ar kiekvienas turėti savo daiktų. Man atrodo, kad jiems abiem labai smagu drauge – visur kartu. Jie net ir serga kartu. Aišku, pasipyksta, ir tai natūralu, bet vienas kitu labai rūpinasi ir palaiko. O ir man gerai, nors sakiau, kad pametinukų tai jau nenoriu...
