Ar tikrai gimus vaikui, giminėje kažkas miršta? 5 mamų išpažintys ir astrologės komentaras

„Vienas ateina, kitas išeina..." Įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis turbūt esame girdėjusios šį teiginį - ir ne kartą. Galbūt praleidome pro ausis, galbūt įsiminėme. Tačiau kai tai mus paliečia tiesiogiai, negalime išlikti ramios.

Rasa:


"Norėčiau papasakoti tai, kuo anksčiau nelabai tikėjau. Turėjau aš močiutę, ją labai labai mylėjau,ji man buvo kaip antra mama. Jei reikėdavo patarimo, klausdavau jos, nes ji buvo mūsų angelas. Mus, anūkus, ji labai mylėjo. Prieš metus man į darbą paskambino pusseserė ir pasakė, kad jos netekome. Tą laiką, kol ją laidojome, atsimenu kaip per miglą, nes negalėjau susitaikyti su tikrove, juk buvo guvi, sveika. Per laidotuves močiutės draugė mane ramino ir vis sakė: „Vienas išeina, kitas ateina, pamatysite, tuoj turėsite didelį džiaugsmą." Praėjus dviem dienoms po laidotuvių sužinojau, kad laukiuosi. Džiaugsmo buvo mums abiem su vyru, kaip ir norėjome antro, išėjo tarsi netyčia.

Jau kai pamačiau dvi nėštumo testo juosteles, žinojau, kad bus mergaitė. Močiutė man taip sakė. Vyras dar suabejodavo: „O jei berniukas..." Tačiau aš tikėjau, nors gydytojai nematė vaikučio lyties. Dukrytė gimė per Motinos dieną būdama 34 savaičių. Gimė mažutė, svėrė 2915 g ir 50 cm ūgio, bet sveika. Kaip dabar man netikėti liaudies išmintimi?"


Eglė:


"Mano tėčiui buvo paskutinės stadijos skrandžio vėžys. Tačiau jis to nežinojo, į ligoninę važiavo operuotis opos... Ši žinia buvo netikėta taip pat ir man, ir mano mamai... na, ir visiems aplinkui. Tada su mylimuoju dar kartą pasišnekėjome, kad reikia rimčiau planuoti vaikiuką, norėjau, kad mano tėtis dar spėtų jį pamatyti ar turėtų ko laukti. Dominykas (tada dar mano sužadėtinis) pasakė: „Mes juk bandome." Tarsi tik šių jo žodžių ir pakako, nes tą patį mėnesį aš pastojau. Buvo balandžio vidurys. Vestuves iškėlėme liepą (nors norėjome kitais metais). Nors buvo labai išvargintas chemoterapijų, tėtis spėjo jose sudalyvauti.


Tačiau anūkės jis nesulaukė. Tik spėjo pajusti jos spyrį pilvelyje. Luknė taip tarsi susipažino su savo seneliu ir kartu... atsisveikino. Kažkodėl pusę nėštumo buvau tikra, kad gims sūnus. Buvau girdėjusi, kad jei išėjo vyras, vyras turėtų ir ateiti. Tuo labiau kad mano pilvinukas ilgai nesirodė, kokios lyties yra. Bet galvoje vis sukosi mergaitiški vardai. Nuojauta neapgavo: 32 nėštumo sav. echoskopas parodė, kad gims mergaitė. Tikėjau, žinoma, kad tėtis sulauks, kol gims mano mažutė. Tačiau...


Negaliu nepaminėti, kad jis buvo kovotojas. Jau daug metų žaidė lauko tenisą ir dar kovo pabaigoje dalyvavo turnyre, kurį laimėjo. Aukštai iškelta galva važiavo operuotis ir sakė, kad grįš. Stengėmės su juo, išvargintu sunkių chemoterapijos procedūrų, šnekėtis linksmomis temomis. Pasakojau jam, kas dedasi mano pilvelyje, kaip vystosi vaikiukas...


Dažnai pagalvoju, kur jis dabar ir ar stebi mane, mano dukrytę. Ar saugo ją? Tikiu, kad taip ir yra. Tikiu, nes man taip lengviau... Negaliu tvirtinti, kad teiginys: „Vienas išeina, kitas ateina", yra tiesa, bet mano gyvenime kaip tik taip nutiko".


Lina:


"Mano šeimoje ši tiesa pasitvirtino ne kartą. Pas mus vaikaičiai palydi senelius. Vaikaičiai paprastai būna nesulaukę nė mėnesio. Tai prasidėjo jau nuo mūsų su sese. Kai gimė mano vyresnėlė sesė, mirė mamos tėtis. Kai po 11 metų gimiau aš, mirė tėtės mama. Po 15 m. pertraukos gimė sesers vyresnėlis, mirė mamos mama. Po vienų metų gimė antras sūnus, mirė jo senelis iš tėčio pusės. Po 15 metų gimė mano sūnus, jam buvo dvi savaitės, kai mirė jo senelis iš tėčio pusės. Mano sūnus turėjo gimti Skorpionas. Buvau girdėjusi, kad gimdamas Skorpionas išsiveda kitą Skorpioną.


Mes laukėmės beveik vienu metu su sese ir mano visa šeima labai bijojo, kurio eilė dabar bus išeiti. Tik sesers dukrelei gimus niekas iš artimųjų neišėjo".


Jūratė:


"Buvo prasidėjęs mano antras nėštumas, kai tėtis susirgo plaučių uždegimu. Tris mėnesius pragulėjo ligoninėje. Manėme, kad mus tuoj tuoj paliks. Buvo taip blogai, kad net deguonies jam turėjo duoti. Tačiau išsikapstė, grįžo namo. Mes visi labai džiaugėmės. Tačiau jis buvo mėgėjas vakarais pavalgyti. Vieną naktį mama išgirdo, kaip kažkas tarsi nukrito, atbėgo į virtuvę ir pamatė tėtį, gulintį grindų. Net greitoji pagalba nesuprato, kas įvyko. Išgirdusi apie netikėtą tėčio mirtį verkiau visą naktį. Tik atlikus skrodimą paaiškėjo, kad valgydamas jis užspringo mėsos gabaliuku. Tokia tad beprasmiška mirtis...


Per laidotuves bendradarbis man pasakė, kad kunigas liepė perduoti žinią, jog turėsiu berniuką. Jei išėjo vyras, tai turėtų ateiti vyras, sūnus. Ir giminaičiai tą patį kartojo. Lyg tyčia, vaiko lyties nematėme. Neturėjau jokios nuojautos. Maniau, gal tikrai. Po dviejų mėnesių mums gimė mergaitė.


Tačiau po laidotuvių mama pasakė, jog tėtis žinojo, kad gims mergaitė. Jis atspėjo ir kad pirmagimė bus mergaitė. Labai ją mylėjo. Sakydavo: „Savo namuose Gabiukui aš leidžiu viską." Dažnai pagalvoju, kad jei būtų gyvas, dabar taip pat sakytų Ugniukui.


Negaliu patikėti, kad jo nebėra. Grįžusi pas mamą sėdžiu virtuvėje prie stalo ir man atrodo, kad jis tuoj įžengs pro duris. Nors mums taip įvyko, nežinau, ar galima tikėti teiginiu, kad vienas išėjo, kitas ateina. Logiškai mąstant, jei išėjo vyras, turėjo ateiti berniukas".


Asta:


"Daug metų mano mama sirgo labai sunkia liga. Tą rudenį prieš devynerius metus, kai pasijutau besilaukianti, mamos sveikata staiga labai pablogėjo. Kaip dabar menu, kaime, kai išeidavau pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru, jutau, tarsi ore tvyrotų netekties nuojauta. Ruduo buvo šiltas, švietė saulė, tačiau aplink jutau mirties kvapą. Mama nė neabejojo, kad laukiuosi dukrytės. Kartą net palietė pilvuką pirštu ir pasakė: „Labai norėčiau ją pamatyti." Tikėjomės, kad mamą išgelbės operacija, tačiau neišgelbėjo. Kai ji mirė, buvau penktą mėnesį nėščia. Nė neabejojau, kad gims dukrytė, panaši į mamą. Labai tamsiomis rudomis akimis. Tikiu, kad ji saugo mano dukrelę".


Vida Press


Biologės, gamtos mokslų daktarės, astrologės Angelinos Zalatorienės komentaras.


Jei gimus mažyliui ar dar jo besilaukiant miršta kas nors giminaičių, dažnai nuskamba, ypač iš vyresnių žmonių, mintis: „Vienas išeina, kitas ateina." Ką jūs apie tai manote?


Tokie atvejai gana dažni, tačiau jokiu būdu nepasitvirtina 100 proc. Manau, kad tai natūralus gamtos ritmas. Gamtoje juk nuolat viena gyvybė keičia kitą. Natūraliausiai ši kaita vyksta tarp senelių ir vaikaičių. Juk ir senelių bei vaikaičių ryšys visada didesnis nei tėvų ir vaikų.


Kodėl?


Energetiškai vaikaičiai artimesni savo seneliams nei tėvams. Seneliai eina vaikyn, tad pasaulį jaučia vis panašiau kaip vaikai. Vieni dar tik pradeda prisirišti prie žemės, o kiti nuo to ryšio jau laisvinasi. Vaikai dar turi savyje praėjusių gyvenimų atmintį, tam tikrus „ano pasaulio" jutimus, informaciją, o pagyvenę žmonės jau ruošiasi kelionei, dažniau susimąsto apie būties ir nebūties sąsajas, apie tikruosius sielos „namus". Juk visi išeinantieji kalba tą patį: „Einu namo." Vaikaičius ir senelius sieja šis vidinis žinojimas, anapusybės pajautimas, todėl jie puikiai vieni kitus supranta ir papildo. Jų sielos ypač artimos. Biologiniu požiūriu genetikos dėsnis taip pat veikia per trečiąją kartą. Todėl vaikaičiai dažnai net išoriškai būna senelių kopijos.


Ar tikrai jei išėjo vyras, turi taip pat ateiti vyras?


Nebūtinai.


Ar tiesa, kad gimdamas Skorpionas išsiveda kitą Skorpioną?


Nebūtinai. Tačiau Skorpionas astrologijoje siejamas su mirties tema. Juk Skorpioniukas ateina tada, kai gamta ruošiasi žiemos miegui, arba laikinajai mirčiai - rimčiai. Tai spalio pabaiga-lapkritis. Manoma, kad gamtos vyksmas kūdikiui gimstant užmezga ryšį su genetiniu kodu, todėl naujasis pilietis tarsi gauna gamtos lemtas korekcijas, tam tikrą požiūrį į gyvenimą, jautrumą vieniems ar kitiems dalykams. Skorpioniukai iš kitų zodiako ženklų išsiskiria tuo, kad jie nebijo mirusių žmonių, kapinių, nesibaimina kalbėti apie mirtį, prisiliesti prie jos. Jiems smalsu mirties tema, todėl daug apie tai klausinėja, aiškinasi. Kartais tuo išgąsdindami suaugusiuosius, kurie paprastai panašių kalbų vengia. Kartą pralinksmino vienas žmogus, kuris papasakojo apie savo vaikaitį. Jiedu važiavo pro miestelio kapines ir vaikiukas paklausė: „Seneli, kur tu laidosies?" Mat jis jau apsisprendęs, pasirinkęs kapuose gražią vietą. Seneliui nugara pagaugais nuėjo nuo tokio pokalbio. Tačiau juk jo vaikaitis - Skorpioniukas, todėl nereikėtų išsigąsti.

Mes visi turėtume daugiau kalbėti apie mirtį kaip apie natūralų procesą. Juk kasmet medžiai miršta, o pavasarį atbunda.


Ar galima vaikaitį pavadinti išėjusio senelio garbei jo vardu? Net tikima, kad galima taip uždaryti mirties ratą.


Mirties rato taip neuždarysi, nes tai kartu ir gyvenimo ratas. Jis priklauso nuo žmogaus karmos, nuo jo gyvenimo kokybės.


Shutterstock nuotr.


Energetiškai, kai nuolat kartojami tie patys vardai vienoje šeimoje, vibracija pasilpsta, dalijasi, maišosi. Yra tendencija, kad vienas vardas gali nusinešti kitą. Tačiau senelio garbei, ypač jei jis garbingas žmogus, tikrai galima pavadinti vaikaitį. Net jei tas senelis dar gyvena. Šiame gyvenime senelį ir jo vaikaitį sieja gana trumpas laiko tarpas. Tačiau jei jis nebuvo garbingas žmogus, priešingai, garsėjo kaip girtuoklis, mėgėjas patinginiauti, tuomet reikėtų pamąstyti, ar verta jo vardą duoti vaikaičiui.


Tikima, kad išėjusysis tampa atėjusiojo angelu sargu.


Neužkraukime mirusiesiems dar ir įvairių darbų bei rūpesčių. Jie neturi jokių priemonių mums saugoti. Gimdami mes kiekvienas atsinešame savo angelą sargą. Kartais mus saugo protėvių dvasia. Bet ne miręs žmogus. Pasitaiko žmonių, kuriems duoti papildomi angelai sargai ar kitokia globa „iš viršaus". O kai kuriems duodamas kryžius. Tačiau angelas sargas - tai ne kūdikėlis su sparnais ar moteris, apsigobusi balta drobe, kaip kartais piešia žmogaus vaizduotė. Angelas sargas - tai Visatos globa, energetinė globa. Mes visi energetine virkštele, kuri yra žemiau bambos trys pirštai, esame susieti su Visatos gyvybės „banku". Kol mes gyvename tinkamai, per virkštelę gauname dangaus paramą ir globą. O jei gyvename nedorai, ši virkštelė susilpsta, išplonėja. Tada žmogus suserga, angelas sargas nuo jo nutolsta, pasitraukia. Prieš mirtį virkštelė nutrūksta. Gyvybės energija grąžinama į „banką". „Su procentais".

Todėl svarbu kūno vietą apie bambą labai saugoti. Jos nereikia laikyti atidengtos. Teisingai elgiasi vyrai, jie niekada tos vietos nedemonstruoja pasauliui. Maža to, ties ja užsega diržo sagtį. Nėščios moterys, kurios apnuogina pilvą televizijos ekranuose ir žurnaluose, labai kenkia savo būsimam vaikeliui.


Ar gali išėjusiojo siela persikūnyti į atėjusįjį?


Gali. Mirusios močiutės ar mamos, ar mirusio kūdikio siela gali palaukti, jei reikia, o tada persikūnyti.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis