Atvira Neringos išpažintis: ko pasimokiau iš to košmaro po gimdymo

Kalbėdamos apie tai, kas buvo sunkiausia pagimdžius vaikelį, mamos įvardija bene panašius dalykus: bemiegės naktys, per mažai pagalbos iš vyro, žindymo sunkumai ir pan. Neringa apie visa tai kalba kiek kitaip.

Straipsnio priešistorė


Kai ieškojau šeimos straipsniui šia tema, mintimis sutiko pasidalyti dvi mamos. Viena sakė, kad sunkiausias dalykas jai buvo miego trūkumas, dažnai verkiantis kūdikis ir žindymo subtilybės, kita skundėsi, kad koją kišo žinių trūkumas – kadangi vaikelis buvo pirmas, iš pradžių nemokėjo net sauskelnių pakeisti, o padėti nelabai buvo kam. Įprasti ir mums, mamoms, svarbūs rūpesčiai, su kuriais susiduria ne viena ir ne dvi, tik vienos kalba garsiai, kitos linkusios išgyventi tyliai. Ir tada atsirado trečia mama, kurios mintys pasirodė drąsios ir neįprastos: „Man buvo sunkiausia... santykiai su artimaisiais, draugais, jų nesupratimas. Man buvo sunkiausia darbas. Taip, darbas. Pirmą mėnesį. Buvo sunkiausia santykiai su vyru. Ir galiausiai buvo sunkiausia susidoroti su nuo viso to kilusia įtampa. Bet... dėl visko kalta buvau tik aš pati. Mane išgelbėjo... moteris troleibuse", – pasakojo dabar jau pusantrų metukų berniuko mama. – Kiekviena situacija mus ko nors išmoko – ji būna duota ne šiaip sau. Jei pamokos neišmoksi, kartosis dar ir dar, tik jau sunkesnės. Kol išmoksi. Arba ne. Pasidalinsiu savo pastebėjimais, gal kažkam padės atverti akis..." Pagalvojau, kad ji, nors ir nenorėdama viešintis dėl suprantamų priežasčių, papasakos tokių dalykų, apie kuriuos būsimosios mamos gal net nesusimąsto, o turėtų... Dėl visa ko.


Vaikas – „papildomas sunkumas"


„Mano nėštumo istorija tokia dvipusė, – pasakojimą pradeda Neringa, – vaikelio su vyru labai norėjome, laukėme, bet džiaugsmą aptemdė mano mama. Vos pastojusi nubėgau jai pasipasakoti, bet išgirdau frazę: „Kam tau reikia papildomų sunkumų? Ką, vyras padės? Jis turi kuo rūpintis (tuo metu kūrėme savo verslą, be to, vyras iš pirmos santuokos turi dukterį). Pati daug laiko turi?" Pamenu, kaip springdama ašaromis grįžau namo ir visą vakarą galvojau: vadinasi, aš mamai buvau „papildomas sunkumas"...


Ko išmokau? Nesusinervinti dėl kito reiškiamos nuomonės. Ką mamos žodžiai keičia mano gyvenime, mano viduje? Nieko. Vaikelio norėjau, laukiau, po mamos žodžių niekas nepasikeitė. Man buvo nemalonu tai girdėti? Bet tai mano problema, nes nemalonu man. Ir mamos ištarta frazė visai nereiškia, kad aš pati buvau jai našta. Gal mama tiesiog norėjo mane apsaugoti nuo, jos manymu, laukiančių rūpesčių taip, kaip mokėjo."


Kaip kosmose


„Pagimdžiusi jaučiausi... kaip kosmose, tik skirtumas tas, kad nejutau nesvarumo būsenos, atvirkščiai – jaučiau sunkumą, – dabar jau juokiasi Neringa. – Tas „kosmosas" buvo visiškas pasimetimas, nežinojimas, kas vyksta su mano gyvenimu. Jis tarsi išslydo man iš rankų, aš jam nepriklausiau, ne aš jį kontroliavau, o jis mane. Pamenu, kaip dar man laukiantis draugė sakė, kad sunkiausia bus prižiūrėti vaikelį ir nešė man krūvas literatūros apie tai. Bet būtent tai man nebuvo sunku – kažkaip instinktyviai žinojau, kaip pakeisti sauskelnes, kaip apiprausti, paimti, pasūpuoti, kaip paduoti krūtį, nors tos draugės „privalomosios" literatūros ir neskaičiau (šypsosi). Man kur kas sunkiau buvo suvaldyti savo gyvenimą. Šokas buvo jau kitą dieną pagimdžius. Telefonas netilo. Sveikino pažįstami, giminės, bendradarbiai ir visi, kas netingėjo. Nemaža dalis klausė, kada gali aplankyti. Dar kiti siūlėsi ateiti net į ligoninę. Sakysite, reikėjo džiaugtis, nes turiu daug draugų, kurie nori būti kartu tokiomis svarbiomis akimirkomis. Bet išties, manau, kai kurie norėjo ateiti tiesiog vedami smalsumo, kiti – tarsi atlikti pareigą. Atsisakyti tada dar nemokėjau, tai ir ėjo, sveikino, trikdė ramybę, kurios man labai reikėjo. Man tiesiog buvo būtina nugrimzti į buvimo su savo vaiku saldumą, būtina susivokti, sudėlioti savo mintis, susirinkti save ir ramiai pasiruošti naujam gyvenimo etapui, nes iš anksto to padaryti beveik neįmanoma – gimus vaikeliui visi išankstiniai pasiruošimai, visos teorijos išgaruoja kaip dūmas. Vyras buvo už tai, kad mus lankytų žmonės, anot jo, aš esu „nedėkinga egoistė", jei nenoriu laime pasidžiaugti su artimais. Na, ar mūsų verslo partneris, kuris atėjo, vos grįžome su kūdikiu namo, artimas žmogus, drįsčiau suabejoti...


Ko išmokau? Atsikratyti įsitikinimo, kad privalau kažką daryti, nes „taip reikia", nes kitaip bus nemandagu ir kažkas kažką pagalvos. Na, pagalvos, ir ką? Juk svarbu, kaip aš jaučiuosi. Gal tai skamba egoistiškai, bet pirmiausia, mamos, moterys, mylėkite save ir gyventi bus lengviau. Bus lengviau jums – bus lengviau ir visiems aplinkiniams. Tokia grandininė reakcija, bet reikia pradėti nuo savęs."


Nepakeičiamų nėra


„Kaip dabar juokauju, vos ne nuo gimdyklos stalo nėriau į darbus, – šypsodamasi sako Neringa. – Kadangi kūrėme įmonę ir verslas tik buvo prasidėjęs, veiklos netrūko. Vyras pasakė, kad labai reikia mano pagalbos, kad pagal galimybes prisidėčiau. Tik tų mano galimybių nelabai įvertino. Sakydavo: „Vaikas juk miega ir miega, tai juk gali prisėst prie kompo ir padaryt kelis darbelius." Ir aš, visa tokia išsibarsčiusi, eidavau, sėsdavau ir bandydavau daryti. Nes juk kitaip atrodysiu nepareiginga, silpna. Ir vėl – kažkam kažkas atrodys. O per tą „kažkam kažko atrodymą" pradėjau pamesti save...


Ko išmokau? Tai buvo dar viena pamoka, skatinanti išmokti pasakyti „ne". Matyt, vienos man neužteko, tai buvo duota daugiau. Nepakeičiamų nėra, nors kartais atrodytų kitaip. Ir jei jaučiu, kad kokia nors veikla mane alina, sekina ir kad tiesiog šiuo metu negaliu to daryti (ypač tai aktualu tik ką pagimdžiusiai), tai ir pasakau: „Šiuo metu negaliu to padaryti." Ir nesvarbu, ar tai sakyčiau kolegai, vyrui, mamai ar ponui Dievui. Nesupraskite klaidingai – yra dalykų, kuriuos privalai padaryti nedelsdamas (pvz., pamaitinti alkaną vaiką, padėti esančiam bėdoje ir pan.), bet kalbant apie mano atvejį persistengiau. Ir vyras visai ne kaltas dėl to, kad neva manęs nesaugojo. Juk jis nenorėjo specialiai man kenkti, tiesiog sakė ir darė pagal savo supratimą, ir tik mano reikalas, kaip tą jo supratimą aš priimu.

Tiesa, dar ir dabar kartais pagaunu save mąstančią, kad privalau tuojau pat bėgti ir padaryti kažkokį darbą kieno nors sąskaita (buvimo su vaiku, miego ar pan.). O tada sustoju ir pagalvoju: „Neringa, įsivaizduok, kad tavęs nebeliko, ar pasaulis sugriūtų, jei to reikalo dabar nesutvarkytum?" Nesugriūtų."


Arba skyrybos, arba... skyrybos


„Jaučiau, kaip mano gyvenimas man tarsi nepriklauso vis labiau. Dariau tai, ko reikėjo kitiems, o mano pačios poreikiai liko kažkur nuošaly. Vyras vaiko gimimą įsivaizdavo maždaug taip: gimė sūnus, kaip smagu, dabar žmona turi marias laisvo laiko, nes mažasis daug miega, jos nebekamuoja nėštumo sunkumai, kasdien gali paruošti vakarienę, tik kažkodėl vis priekaištauja ir skundžiasi, kaip nieko nespėja. Aš tikrai skųsdavausi... Bet dorai nepaaiškindavau, kas man negerai, ko reikia, kad pasijausčiau kitaip. Man tiesiog reikėjo parodyti vyrui, kaip atrodo diena su kūdikiu, papasakoti, kaip jaučiuosi, pasakyti, kad kurį laiką noriu pabūti ramybėje – nedirbti, nepriiminėti svečių, kad kartais tiesiog noriu turėti galimybę pagulėti šiltoje vonioje, kad jaučiu nuolatinį miego trūkumą ir t. t... Mes pradėjome pyktis. Viduje jaučiau nuoskaudą, kad manęs nesupranta, nepadeda. Dabar klausiu savęs; o ką padariau, kad suprastų? Iš kur jis galėjo suprasti? Tai lygiai tas pats, jeigu kas nors ant mūsų pyktų, kad nemokame išspręsti kokio matematinio uždavinio, sakytų: „Taigi čia viskas aišku, juk taip elementaru!" Kas aišku mums, nebūtinai aišku kitam.


Tada, baigiantis pirmajam mėnesiui po sūnaus gimimo, nunešiau skyrybų dokumentus.


Ko išmokau? Nustojau skųstis, verkšlenti ir zirzti. Jei ko nors noriu, ko nors reikia, pasakau, jei kas nors neaišku, paklausiu, jei kas nors nepatinka, argumentuotai paaiškinu. Supratau, kad kiti žmonės sutverti ne tam, kad pildytų tavo norus, jie nieko tau neprivalo, apskritai niekas niekam nieko neprivalo. Ir vyras neprivalo. Žmonės dažnai linkę kaltinti kitus, ypač – artimuosius (juk tai taip patogu): štai, vyras nesupranta, nepadeda namuose, tėvai nepagelbėja žiūrėti anūko, draugai nenori aplankyti ir t. t. Visi blogi. Bet pasakykime atvirai, kiek iš mūsų nuoširdžiai pagalvojo: ką aš padariau, kad vyras mane suprastų ir padėtų?; tėvai neprivalo auginti savo anūkų; tikriausiai draugai turi priežastį neateiti, gal tiesiog jiems dėl kažko neįdomu su manimi bendrauti? Visas situacijas sukuriame mes patys, absoliučiai visas. Tik man prireikė laiko tai suprasti, patikėti ir įsisąmoninti.


Norėdamas, kad pasikeistų situacija ar kitas žmogus, pradėk nuo savęs – tai išties veikia. To įrodymas – skyrybų dokumentus aš atsiėmiau, su vyru gyvename puikiai ir jau kalbamės apie antrą vaikelį. Ne, jis nepasikeitė. Pasikeičiau aš. Daug kalbėjausi su juo, pagaliau ėmiau aiškinti, kas su manim vyksta. Jis nesuprato. Jam atrodė kažkokia mistika „pabūti ramybėje", „susivokti, kad prasidėjo naujas etapas" ir pan., bet buvo aišku vienas dalykas – žmonai to reikia, ji pasijus geriau."


Moteris iš troleibuso


„Kai skaitai panašias istorijas, atrodo, kad viskas einasi kaip per sviestą – gyveno sau moteriškaitė, pagimdė, pradėjo važiuoti stogas ir bac vieną dieną atsipeikėjo, nušvito, pradėjo keistis ir visi ėmė gyventi laimingai. Gal ir mano istorija taip skamba, bet iš tiesų jaučiausi labai prastai ir net nenumaniau, ką daryti, kad būtų nors kiek geriau. Su mama pasikalbėti negalėjau, nes ji vis dar iki šiol laikosi pozicijos, kad vaikas apsunkina mano gyvenimą, kalbėjausi su drauge, bet jai mano problemos atrodė nesuprantamos. Pati neturėjo tokių poreikių, kaip pabūti su savimi tyloje, neapsikrauti bendravimu, įsijausti į motinystę. Ji labai komunikabili, jai reikia žmonių kaip oro, tad naujagimio ir mamos lankymą dar ligoninėje ji priima kaip labai teigiamą dalyką. O daugiau ir nebandžiau kažkam pasakot – ne todėl, kad neturėčiau kam, tiesiog nėra prasmės – pats turi susitarti su savo vidumi. Na ir kas, jei kitas išklausęs tau pritars ar bandys įrodyti kitaip, kas nuo to pasikeis? Pats turi suprasti, kaip tau geriausia gyventi. Ir nebūtinai tai turi būti taip, kaip gyvena kiti.


Taigi vieną dieną, trumpam palikusi vaiką kaimynei, išėjau įkvėpti oro ir pagalvoti, ką man su tuo savo gyvenimu daryti, kaip nustoti gyventi taip, kaip nori kiti. Vaikščioti tiesiog neturėjau jėgų fiziškai, nes prieš tai buvusią naktį kėliausi gal kas pusvalandį – mažylis nerimo, tad įsėdau į pirmą pasitaikiusį troleibusą, įsitaisiau gale ir nutariau apvažiuoti maršrutą mąstydama. Nejučia ašaros ėmė tekėti – jaučiau, kad pamečiau save, tiesiog Neringos nebėra... Išgirdau balsą: „Gal galiu kuo nors padėti?" – šalia prisėdo vidutinio amžiaus moteriškė. Papurčiau galvą. Ji ištiesė man kažkokią kortelę: „Paimkit. Žinau, kad dabar nesinori su niekuo kalbėti, tad nekvaršinsiu galvos. Bet, kai galėsit, ateikit. Bent pabandyti." Tąkart nesupratau, kur ji siūlo man ateiti ir ką pabandyti, o ir nenorėjau suprasti, buvau per daug panirusi į savęs gailėjimo būseną – ji mane apraizgė tarsi lipnus voratinklis...


Po kelių dienų kažko ieškodama rankinėje aptikau tą kortelę, perskaičiau – meditacijų užsiėmimai. „Bent pabandyti..." Pabandžiau. Ir bandau iki šiol (šypsosi). Toji moteris iš troleibuso tapo mano mokytoja – ne tik meditacijų, bet ir gyvenimo. Ji man atskleidė visas tas tiesas, kad svarbiausia norint ką nors pakeisti – visų pirma keistis pačiam, kad reikia paisyti savo poreikių, kad žmonės nenori specialiai man kenkti ir pan. Aš tai dėjausi į galvą, stengiausi suprasti, pajausti ir po truputį taikyti savo gyvenime. Galiu pasakyti, kad prireikė gal metų, kol mano gyvenimo detalės, kaip tos dėlionės, stojo į savo vietas."


Didžiosios pamokos


„Iš visų tų situacijų gavau dar dvi vertingas pamokas – dovanas. Už visas esu dėkinga.


Skaičiau vieną straipsnį ir ten radau frazę, kad Dievo dovanos mums būna įpakuotos į problemas. Kai pykstame, priešinamės ir nenorime to priimti, tai ir nepamatome, kas slypi viduje, nerandam tos vertingos dovanos. O, kai priimam visas situacijas, kurios nutinka, už jų atrandam ypatingų dovanų. Tai viena iš gautų pamokų. Per tuos pykčius, savęs pametimą atradau ramų gyvenimą.


Antroji pamoka ne mažiau vertinga – neturėti lūkesčių. Jokių. Nebus lūkesčių, nebus dėl ko nusivilti. Ir kodėl mes turime galvoti, kad kas nors privalo pasielgti taip, kaip įsivaizduojame. Noriu, kad vyras šiandien sutvarkytų namus! O jeigu ne... Pala pala, stop. Nebent galiu paprašyti, bet ir tuomet jis neprivalo.


Iš tiesų neišsipildę lūkesčiai gerokai apkartina mūsų gyvenimus. Turėjau lūkestį, prisiklausiusi iš aplinkinių, kad po gimdymo skendėsiu euforijoj, juk viskas – taip nuostabu. Ir štai, neišsipildė: nei euforijos, nei nuostabumo – taip laukto ir svajoto. Jei kažkam buvo vienaip, nereiškia, kad ir tau taip bus.


Jei nebūtų viso to, apie ką čia papasakojau, nebūtų manęs tokios, kokia esu šiandien. O šiandien aš sau patinku.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis