ATVIRAI: kodėl mūsų šeima iš miesto išsikėlė į kaimą

 (55)
Publikuojame vienos šeimos laišką, kuri pasakoja apie savo sprendimą išvažiuoti iš miesto gyventi į kaimą. Kokie tokio apsisprendimo pliusai, o kokie – minusai?
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Asta ŽILINSKĖ

Gyvenimas – kaip upė – vanduo tarsi ir toks pat, bet skiriasi krantai, randasi naujos ir kinta senosios srovės, vaga platėja, vaga siaurėja, verpetas mesteli aukštyn ar taiko įsukti. Norint išlaikyti galvą virs vandens, būtina pokyčius pajausti. Norint plaukti priešakyje, svarbu juos numatyti kuo anksčiau. O norint plaukti laimingai, svarbu dar ir mėgautis tėkme.

Vakarų Europoje judėjimas iš miestų į priemiesčius prasidėjo praėjusio amžiaus 7-8 -ame dešimtmetyje. Depoliarizacija Lietuvoje dar labiau motyvuota- užaugus daugiabutyje nuosavas namas, nuosavas kiemas yra tai, ko trokštame. Erdvės. Savos žolės. Privatumo... Jaunos dirbančios šeimos jei tik gali neretai kuriasi priemiesčiuose, turbūt, nesuklysiu sakydama, jog apytiksliai 15 km atstumu nuo centro.

Puiku. Grynas oras, draugiški kaimynai... Pakanka vietos kepsninei, sūpuoklėms ir net batutui. Viskas smagu, tik logistika kiek sudėtinga. Į mokyklas ir darželius mažuosius reikia vežti automobiliu. Patiems. Prieš darbą. Po to paimti... Nes priemiesčiuose mokyklų nėra arba į jas nenorite savo atžalėlių vesti. Priprantama kasdien vežioti, bet nėra labai patogu.

Ir štai jums ir programos vinis, arba šio straipsnio razina, dėl kurios, būdama mama, rašau kitoms mamoms. Nes geromis patirtimis, kaip ir geromis idėjomis, svarbu dalintis...

Esu miestietė. Didelę dalį vaikystės praleidau vienuoliktame – priešpaskutiniame – daugiabučio aukšte. Ankstyvoje jaunystėje galvojau, kad puiku yra turėti būstą didžiausio miesto judriausioje sankryžoje, todėl mokiausi ir gyvenau gražaus keliamilijoninio senosios Europos miesto širdyje. Ir buvo tikrai puiku.

Tačiau kuomet iš vieno tampama dviese, judriausios sankryžos nebereikia. Jeigu tikrai gera kartu, nereikia ir tų kelių milijonų svetimų aplinkui. O brangiausių žmonių ratui išaugus iki trijų, keturių, ar net (o laimių laime – ir kodėl gi ne) – septynių – erdvės prireikia dar daugiau. Ne tik sau, labiausiai – vaikams. Nes jiems asfalto ir prekybos centrų iš tiesų netrūksta. Kad augtų sveiki ir laimingi, jiems reikia medžių, juoko, jų vaikystės be įtampos, brangių prekių ženklų konkurencijos, be patyčių.

Tai, jog mokykloje jūsų vaikas bus stumdomas piktesnio ar didesnio bendramokslio, ateityje jam nepadės tapti geresniu tėčiu, sėkmingu verslininku ar tiesiog laimingu žmogumi. Manau, priešingai, bus pakirpti sparnai, dings noras siekti, mokytis, eiti pirmyn.

Sakykite ką norite, bet tiesa yra tokia – bent jau mano gimtajame lietuviškiausiame šalies mieste vaikai mokykloje patyčių neišvengia. Net ir smurto. Jei ne pirmoje, tai penktoje klasėje. Ir man buvo ir tebėra skaudu matyti, kaip mano artimų draugių vaikų, ypač berniukų, akyse užgesta naivumo ir laimės žiburėliai, žvilgsnyje atsiranda nepatiklumo, nuoskaudos ar net agresijos šešėlis. Galima guostis ar net tikėti, jog sunkumai daro mus stipriais, bet man teisingesnė atrodo kita mintis – paauglystėje patirtas nedraugiškumas, nepagarba ar net bendraamžių agresija yra beprasmė. Dėl jų vaikai netampa stipresni, tik piktesni ar nelaimingesni. Tai, jog mokykloje jūsų vaikas bus stumdomas piktesnio ar didesnio bendramokslio, ateityje jam nepadės tapti geresniu tėčiu, sėkmingu verslininku ar tiesiog laimingu žmogumi. Manau, priešingai, bus pakirpti sparnai, dings noras siekti, mokytis, eiti pirmyn.

Man tokia vaikų ateities perspektyva nepatiko. Sūnums gimus ėmiau, kaip, tikiu, ir jūs, galvoti, kur jie mokysis, ko jie mokysis, kas laukia jų už namų sienų. Darbo pobūdis leido rinkis platesniame geografiniame diapazone, ir štai netikėta mintis tapo puikia patirtimi, kurią noriu perduoti toms, kas mąsto panašiai. Ne tik protu, bet ir širdimi.

Atradimų atradimas mums tapo netoliese miestų liepomis šlamantys Lietuvos miesteliai ir jų apylinkės. Dažnai televizininkų jie yra rodomi labai nespalvotai, bet, pasirodo, tai netiesa. Gatvės tvarkingesnės, asfaltas neretai lygesnis nei miestuose. Ir į infrastruktūrą per pastaruosius metus investuota ko gero daugiau negu Kaune. Nebijokite pavažinėti – nustebsite. Dažname miestelyje gal ir ES lėšomis suremontuotos gatvės, aikštės, mokyklos – tikrai gražu. Neretai visai greta jų atsiveria puikūs kraštovaizdžiai ir senos sodybos jų glėbyje. Sodybos, kurias galima įpirkti neužstačius bankams savo ateities. Ir įsikurti nenusirengus paskutinių baltinių.

Manau, yra daug miestelių, įsikūrusių vaizdingose vietovėse ir kartu esančių važiuotinu atstumu iki darbo mieste. Taip, juos reikia atrasti. Pavyzdžiui, mūsų laimės uostu tapo Dubysos ir Nemuno santakoje įsikūręs Seredžius. Saulėtekiai čia nuostabūs, dauguma žmonių jaukūs, o tai, kas mums, mamoms, svarbiausia – vaikų mokykla yra puiki. Taip, taip, vietinė mokykla – į ją mes leidžiame savo vaikus. Tiksliau, į ją jie nubėga ar nuvažiuoja dviračiais patys. Nedidelė, graži, įkurta prieš kelis šimtus metų statytuose pastatuose, dabar atgimusi, su puikiu nauju stadionu, naujai duris atversiančiu vaikų darželiu ir ramia gyvenimo tėkme. Sakyčiau, Valdorfo. Tik nemokama.

Su tais pačiais būreliais, kaip miesto mokyklose – darbštuolėlių. Dramos. Futbolo. Pynimo. Fizikos. Tik be judrių sankryžų, už kampo tykančių mušeikų ar narkotikų siūlytojų. Miestelių vaikams nereikia, gal todėl, kad niekas net nesiruošia pirkti naujausio samsungo, tad jei teisingai auklėsite, jūsiškiams bent jau dėl draugų tai irgi nebus svarbu. Bet jie turės galimybę šokti ant dviračių ir skambančiais pavasario rytais nuvažiuoti į mokyklėlę. Jaukią ir saugią. Nulėkti su meškere prie upės, pas draugą. Ramiai grįžti namo.

Ir taip, jūs galite dirbti mieste. Nes, na, baikite, 30-40 kilometrų, arba 40 minučių kelio nėra nei daug, nei toli. Sakyčiau, mokestis už prabangą. Nes juk vis tiek tikriausiai kas rytą į darbą važiuojate automobiliu. Ir į filmą. Ir apsipirkti... Nuo Seredžiaus iki Megos nuvažiuosite per 35 minutes. Iš Aleksoto gal per 15, bet jūsų brangieji augs gatvių dulkėse. Arba sėdės prie telefono, nes nėra kas veikti. Mažame miestelyje ramiau. Visi savi. Pievos, upė, žiemą – rogutės ir kalnai, nesibaigiantys judrioje sankryžoje. Saugu. Todėl rami dirbti į Kauno klinikas važiuoja keturių vaikų mama, penkių vaikų mamytė irgi širdies nevirpindama burzgia dėstyti į Kauno Technologijos universitetą. O tai, ką papildomai išleisite kurui, sutaupysite kitur. Su kaupu.

Sutaupysite, nes nebus rinkliavų mokykloje. Nes nes nereikės mokėti už būrelius arba mokėsite minimaliai. Nes dviejų savaičių vasaros dienos stovykla su žygiais prie upelio, su varžybomis, futbolo treniruotemis, kelionėmis pėstute į netoliese įsikūrusį alpakų ūkį Seredžiuje kainuoja 10 eurų. Ne už valandą. Ir ne už dieną. Už dvi savaites....

Sutaupysite daug, nes įsikuriant miestelio valdžia nedarys kliūčių ir nelauks savo dalies. Netgi priešingai, seniūnas kiek galėdamas padės įsigyjant sodybą ar keičiant žemės sklypo paskirtį. Sutaupysite, nes savaitgaliais ar per vaikų atostogas nereikės važiuoti į gamtą...Nes miestelio ambulatorijoje medikai dirba iš širdies už tuos pinigus, kuriuos jiems moka Lietuvos valstybė, o ne jūs.

Ir žinote ką? Jeigu norite, kad jūsų vaikas mokykloje būtų mylimas, mažoje bendruomenėje tai pasiekti lengviau. Pedagogai yra miestelio šviesuomenė, to paties dydžio atlygis čia daug skalsesnis nei didmiestyje, tad mokytojai gali gyventi oriai. Kol kas dar nedidelės klasės (vidutiniškai apie 10 mokinių) leidžia jiems daugiau laiko skirti kiekvienam mokiniui. Beveik kaip privačioje mokykloje. Tik, pasikartosiu, nemokamai.

Nemokamai penkerius metus geriausi Seredžiaus mokyklos moksleiviai pagal Comenius projektą skrido į Turkiją, Belgiją ar Estiją, gyveno ten savaitę, savaitę laiko svečių teisėmis lankydavo projekte dalyvaujančią mokyklą Izmire, Antverpene ar Tartu. Mūsų sūnus buvo Izmire. Nors Turkijoje viešėjo ne pirmą kartą (dažnai atostogaujame ten), vienintelį kartą sugrįžęs net susigraudino, taip norėjo dar.

Jeigu norite, kad jūsų vaikas mokykloje būtų mylimas, mažoje bendruomenėje tai pasiekti lengviau. Pedagogai yra miestelio šviesuomenė, to paties dydžio atlygis čia daug skalsesnis nei didmiestyje, tad mokytojai gali gyventi oriai. Kol kas dar nedidelės klasės leidžia jiems daugiau laiko skirti kiekvienam mokiniui. Beveik kaip privačioje mokykloje. Tik nemokamai.

Grįžtant prie mokslų, nežinau, ar visur, bet mūsų mokykloje mokymo kokybė tikrai ne prastesnė. Tarkime, pas mus prieš kelerius metus už sukurtas gražiausias pasakas apdovanojimus dvi šaunios ketvirtokės atsiėmė iš tuometinio Prezidento Valdo Adamkaus rankų; šiemet mūsų mokyklos septintokas tarptautiniame informacinių technologijų konkurse „Bebras" tapo pirmas Lietuvoje; tarptautiniame matematikos konkurse "Kengūra" mūsų mokyklos moksleiviai kasmet patenka į stipriausių Lietuvoje dvidešimtuką. Viena puiki mergaitė dvejus metus dalyvavo ir iki pat finalo neturėjo sau konkurentų „Tūkstantmečio vaikuose". Tad dėl mokymo kokybės galite būti ramūs. Kas nori, išmoksta. Kas pritingi, tam irgi kažką išmokti šansų yra daugiau, nes klasės nedidelės.

Dar – čia gyvendami nesunkiai gausite šviežio pieno, medaus, nestresavusių vištų nestresuotų kiaušinių, bulvių ar obuolių. Netgi naminės duonos. Ekologiškas gyvenimo būdas taps natūraliu ir mažiau pastangų reikalaujančiu dalyku. O juk „Kačiukai, kurie geria šviežią pieną, užauga stipresni ir gyvena ilgiau" (G. Azguridienė).

Trumpai sakant, pati esu esu didžiai nustebusi, bet tikrai nerandu nei vieno mūsų (pripažįstu netradicinio) sprendimo iš Vilniaus senamiesčio keltis savo gyvenimą kurti ant nuostabaus Dubysos skardžio minuso.

Sakyčiau, esame apdovanoti už platesnį požiūrį. O gal už drąsą. Su kaupu. Nors noriu sąžiningai dar kartą įspėti – toks žingsnis laimę atneš mąstantiems labiau gandrais, o ne i-phone'ais. Galbūt labiau meniškosios prigimties atstovams. Galbūt netrokštantiems šurmulio sau ir konvejerio savo vaikams. Kiek kitokiems...

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Mamos kertelė

Penkios priežastys, kodėl skauda spenelius žindymo metu

Penkios priežastys, kodėl skauda spenelius žindymo metu
Daugiau nei trečdalis visų žindančių motinų pirmosiomis savaitėmis po gimdymo skundžiasi spenelių skausmais. Kai juos skauda, kūdikio žindymas tampa tikra kankyne.

MAMOS ATVIRAI: kova su kilogramais po gimdymo

MAMOS ATVIRAI: kova su kilogramais po gimdymo
Mėnuo po gimdymo jau gali didžiuotis idealia figūra. Tokį standartą jau kuris laikas bruka Holivudo ir kai kurios Lietuvos žvaigždės. Tačiau realybė visai kitokia. Vienoms stebuklingai svorio atsikratyti padeda žindymas, kitoms tenka paplušėti sporto salėje. Penkios mamos dalijasi savo patirtimi.

10 klausimų apie seksą, kurie rūpi, bet nedrąsu paklausti

10 klausimų apie seksą, kurie rūpi, bet nedrąsu paklausti
Ką svarbu žinoti vaikelio susilaukusioms poroms apie intymius tarpusavio santykius? 10 dažniausiai rūpimų klausimų ir 10 atsakymų į juos.

Kokios klaidos nedaryčiau augindama kitą vaiką: lietuvių mamų paatviravimai

Kokios klaidos nedaryčiau augindama kitą vaiką: lietuvių mamų paatviravimai
Šį klausimą uždavėme portalo TavoVaikas.lt bičiulėms ir sulaukėme pačių įdomiausių atsakymų.

Simona atskleidžia savo lieknumo paslaptį: iki tol niekas nepadėjo

Simona atskleidžia savo lieknumo paslaptį: iki tol niekas nepadėjo
Po gimdymo numesti priaugtą nėštumo svorį moterims sekasi skirtingai. Žurnalas TAVO VAIKAS šįkart pakalbino dviejų vaikų mamą Simoną, kuri sutiko pasidalinti savo patirtimi.

Ko negalima valgyti žindančiai mamai

Ko negalima valgyti žindančiai mamai
Ar tikrai žindyvė gali valgyti viską?

Vis dažniau ginekologines ligas sukelia stresas ir pervargimas

Vis dažniau ginekologines ligas sukelia stresas ir pervargimas
Stresas, pervargimas, didelis fizinis krūvis, nepilnavertė mityba vis dažniau siejami su ginekologinių ligų susirgimo atvejais.

Veiksmingi patarimai, kaip tapus tėvais išsaugoti ypatingą ryšį tarp vyro ir moters

Veiksmingi patarimai, kaip tapus tėvais išsaugoti ypatingą ryšį tarp vyro ir moters
Ar esate patenkinti savo santuoka? O gal susilaukus vaikų prioritetų sąrašą teko pakoreguoti?

Psichologė: po gimdymo svorį galima reguliuoti, depresijos - ne

Psichologė: po gimdymo svorį galima reguliuoti, depresijos - ne
Namuose pagaliau krykščia mažylis. Tačiau širdyje apsigyvena ne džiaugsmas, o liūdesys. Dažnai rieda ašaros, moterį kankina noras būti ne čia, šalia kūdikio, o kažkur kitur... Iš kur tokios mintys?

Šitų 11 frazių pagimdžiusi mama tikrai nenori girdėti (2)

Šitų 11 frazių pagimdžiusi mama tikrai nenori girdėti
Susilaukus vaiko, tampa šiek tiek sunkiau išlaikyti tokius pat gerus santykius, kaip ir iki gimdymo, su vaikų neturinčiomis draugėmis. Pateikiame 11 frazių, kurios labiausiai erzina jaunas mamas, ir kurios gana dažnai (ir visai nepiktybiškai) išsprūsta dar negimdžiusioms draugėms.

Kas labiausiai pasikeičia gyvenime, tapus mama (2)

Kas labiausiai pasikeičia gyvenime, tapus mama
Koks yra didžiausias jūsų „atradimas“ tapus mama? Šį klausimą uždavėme savo paskyroje "Facebook". Sulaukėme daugybės atsakymų, iš kurių įdomiausiuosius publikuojame šiame straipsnyje.

Natūralus gimdymas, cezario pjūvis, žindymas – kokią turi įtaką vaiko mikrobiomui bei būsimai sveikatai

Natūralus gimdymas, cezario pjūvis, žindymas – kokią turi įtaką vaiko mikrobiomui bei būsimai sveikatai
Lietuvoje viešėjusią Bridget Supple, pasiruošimo gimdymui lektorę, daugiau nei penkiolika metų dirbančią didžiuosiuose Jungtinės Karalystės gimdymo skyriuose, kalbina Lina Gabrijolavičienė.

Įvardijo, kas paskatintų lietuvius grįžti į darbą pirmaisiais vaiko auginimo metais

Įvardijo, kas paskatintų lietuvius grįžti į darbą pirmaisiais vaiko auginimo metais
Minėdama Motinos dieną, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba išsiaiškino, kokių poreikių turi dirbantieji, norintys derinti darbą ir vaikų priežiūrą.

Lietuvos mamos: jauniausiai – 12 metų, vyriausiai – per 50

Lietuvos mamos: jauniausiai – 12 metų, vyriausiai – per 50
Artėjant Motinos dienai ELTA pasidomėjo, kokia buvo ir šiandien yra Lietuvos mama.

Cezario operaciją patyrusios mamos pjūvio randą puošia tatuiruotėmis

Cezario operaciją patyrusios mamos pjūvio randą puošia tatuiruotėmis
Neretai tatuiruotę nusprendę darytis žmonės skiria ją konkrečiam gyvenimo įvykiui, kurį nori tokiu būdu įamžinti – vestuvėms, vaiko gimimui ir panašiai.