Atviras pokalbis su mamomis: ar savo vaikus tikrai myliu vienodai

Vieną dieną kalbėjausi su drauge apie vaikus ir nejučia kalba pakrypo apie meilę jiems. Ji prasitarė: „Gal aš ir baisi mama, bet mažąjį myliu labiau..." Susimąsčiau: deklaruojame, kad visus savo mažylius mylime vienodai, bet ar tikrai? Kelios mamos atvirai pasakoja apie meilę savo vaikams (vardai jų prašymu pakeisti).

Rasa: Sakyčiau, abiem vaikams meilė vienoda, bet dėmesio gauna nevienodai – dukra vyresnė, sūnus mažesnis, tad natūraliai išeina, kad mažasis gauna daugiau dėmesio. Bet tai nereiškia, kad jį mylime labiau. Sūnus dabar daugiau lepinamas ir myluojamas, bet visa tai yra gavusi dukra savu metu. Su ja dabar daugiau mergaitiškų pokalbių, apsipirkimų, apsikabinimų. Ir, be abejo, abiem nuolat sakome, kad juos mylime. Vienodai (šypsosi).

Marija: Aš nematuoju meilės. Net nežinau, kaip atsakyti į tokį klausimą. Manau, arba myli, arba ne. Myliu abu. Didžiąja labiau didžiuojuosi, nes daugiau yra dėl ko, o mažiuką labiau palepinu, nes jis mažiukas. Stengiuosi, kad nė vienas nejaustų, kad kitas kažko daugiau gauna, bet, būna, konkuruoja. Dėmesio kiekvienas gauna tokio ir tokiu būdu, į kokį turi poreikį. Sūnus gauna daugiau žaislų, nes jo tokia meilės kalba ir jam vis ko nors reikia. Dukra gauna daugiau pagyrimų, nes tada labiausiai jaučiasi mylima; ji niekada neprašo jai ką nors nupirkti, tiksliau, tai daro labai retai. Su ja daugiau šnekuosi nei su mažyliu, nes jos poreikis pasikalbėti didesnis. Žinau, kad kalbu skirtinga meilės kalba su abiem vaikais, bet tikrai myliu abu. Tik nežinau, ką tas vienodai reiškia.

Dalia: Jūs jau nesupykite, bet pats klausimas atrodo nei šioks, nei toks... Ar galima pamatuoti jausmus? Ar galite pasakyti, kokio stiprumo jausmus jautėte vakar? Šiandien? Jie skyrėsi? Kuo matuoti jausmą – gramais, metrais? Kokį matavimo vienetą pritaikyti ir su kuo palyginti, kad galėtume teigti, jog tą meilę jaučiame vienodą visiems savo vaikams. Meilė – tai jausmas, ji nėra pamatuojama. Nekalbėkime apie meilę taip primityviai. Aš negaliu atsakyti į šį klausimą, tikrai negaliu. Myliu visus tris, bet meilės išraiška skiriasi. Ir ji jokiu būdu nėra matuojama daiktais! Turiu draugę, kuri, jei ką nors perka vienam, būtinai nuperka kažką ir kitam (tarp vaikų – kelerių metų skirtumas). Jos motyvas – „kaipgi aš vieną nuskriausiu..." Koks čia nuskriaudimas, nesuprantu. Jei, tarkim, vienam reikia kuprinės, o kitam tuo metu nereikia nieko, tai kam jam kažką pirkti? Juk ne daiktais meilė matuojama. Juolab toks požiūris, kaip mano draugės, perduodamas ir vaikams – jie užaugę meilę taip pat matuos daiktais. Daug galima kalbėti šita tema, bet nesiplėsiu (šypsosi), tik pasakysiu štai ką: myliu savo vaikus, tiesiog myliu.

Evelina: Jaučiu, kad mane pasmerks daugybė mamų, gal nesupras, gal nenorės suprasti, bet vieną savo vaiką myliu labiau. Tai nereiškia, kad kito nemyliu, jį skriaudžiu ar ignoruoju – ne, tiesiog širdimi jaučiu, kad vienam meilės jausmas didesnis. Prisipažinsiu – labai dėl to išgyvenau, kaltinau save, bet dabar jau susigyvenau su tokia būsena. Daug domėjausi, net su psichologe konsultavausi ir galiausiai aprimau. Dar kartais išlenda „kabliukų", kad kaip aš taip galiu, kokia aš mama, bet viduje jau jaučiuosi tvirtai. Analizavau, kodėl tas meilės jausmas nevienodas. Kartu su psichologe priėjome išvadą, kad priežastis visai „žemiška" – pirmasis mano vaikas dažnai sirgdavo, jis jautrus, irzlus, verksmingas, kaip sakant, su charakteriu. Antrasis – priešingybė. Kaip viena draugė man pasakė: „Tu myli tą, kuris tau patogesnis." Tąkart labai įsižeidžiau, bet... juk ji teisi. Nieko negaliu padaryti, tiesiog taip yra. Rūpinuosi abiem vaikais, myliu juos abu, jie – mano prasmė, bet... vienas didesnė.

Regina: Abu myliu be proto. Bet pas mus šeimoje tokia pozicija susidarius, kad vyras labiau mato, ką blogo daro didysis mažiukei, o aš matau, kad mažė pati pirma pradeda kepšiotis. Tai kaip ir atstovauju sūnaus pusei ir, tiesą pasakius, gal truputį labiau jį ir myliu... Jis mano pirmasis, labai prie manęs prisirišęs, meilus. Iš tiesų teisingus žodžius esu skaičiusi, kad mama labiau myli tą vaiką, kuris dabartiniu momentu serga, kuriam tuo metu blogai, ir pan. Šitai ir man tinka 100 %.

Silvija: Abi dukras myliu vienodai, tik faktas, kad mažoji gauna daugiau dėmesio. Ir naktį šilumos daugiau jai dar reikia. Apskritai ji daugiau glaustosi, nori būti pamyluota, tad iš šono atrodo, kad gal ją mylime labiau, stipriau. Žinoma, nepamirštu ir vyresniosios – arba ji pati ateina pasimyluoti, arba aš inicijuoju: paglostau, pakutenu, galvytę pašiaušiu, meiliai apsikabinam, nosytėm papypsenam. Visiems vaikams reikia mamos meilės ir šilumos, dėmesio. Stengiuosi, kaip įmanoma suktis. Kai laukiausi antrosios, galvojau, kaip čia bus, kaip tą meilę reikės padalinti... Kai turi vieną vaiką ir jį be proto myli, ima atrodyti, kad antrasis liks nuskriaustas... Bet gimus mažajai viskas susidėliojo į savo vietas ir dabar galiu užtikrintai pasakyti, kad abi myliu labai stipriai ir vienodai.

Neringa: Turiu keturis vaikus ir galiu užtikrintai pasakyti, kad abu myliu vienodai. Dabar su šypsena prisimenu, kad laukdamasi antrojo jaudinausi, kaip čia reikės tą meilę padalinti. O jos ir nereikia dalinti – meilė sulig kiekvienu vaiku auga, didėja, transformuojasi ir jos užtenka visiems. Ne veltui sako, kad mamos meilė begalinė. Ji išties tokia ir yra.

Karina: Aplinkiniai ne kartą man yra sakę, kad mažiuką (jam dabar metukai) myliu labiau nei dešimtmetę dukrą. Tai netiesa, tokios kalbos mane žeidžia. Myliu abu taip pat stipriai, bet juk natūralu, kad mažam vaikui reikia daugiau dėmesio, rūpesčio. Turbūt todėl ir atrodo, kad jį myliu labiau. Be to, mano dukrai jau dešimt metų, ji mėgsta laiką leisti su draugėmis, netoliese gyvenančia pussesere, tad mano draugijos jai nebereikia tiek, kiek anksčiau. Ir tai natūralu, džiaugiuosi, kad tampa savarankiška ir savimi pasitikinti, labiau jaudinčiausi, jei būtų kitaip.

Inga: Turiu du vaikus, bet vienodai myliu tris... Esu patyrusi persileidimą, kai vaisiui buvo trys mėnesiai. Tai buvo mano pirmasis nėštumas, ilgai lauktas ir svajotas. Vos pastojusi svajonėse su vyru susikūrėme, kaip tas vaikelis atrodys, kai gims. Vaizduotėje net mačiau jos akis, plaukus... Taip, tai buvo mergaitė. Aš tiesiog taip sugalvojau. Tad tą vaikutį, kurio neteko pamatyti, aš irgi myliu – juk mano svajonėse ji jau gyveno, juokėsi, žaidė. Gal skamba kaip beprotybė, bet tą išgyvenusios mamos mane supras. Vėliau gimė dar du mažyliai. Myliu juos visus labai stipriai.

Laura: Prie šios diskusijos nepritapsiu, nes turiu tik vieną vaiką ir negaliu palyginti meilės stiprumo, bet pasakysiu atvirai: man atrodo, kad jį mylėsiu labiausiai, kad ir kiek dar mažylių turėsiu. Aš tiesiog neįsivaizduoju, kaip gali būti kitaip... Draugė, turinti du vaikus, mane tikina, kad tik dabar taip atrodo, kad iš tiesų gimus antram vaikučiui net nereikės dalinti meilės, viskas išeis savaime ir nebus ji nei silpnesnė, nei stipresnė, bet kol kas man sunku tai įsivaizduoti...

Ana: Pirmąjį myliu ilgiau...

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis