Kodėl daug žmonių norėtų įsivaikinti, bet nedrįsta: psichologės komentaras

Naujo žmogučio atėjimas į mūsų gyvenimą vienareikšmiškai yra sumaištį sukeliantis įvykis. Planuotas kūdikis, neplanuotas, globojamas ar įvaikintas – visais atvejais pagrindinė dvejonė būna viena: „Ar aš būsiu gera mama/tėtis?“.



Skirtumas yra tas, kad kai kalbame apie įvaikintą mažylį, atsiradusias dvejones kartu lydi ir atrodytų pagrįstos baimės, kurios susijusios su jau turėta mažylio patirtimi, jo biologiniais tėvais ir dažnai ne tokia draugiška, jį supusia aplinka. Visiškai natūralu, kad mes dvejojame, o ypač kai kalbame apie tokį atsakingą sprendimą, kaip globa ar įsivaikinimas. Nuo seno visiems labai gerai yra žinomas posakis „Pažvelk baimei tiesiai į akis“, - gal tada ji, kaip ta tamsa spintoje – dings, vos pravėrus duris?


1 baimė: nesugebėsiu mylėti vaiko taip, kaip biologinio


Turbūt dažniausias rūpestis, kuris ilgai neduoda ramybės norintiems įsivaikinti yra: baimė, kad nesugebėsiu įvaikinto vaikučio mylėti taip, kaip savo tikrojo vaiko ir kad mažylis tai pajaus.


Visų pirma, nereikia kelti sau tokios užduoties „Mylėti kaip savą“, o tiesiog mylėti kaip mokate, kaip vaikutį iš globos namų. Būna, kad dažnai sau to nepripažindamos mamos savo biologinius vaikus vienus myli labiau už kitus, vienam iš vaikų dažniau nuolaidžiauja ar rodo didesnį dėmesį, todėl iš anksto reikalauti iš savęs mylėti globojamą vaiką taip, kaip savą, nebūtų teisinga.


Vaikas gali jausti įtampą, jausti Jūsų nusivylimą juo ir savimi, kad nėra toks, kokio Jūs tikėjotės, todėl namie greitai gali įsivyrauti negatyvi atmosfera. Reali situacija ir mūsų įsivaizduojami dalykai dažnai iš esmės skiriasi, todėl įvaikintas vaikutis gali elgtis kitaip, nei Jūs buvote numatę ir Jūsų jausmai jam gali būti ne tokie, kokių tikėjotės. Jeigu neišsikelsite sau užduoties „mylėti kaip savą", nejausite tokios vidinės įtampos ir graužaties dėl prieštaringų savo jausmų ir suteiksite sau galimybę tiesiog mylėti, o kas svarbiausia – nereikės išgyventi dėl nepateisintų lūkesčių.


2 baimė: o ką pasakys aplinkiniai?


Kita dažnai pasitaikanti baimė yra baimė dėl neigiamos visuomenės nuomonės: ką pasakys seneliai, giminaičiai, vaikai darželyje, laiptinės kaimynai ir panašiai.


Visų pirma, jeigu Jūs su šeima nusprendėte įsivaikinti, Jums neturėtų daryti įtakos kitų žmonių nuomonė, o ypač neigiama. Tai yra Jūsų sprendimas ir tik Jūs geriausiai žinote motyvus, kodėl tai darote. Jeigu Jūs priėmėte sprendimą savo šeimą padidinti dar vienu mažyliu ir nuoširdžiai tuo džiaugiatės bei didžiuojatės, neigiamos visuomenės nuomonės nei priimsite, nei norėsite girdėti – juk kalba eina jau apie Jūsų vaiką.


Nors paprastai mažai informacijos turintys apie vaikų globą žmonės gali būti negatyviai nusiteikę, kai šis faktas realiai įvyksta artimoje aplinkoje, nuomonė dažniausiai pasikeičia. Žmogus vedinas smalsumo ima tuo domėtis, o gavęs daugiau ir objektyvios informacijos tampa pozityvesniu ir tolerantiškesniu. Be abejo, atėjus tam tikram laikui mažyliui privalote pasakyti tiesą (tai geriausiai padaryti, kai vaikui maždaug ketveri), taip apsaugosite jį nuo didelės traumos patyrimo, kai vaikai apie tai sužino iš kitų aplinkinių žmonių. Jei dėl savo sprendimo įsivaikinti tvirtai ir užtikrintai jausitės Jūs - mylimas ir reikalingas jausis ir Jūsų mažylis, kad ir kokiu žvilgsniu pažiūrėtų pikta teta iš vyro giminės.


Shutterstock nuotr.


3 baimė: ar mano auklėjimas bus stipresnis už genus?


Dar viena neretai pasitaikanti baimė yra „genai nugali viską, todėl neužauginsiu doro žmogaus“. Kiekvienas iš mūsų paveldime tam tikrus genus iš savo biologinių tėvų, tačiau tai nereiškia, kad alkoholiu piktnaudžiavusių tėvų vaikai užaugę darys tą patį, ką darė jų tėvai.


Šiandieninėje visuomenėje ypač dažnai matomas priešingas reiškinys, kai išsilavinusių, socialių šeimų vaikai užaugę tampa nusikaltėliais ar priklausomais nuo alkoholio. Tačiau jei labai bijote, prieš įsivaikindami mažylį, pasidomėkite jo sveikatos būkle, atlikite išsamų sveikatos tyrimą ir paprašykite genetinio ištyrimo. Visa tai padarius vertėtų nurimti ir neleisti baimei drumsti ramybės, nes niekas negali garantuoti dėl galimų ligų ateityje nei biologiniam, nei globojamam vaikui. Būtent aplinka ir auklėjimas daro labai didelę įtaką vaikui, kas jau priklauso nuo naujųjų įtėvių.


4 baimė: o jeigu nesusitvarkysiu su naujomis pareigomis?


Šią baimę galima įvardinti kaip abejojimą sprendimu iš tos pusės, kad tai yra viso gyvenimo sprendimas, ir kelio atgal nebebus. Juk vaikas ne žaislas, atgal negrąžinsi.


Vaikučio atsiradimas šeimoje visada yra „viso gyvenimo sprendimas“, ir jis tikrai pakeis visą Jūsų gyvenimą, jo ritmą, net jus pačius. Tačiau, jeigu Jūs labai gerai apsvarstėte galimybę globoti ar įsivaikinti, nuoširdžiai su šeima aptarėte galimas problemas ir Jūsų sprendimas nėra spontaniškas, baimę, kad „tai viso gyvenimo sprendimas“ turėtų pakeisti „džiaugsmas, kad tai viso gyvenimo sprendimas“.


Jeigu šis atsakingas žingsnis yra kruopščiai pasvertas, realiai suvokiant, kas yra tėvystė, auginimas ir auklėjimas, baimė, kad gali neapleisti noras vaikutį gražinti atgal turėtų pasitraukti vos Jums visiems apsigyvenus kartu. Juk mylėdami savo vaiką, jam prasikaltus ar išgyvenančiam emociškai sunkesnį laikotarpį (kuris reikalauja ypač didelės visų namiškių kantrybės) negalvojame kam jį galėtumėm atiduoti, o vėl ir vėl ieškome tinkamų priemonių jam padėti savyje susivokti.


Visiškai normalu nerimauti prieš žengiant tokį svarbų žingsnį kaip įsivaikinimas ir čia visiškai suprantamos kylančios dvejonės. Svarbiausia nepalikti sau neatsakytų klausimų ir baimę nugalėti žinojimu. Juk kai žinai ko laukti, labiau lauki, nei bijai.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis