Gimdymas prasidėjo 26 nėštumo savaitę: gyvybė kabojo ant plauko

Pusantrų metų dvynės Adelė ir Julija – didžiausias Jūratės ir Benjamino turtas. Šiandien laiminga šeima, glausdama savo mylimas dukrytes, prisimena ir sunkų jų atėjimą į šį pasaulį.


Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!

Lietuviai Jūratė (36) ir Benjaminas (36) Norvegijoje gyvena trečius metus. Susituokę abu labai norėjo vaikų, tačiau šie neskubėjo. Kai po trejų metų Jūratė pastojo, iš džiaugsmo sunkiai patikėjo, kad nėštumo testas neklysta. Moteris užsirašė į privačią kliniką apžiūrai, nes Norvegijoje pirmas ultragarso tyrimas priklauso tik 18 nėštumo savaitę.

Čia ginekologė laimingai porai patvirtino, kad nėštumui jau 12 savaičių ir įteikė 5,36 cm ūgio kūdikio nuotrauką.

Netikėta žinia sujaukė nėštumo džiaugsmą

„Sužinoję apie nėštumą, buvom labai laimingi, aš jaučiausi puikiai, nė karto nepykino. Šokas mūsų laukė 18 nėštumo savaitę, kai nuėjus pas ginekologę ši pasakė, kad pilve 2 kūdikiai (mergytės), bet viena labai mažutė ir neturi vaisiaus vandenų, – prisimena Jūratė. – Buvom išsiųsti į Oslo universitetinę ligoninę, kur nustatė diagnozę – dvynių transfuzijos sindromas. Tai labai pavojinga abiem kūdikiams, nes vienas gauna per daug kraujo ir pervargsta širdis, o kitas badauja. Tą pačią savaitę mane išsiuntė į Hamburgą operuotis – lazeriu prideginti besijungiančias kraujagysles placentoj, kad kiekviena mažylė turėtų atskirą kraujotaką. Nėščiųjų priežiūra likau labai patenkinta, ligoninė viską suorganizavo, nupirko man ir vyrui lėktuvo bilietus, sutarė dėl operacijos, mums niekas nekainavo. Hamburge pasakė, kad yra 80 proc. tikimybė, kad turėsim vieną vaiką. Pagrindinė rizika buvo, kad galiu patirti persileidimą, nes operacijos metu praduriamas vandenmaišis, taip pat perspėjo, kad placenta gali būti nesimetriška ir todėl net atskyrus kraujotakas, mažylės negaus vienodai kraujo".

Vėl namuose, bet naujienos nedžiugina

Laimė, operacija pavyko ir po 2 dienų Jūratė su Benjaminu grįžo atgal į Norvegiją. Teliko laukti ir tikėtis geriausio. Kas savaitę lietuvė važiuodavo tikrintis ultragarsu. Deja, naujienos nedžiugino. „Mažoji dvynukė truputį paaugdavo, bet labai mažai, skirtumas tarp jų išliko trečdalis ir po truputį didėjo. Atsitiko, kaip ir perspėjo, mažajai teko mažesnė placentos dalis. Mano pačios savijauta suprastėjo, sunkiai judėjau, iškart pradėdavo skaudėt pilvą. Stengiausi nepasiduoti niūrioms mintims, šnekėjausi su mažylėmis, pasakojau, kad jas abi labai mylim, ir kad abi mums labai reikalingos", – prisimena Jūratė.

Gimdymas prasidėjo anksčiau laiko

Ėjo 26 nėštumo savaitė, kai po eilinio ultragarso tyrimo gydytojas pasakė, kad situacija labai prasta, kad daugiau taip tęstis negali ir jis konsultuosis su Hamburgo gydytojais, kokių priemonių imtis. Jūratė prisimena: „Labai susijaudinau. Tą pačią naktį pradėjo bėgti vandenys. Nuvažiavom į ligoninės priimamąjį, iš ten pervežė į Oslo universitetinę ligoninę, nes vietinė ligoninė neturėjo įrangos priimti 26 savaičių naujagimių. Ligoninėje mane apžiūrėjo, nuramino, kad šiąnakt negimdysiu, nes sąrėmių nėra, gimdos kaklelis užsidaręs. Ėmė leisti vaistus, kad subrandintų mažylėms plaučius, taip pat skyrė antibiotikų, ieškojo infekcijos ar priežasties, dėl ko bėga vandenys. Nieko nerado.

Pasakė, kad nuo šiol man bus gulimas režimas ir iš ligoninės iki gimdymo neišeisiu. Susitaikiau ir su tuo. Bet po pusantros paros prasidėjo sąrėmiai. Žinojau, kad gimdyt dar negaliu, maldavau, kad stabdytų gimdymą. Akušerė aiškino, kad stabdyt negalima, kad placenta be vandenų, gali įsimest infekcija. Sąrėmiai vis stiprėjo, mane pradėjo ruošti cezario pjūvio operacijai, suleido vaistų, kad nuo apačios nieko nejausčiau. Bet kadangi kūdikio galvutė buvo pilnai įsistačiusi, gydytojas nusprendė išimti jas per apačią panaudodamas vakuumą, antroji pati „iškrito", reikėjo tik sugauti. Mergaitės gimė 1 minutės skirtumu, Adelė buvo 34 cm ir 839 g, Julija – 26,5 cm ir 460 g."

Adelė gimė 34 cm ir 839 g, Julija – 26,5 cm ir 460 g.
Asmeninio albumo nuotr.

Pažintis su ankstukų kasdienybe

Vos tik nuo nejautros Jūratei atitirpo kojos, ji pirmą kartą pamatė dukrytes: „Patyriau šoką - mano išsvajotos dukros buvo mažulytės, apraizgytos laideliais, vamzdeliais, veidukai išpurtę, negalėjau sulaikyti raudos. Labai padėjo ten esanti rami, dalykiška atmosfera. Ten visi norvegai nedvejodami tau sako „Gratulerer“ – „Sveikinu“. Iš pradžių net pykau, atrodė, rado su kuo sveikint, bet po to įpratom, pasidarydavo smagiau, nesijausdavom paskutiniai vargšai.

Jau rytojaus dieną buvo paskirtas susitikimas su gydytojais ir seselėm su vertėja. Mums papasakojo apie mergaičių būklę, išvardijo pagrindines grėsmes – infekcijos, kraujo išsiliejimas į smegenis, virškinimo problemos, akių problemos dėl gaunamo deguonies. Sesutės pasakojo, apie mamos pieno, kengūros metodo naudą, kaip elgtis su ankstukais, keisti sauskelnes, atpažint ženklus, kad vaikui jau per daug visko. Mergaitėms sekėsi skirtingai. Adelė gimė didesnė, buvo stipresnė, kvėpavo su deguonies kauke, mažoji Julija iš pradžių gavo deguonį tiesiai į plaučius, po to pakeitė į stipresnį aparatą, nes jai reikėjo daugiau pagalbos kvėpuojant. Maitinamos abi buvo per zondą. Gaudavo kofeino, kad nepamirštų kvėpuoti, gulėjo po lempomis, joms abiem buvo kelis kartus perpiltas kraujas.

Gydytojai nieko nežadėjo, sakė, kad reikia gyventi šia diena. Adelė pirmomis dienomis pasigavo infekciją, bet sėkmingai ją įveikė. Julijai buvo kraujo išsiliejimas, bet pirmo laipsnio, nepavojingas, o širdelėje ji turi „skylutę“, bet ji pamažu traukiasi. Svoris pirmą savaitę krito, po to pamažu pradėjo augti".

Trys mėnesiai ligoninėse

Jūratė neslepia – pirmosios dienos, savaitės ir mėnesiai jai buvo labai sunkūs: „ Aš kartais jausdavausi taip, lyg kažkas man suka prieš akis siaubo filmą, kad tai atsitiko ne man, nes jei tai būtų man - išprotėčiau. Kiekvieną dieną išsiverkdavau ir eidavau toliau. Veiklos buvo sočiai: traukdavau pieną kas 3 valandas (jo atsirado trečią dieną po gimdymo), lankydavau mergaites inkubatoriuose (mus apgyvendino tėvų viešbutyje ligoninėje), po savaitės jau laikydavau ant krūtinės po 3 val kiekvieną, keisdavau sauskelnes, kalbėdavau, dainuodavau joms.

Po 3 savaičių buvom perkeltos į Drameno ligoninę, tada Adelė svėrė 1300 g, Julija – 700 g. Ten buvau vienoj palatoj su mergaitėmis, „dirbau“ mamos darbą: traukdavau pieną, laikydavau jas ant krūtinės, keisdavau sauskelnes, prausdavau, bet jei mergaitės pamiršdavo kvėpuoti, iškart į pagalbą atbėgdavo sesutės.

Dukrytės pamažu augo, iš inkubatorių persikėlė į šildomas lovas, iš jų į paprastas, išmoko kvėpuoti, valgyti iš buteliukų. Bandžiau išmokyti žįsti, bet nepavyko, buvo per silpnos, todėl toliau traukiausi mamos pieną.

Po 87 dienų, praleistų ligoninėse, grįžom namo. Adelė svėrė 3300 g, Julija 2300 g. Namie iš pradžių buvo labai sunku, Juliją pamaitinti užtrukdavo apie valandą, Adelę - pusvalandį. Pieną traukdavausi 20 minučių, mergaitės valgydavo kas 2,5 - 3 valandas, ir taip dieną bei naktį. Miegodavau vos po 2-4 valandas, vyras, atidirbęs sunkią darbo dieną, vakare leisdavo man pamiegoti, be to, į pagalbą iš Lietuvos atvažiavo mama, visi trys sukomės išsijuosę. Bet svarbiausia, kad mergaitės gerai priaugo svorio ir mažai sirgo".

Patirtis, kuri užgrūdina

Savo istorija pasidalinti sutikusi Jūratė šiandien ramesnė - jos gražuolėms dukrytėms yra 18 mėnesių (koreguoto amžiaus - 15 mėnesių). Adelė jau neblogai vaikšto, Julija tik žengia pirmuosius žingsnelius. Sesės viską daryti pradeda kiek vėliau nei bendraamžiai, bet tėvai stengiasi savo dvynukių nelyginti nei su jais, nei tarpusavyje. „Be proto didžiuojuosi savo dukrytėmis, jos yra tikros kovotojos, mano stebuklai. Labai gražios, smalsios ir gyvybingos. Ši patirtis mane sustiprino kaip asmenybę. Sakau sau, jei jau atlaikiau šitai, atlaikysiu viską", – prisipažįsta ji.

Maloniai kviečiame kiekvieną mamą, tėtį ir šeimą prisijungti prie „Ankstukų" bičiulių būrio ir dalintis savo kūdikio atėjimo istorija - padėkite visiems ją išgirsti! Užpildykite žemiau esančią anketą arba savo istorijas siųskite el. paštu tavovaikas@delfi.lt ir laukite pasirodant portale „Tavo vaikas".

Daugiau informacijos apie paramos projektą „Ankstukai": www.ankstukai.lt.

Prie „Ankstukų" draugų būrio kviečiame jungtis ir socialiniame tinkle „Facebook": https://www.facebook.com/ankstukai?fref=ts.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis