Tiesa, iki to vaikelio, stovinčio priešais ją, būna 9 mėn laukimo ir įvairių rizikų laikas. Šitas bėginėjantis neklaužada sąmoningai nesuvokia, kad didžiausia rizika buvo mamos apsisprendimo momentas. Kai ties ligos istorija palinkusi gydytoja pakėlė galvą ir paklausė: "Taip, jūs laukiatės, - sekundės tyla, - Ką darysit?". Moteris pykteli - nei sveikinu, nei ką... Tiesa, prisimena, kad namie, pranešus oficialiai patvirtintą žinią, greičiausiai nei vyras, nei dvynukės irgi nepuls džiūgauti... Bet ji išsaugos mažylį. Bambėjimai praeis, prabangios kelionės palauks, o darbai... Žvelgiant iš viso gyvenimo perspektyvos, tiek ta motinystė ir tetrunka - nespėji ir apsižiūrėti, kaip išsprūsta iš glėbio ir nubėga savais reikalais. Spės atidirbti, juolab, kad sulig mergaičių gimimu ištikusi pertrauka leido pažvelgti į save naujai ir atrasti užslėptus talentus. "Gimdysiu" ryžtingai taria ji ir nusišypso gydytojai, kurios tą momentą jau buvo spėjusi neapkęsti.
Ne visų vizitai taip baigiasi. Gydytojų atlikti įrašai liudija ir apie kitokius apsisprendimus. Tiesą sakant, statistika vožia kaip reikiant - Lietuvoje kasmet atliekama apie 5000 abortų. Kiekvienas jų žymi tragišką istoriją. Prieš pastojimą ir po. Dažniausiai tai reiškia, kad moteris pastojo netikėtai, kad nesulaukė vyro ar kitų jai svarbių žmonių palaikymo, neturėjo atspirties, apimta streso turėjo priimti sprendimą, ir... kad atmins savo negimusį vaikelį visą savo gyvenimą, norėdama atsukti laiką atgal...
Prieš priimant lemtingą sprendimą būtina ne tik nurimti (pasidavus emocijoms ne itin ką protingo sugalvosit), bet ir gauti visą reikiamą informaciją apie alternatyvą, bei aborto padarinius. Ne paslaptis, kad aplinkiniai - šeimos nariai, draugai, gali būti ir nekompetetingi šiais klausimais, tad sprendimas priimamas, deja, deja, remiantis emocijomis arba primityviais paskaičiavimais, užsibaigiančiais nuosprendžiu "neapsimoka".
Visų pirma būtina neskubėti, nes sprendžiamas gyvybės ir mirties klausimas (tiesiogine ta žodžio prasme), bei pačios moters tolimesnis likimas. Neretai žmonėms atrodo, jog nepageidaujamas nėštumas - tai problema, kurią reikia greitai išspręsti, gydytojai padės su chirurgine intervencija, tada moteris neatsisukdama išeis iš palatos ir visi gyvens kaip nieko nebuvę. Anaiptol. Moteriai viskas po to keičiasi. Visų pirma, abortas - tai smurtas prieš moters kūną ir jame užsimezgusią naują gyvybę. O jau tuomet, kai moteris, iš prigimties linkusi saugoti, mylėti, globoti, po aborto visi paskaičiavimai, loginiai samprotavimai atsitraukia ir lieka tuščių įsčių ir sužeistos širdies skausmas. Atsiranda pyktis aplinkiniams, kurie prisidėjo prie tokio sprendimo, pastūmėjo ar nusisuko, kai labiausiai reikėjo palaikymo. Svarbiausia, kad moteris niekaip nebeatleidžia pati sau. Reikia ilgų psichoterapijos metų, kol vėl atrandama vidinė ramybė ir susitaikymas su tuo, ko nebegali pakeisti.
Deja, dažnai tie, kurie galėtų informuoti apie pasekmes, atlieka tai formaliai - pakišdami lapą parašui, jog pacientei viskas buvo paaiškinta, bet ten išvardintos tik galimos pasekmės fizinei sveikatai. Tačiau moters psichinei sveikatai abortas kartais sukelia net ir didesnę žalą.
Galėtume remtis Vokietijos praktika, kai moteris, prieš darydama abortą, yra konsultuojama psichologo, ji gali išsikalbėti, būti išklausyta ir suprasta, taip pat yra informuojama apie alternatyvas, jai priklausančią valstybės paramą, medicininius ir psichologinius padarinius. Ir visa tai daro Konfliktinio nėštumo centrų specialistai, kurių Vokietijoje yra net daug skirtingų, tačiau paruoštų pagal vieningą valstybinę konfliktinio nėštumo konsultantų rengimo programą. Moteris prieš gaudama siuntimą abortui pirmiausia gauna siuntimą tokiai konsultacijai. Nes vokiečiams rūpi moteris, jos sveikata ir naujo vaiko gyvybė. Jei moteris vis tiek apsisprendžia nutraukti nėštumą, jai nedraudžiama. Tiesiog didesnė tikimybė, kad tas lemiamas sprendimas bus priimtas remiantis ne tik emocijomis, bet ir žinojimu.
Gaila, Lietuvoje nėra tokio rūpinimosi valstybiniu lygmeniu. Yra Krizinio nėštumo centras, įsikūręs privačiomis iniciatyvomis ir, keliasdešimties savanorių bei kelių dirbančiųjų pagalba, veikiantis visoje Lietuvoje. Ir, vėlgi, stipriai priklausomi nuo žmonių geranoriškumo - aukojamų lėšų, ginekologų bendradarbiavimo (teoriškai jie neprivalo suteikti informacijos apie Krizinio nėštumo centro teikiamą pagalbą), kitų įstaigų, sutinkančių arba ne, skleisti žinią. Kasmet į centrą dėl neplanuoto nėštumo kreipiasi 300 - 400 žmonių. Prisiminus statistiką, ne toks jau didelis skaičius... Beje, skambinti pasikonsultuoti į minėtą centrą gali ne tik besilaukiančios moterys, bet ir kiti žmonės, kuriuos paliečia šis apsisprendimas. Centras sulaukia ir vyrų, kurių žmonos netikėtai pastojo, skambučių, jų draugių, kitų artimųjų. Centro specialistai teikia psichologinę pagalbą moterims ir po aborto, persileidimo ar kūdikio netekties.
Kartais aiškiems atsakymams sugulti į savas lentynėles, užtenka vieno skambučio. Kartais moterims norisi susitikti su psichologe, ginekologe, socialine darbuotoja, dula ar pasiruošti gimdymui, kai jis jau artėja. Neretai būna ir taip, jog vienišoms nėščioms moterims reikia tęstinės psichologinės ar materialinės pagalbos nėštumo metu ir pagimdžius - vežimėliu, sauskelnėmis, rūbais, daiktais, būstu ir pan.
Užauginti gerą ir laimingą žmogų įmanoma, bet tam reikia visų mūsų nuoširdaus rūpesčio bei dėmesingos laiku suteiktos pagalbos.
Jurgita Pocevičienė
