IŠPAŽINTIS: pagimdžius nutiko tai, ko neplanuoja niekas

Dviejų vaikučių mama Vitalija mums parašytame laiške apmąsto, ką jai davė motinystė. Kokių dovanų ji atnešė? O gal praradimų? Publikuojame itin atviras ir jaudinančias moters mintis.

Dabar per Motinos dieną ir kitas šventes bėgam į prekybcentrius mamai puokštės. Kai buvom vaikai, pačios gražiausios gėlės augo pas močiutes po langais. Kai buvau maža, nemėgau žaisti „namų". Daug mieliau strateguodavau kokį karą su berniukais. Paauglystėje, kai draugės pasakodavo apie savo draugystes, aš skaičiau knygas, kūriau eilėraščius ir galvojau, o kuo gi aš busiu „kai užaugsiu". Turbūt niekad nebuvau kaip visi. Vis kapstydavau giliau, permąsčiau bene kelias dešimtis „ateities variantų", aišku, visi jie galop turėdavo laimingą pabaigą. Niekad negalvojau, kada gi ištekėsiu, kiek turėsiu vaikų. Bet tuo pat metu niekad nebuvo kilęs klausimas ar abejonė, kad jų neturėsiu.


Taip nejučia atėjo ir mano laikas draugystėms, atėjo laikas meilei, šeimai ir aišku vaikams... Ir devyni mėnesiai svajonių, gražių planų ir naujų „ateities variantų". Ir, aišku, jie visi taip pat turėjo laimingą pabaigą. Šiandien pati esu mama. Tačiau tą dieną kai tapau mama, nutiko tai, ko jokiame „ateities variante" nesvarsčiau. Kas akimirkai privertė suabejoti, ar ši istorija gali baigtis laimingai... O, taip, išgirsti, kad tavo vaikutis turi Dauno sindromą – tas gyvenimo variantas, kurio niekas nesvarsto ir juo labiau neplanuoja. Bet taip nutinka. Ir taip nutiko man.


Nepaisant to, į klausimą, kaip pasikeitė mano gyvenimas tapus mama, aš turbūt atsakyčiau lygiai taip, kaip atsakytų dešimtys kitų mamų. Žinot, kodėl? Todėl, kad man, kaip ir kitoms, gimė vaikas. Mes tapome mamomis. Todėl, kad nepaisant pirmo šoko ir baimių, abejonių, o kaip gi viskas vyks toliau, ar suprasiu, pajusiu savo vaikučio norus, poreikius, ar sugebėsiu jam duoti tai, ko jam reikia, ar kažko nepraleisiu... Lyg niekas per daug ir nesiskiria?! Mes visos prie krūtinės glaudžiam savo sūnelius ir dukrytes. Ne sindromus ir kitas ligas, o savo planuotus, lauktus, mylimus vaikus.


Kai namuose kaip cunamis siaučia vaikai, ne viskas būna tik paprasta ir nuostabu. Bet tuo pat metu, kiekviena diena – naujas nuotykis. O kai augini dar ir „kitokį" vaiką, gauni ir „dozę" iššūkių. Tikrai nelengva išgyventi visas ligas, gulėjimus ligoninėse, naujas diagnozes be emocijų, baimių ir skausmo. Su kiekviena bloga žinia turi iš naujo stotis ant kojų, nenuleidus rankų keltis ir šviesti. Taip, taip – šviesti. Nes tapusi mama turi būti tiek kartų stipresnė, kiek akių žvelgia į tave.


Gerai, kad netgi tikri ligoniukai neserga amžinai. Kad negalia dar nereiškia gyvenimo pabaigos. Ji reiškia, kad nuo šiol tiesiog turėsi pamatyti naujas galimybes. Kaip gerai, kad yra daugybė dalykų, kurie kiekvieną dieną priverčia tave šypsotis, džiūgauti ir didžiuotis. Kurie diena iš dienos vis „šnabžda" tau į ausį: „Matai, argi nebuvo verta?“


Ir tu kiekvieną kartą žinai, kad buvo. Kiekviena diena – lyg naujas lapas su naujais iššūkiais, gaudynėmis, taškymaisis po balas, spalvingais piešiniais, nematytais filmais, dar neragautais ledais ar iki šiol nestatytomis smėlio pilimis. Ši patirtis nepakartojama, bet nori to ar ne, kartais ima ir pasidaro nuobodu, o kartais be galo sunku, dar būna liūdna, o būna, kad dienos vargina...


Ir jau atrodo nori tiesiog nors kiek daugiau tylos, mažiau kartojimo to paties per tą patį. Tada atsigręži į tas dienas kai, regis, buvai „laisvas", lyg baltas pavydas suima – galėjai važiuoti kada nori ir kur nori, savaitgaliais keltis apie pietus, be trukdžių skaitei knygas ar ramiai gėrei rytinį kavos puodelį... Bet tada apsižvalgai ir suvoki, kad vis tik tai, ką turi dabar, geriau.


Turbūt visoms būna akimirkų, kai būti mama yra sunku. Žinot, ką tada darau aš? Imu ir paklausiu savęs, ar iš tiesų norėčiau gyventi be sūnelių. Atsakymo net rašyti neverta. Tą dieną, kai išgirdau pirmą sūnelio riksmą, negrįžtamai tapau mama. Visai nesvarbu kiek naktų sėdėjau ir dar sėdėsiu prie sergančio vaiko lovos, ar kiek dienų dar teks praleisti ligoninėse (o gal ir nebeteks), kiek užtruksiu mokydama savarankiškai valgyti, kalbėti, rengtis, kur nors nueiti, kiek kartų reikės atsakyti į tuos pačius klausimus ar keltis savaitgaliais 6 ryto. Žinau, kad visa tai laikina. Ir turbūt ateis tokia diena, kai mes net ilgėsimės tų artumo, bendrumo akimirkų, kai pabučiuoti mamą draugų akivaizdoj visai ne gėda


Ech, kaip vis tik gera būti mama... Tik pati patyrusi motinystę dar labiau suprantu ir myliu savo mamą, dar labiau ja žaviuosi, dar aršiau diskutuoju, ginčijuosi ir svarstau, kokios mes skirtingos ir kokios velniškai panašios... Kaip gera matyti jos veidą, akis, išgirsti balsą... Kuo rečiau jį išgirstu, tuo labiau įsiklausau, regis, visai šalia savęs pajuntu. Oi, mamyt, jau visai greit, šį sekmadienį aš tave apkabinsiu ir tyliai pašnibždėsiu: „Myliu!“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis