Kaip elgtis šeimai, jei gimė kitoks vaikas?

Neįgalus vaikas yra tikras iššūkis ir išbandymas visai šeimai. Susitaikymas su vaiko negalia yra ilgas, daug pastangų reikalaujantis procesas. Tai reikalauja daugybės žmogiškųjų resursų: kantrybės, pakantumo, supratimo, įsiklausymo, valios pastangų, emocinės ir fizinės stiprybės. Neįgalaus vaikelio gimimas gali itin suartinti abu tėvus arba atvirkščiai – sutrikdyti santykius",- sako neįgalių vaikų socialinės raidos ir reabilitacijos centro „Avevitus" psichologė Ingrida Ilekytė.

Teiraujamės psichologės, kaip tėvams priimti faktą, kad vaikelis gimė su negalia ir kaip gyventi toliau, neatsiduodant neigiamoms emocijoms.

- Kokia būna pirmoji tėvų reakcija ir kokia galima pagalba tokiems tėvams?

- Tėvų reakcijos būna gana įvairios, taisyklių tokiose situacijose nėra. Laukdami vaikelio atėjimo, tėvai, ko gero, turi tam tikrus įsivaizdavimus ir lūkesčius vaiko atžvilgiu. Gimus kūdikiui su tam tikra negalia, pirmiausia tėvai susiduria su didele baime ir nežinomybe. Kyla klausimai, kaip elgtis su tokiu vaikeliu ar netgi kaip pamilti šį mažylį. Vėliau prasiveržia pyktis, lydintis vėl daugybę klausimų, kodėl taip susiklostė būtent jų šeimai?

Tokios reakcijos yra visiškai normalios ir, sakyčiau, netgi pagrįstos. Susidūrimas su „kitoniškumu“ yra iš tiesų bauginantis dalykas. Šiuo atžvilgiu būtina pirmoji pagalba tėvams – išsamios informacijos suteikimas apie vaiko sutrikimo pobūdį, galimas raidos perspektyvas, prieinamus gydymo būdus bei įstaigas. Maksimaliai suteiktos žinios tėvus tarsi mobilizuoja imtis skubių prevencijos priemonių.

Žinoma, šalia to tėvams reikalinga nuolatinė psichologinė pagalba. Sužinoję apie vaiko negalią, tėvai išgyvena tam tikrus gedėjimo etapus. Gydytojams paskelbus vaiko ligos diagnozę, tėvai patiria nemenką psichologinę traumą. Tuomet pasireiškia intensyvūs neigimo procesai, kada tėvai nesąmoningai (ir sąmoningai) nenori priimti vaikui pripažinto sutrikimo. Būdingas begalinis pyktis ne tik ant medikų, bet ir ant viso pasaulio.

Gimsta kaltės jausmai sau ir artimiesiems. Šiems skausmingiems išgyvenimams išreikšti reikalingas žmogus, kuris išklausytų ir pastiprintų žengti pirmyn. Žinoma, prireikia laiko, kol tėvai susitaiko ir priima savo vaiką tokį, koks jis yra. Susitaikymas su esama situacija tėvams padeda imtis konstruktyvių veiksmų konkrečiam vaiko ugdymui bei stiprina ryšį su pačiu vaiku.

- Dažnai vyras neatlaiko tokio išbandymo ir mama lieka viena su neįgaliu vaiku. Tai iš tiesų dviguba trauma – vaikas su negalia ir šeimos subyrėjimas. Kaip elgtis sutuoktiniams, kad vienas kitą pastiprintų?

- Neįgalus vaikas yra tikras iššūkis ir išbandymas visai šeimai. Susitaikymas su vaiko negalia yra ilgas, daug pastangų reikalaujantis procesas. Tai reikalauja daugybės žmogiškųjų resursų: kantrybės, pakantumo, supratimo, įsiklausymo, valios pastangų, emocinės ir fizinės stiprybės. Neįgalaus vaikelio gimimas gali itin suartinti abu tėvus arba atvirkščiai – sutrikdyti santykius.

Savo praktikoje susiduriu su atvejais, kai mama bijo savo artimiesiems pranešti apie vaiko diagnozę. Tėvai augina vaikelį, slėpdami jo negalias, nes baiminasi aplinkos nesupratimo ir neigiamo vertinimo.AVEVITUS psichologė Ingrida ILEKYTĖ

Mama ir tėtis, analizuodami vaiko sutrikimui įtaką galėjusius padaryti veiksnius, gali pradėti kaltinti vienas kitą, atsiranda nepasitikėjimas savimi ir savo partneriu. Tėvai pradeda abejoti savo, kaip mamos (tėčio) jėgomis auginti neįgalų vaiką, kyla sunkumų baimė. Ypač būdinga gėda prieš aplinkinius žmones, esama baimės dėl pasmerkimo. Tėvams sutrinka vyriškojo ir moteriškojo ego realizacija, esama lūkesčių nepateisinimo (pvz., „aš negebu palikti sveikų palikuonių", „aš esu sutrikusios kartos/giminės pratęsėjas“, „vaikas negebės eiti mano pėdomis“ ir pan.).

Tokia vidinė maišatis skatina užsisklęsti savyje ir norisi bėgti nuo esamos situacijos. Atviri partnerių pokalbiai apie savo išgyvenimus padeda daugiau suprasti save ir kitą. Taip išsiaiškinama, kokių esama lūkesčių moters/vyro atžvilgiu, atsiskleidžia vidinės partnerio nuostatos ir įsitikinimai apie neįgalų vaiką. Labai svarbu kalbėti apie esamas vaiko galias ir jų realizavimą, o ne akcentuoti vien negalią. Ypač reikšminga tampa emocinė parama. Vienas kito paskatinimas, palaikymas ar pagyrimas yra svarbi užduotis abiems tėvams.

- Kokie žingsniai ir etapai laukia šeimos, jei ji nesubyra, auginant neįgalų vaiką? Kas galėtų sustiprinti ir suteikti dvasinės stiprybės?

- Partnerių vidinė ramybė, emocinis stabilumas, pasitikėjimas savimi kaip tėvais sąlygoja ir vaiko raidos vystymosi trajektoriją. Vaikui tėvai yra išorinis pasaulio atspindys. Vaikas, matydamas tėvų elgesio ir emocijų modelius, priskiria juos sau ir socialinei aplinkai. Paprasčiau tariant, jeigu tėvai (mama) yra nerimastingi, dirglūs, baimingi, nepasitikintys savimi ir vaiku, tuomet ir vaikas perima tokią patirtį iš tėvų. Taip palaipsniui mažylis formuoja vidinę baimę, nerimą, nepasitikėjimą savimi ir kitais. Taipogi formuojasi pasaulio vaizdas, kaip nesaugus, grėsmingas, pilnas pavojų. Šie aspektai apsunkina adaptaciją kitose aplinkose su naujais žmonėmis.

Pasitikintys, drąsūs, tvirti tėvai perduoda vaikui teigiamas patirtis. Vaikas įgauna drąsos tyrinėti, kurti, užmegzti naujus draugystės ryšius ir pan. Tokie matomi vaiko raidos teigiami pokyčiai tėvus labiau suvienija veikti kartu, siekti bendrų tikslų ir rezultatų. Tėvų tikėjimas savo vaiku ir jo galiomis padeda mažyliui vystytis tiek emociškai, tiek fiziškai.

- Kaip mūsų visuomenė reaguoja į žmones su negalia, gal galėtumėte patarti, kaip jiems elgtis, kad neskaudintų artimųjų?

- Savo praktikoje susiduriu su atvejais, kai mama bijo savo artimiesiems pranešti apie vaiko diagnozę. Tėvai augina vaikelį, slėpdami jo negalias, nes baiminasi aplinkos nesupratimo ir neigiamo vertinimo. Tėvams stinga drąsos ryžtingai atstovauti savo vaiką, jie renkasi tylą. Tėvams, auginantiems neįgalų vaiką, labai svarbi artimųjų emocinė parama. Aplinkinių palaikymas ir patvirtinimas, jog mama yra pakankamai gera savo vaikui, suteikia daugiau stiprybės eiti pirmyn.

Pamokymai ar patarimai mamoms paprastai nesuteikia pagalbos. Atvirkščiai, mamos dėl gausybės aplinkinių patarimų praranda vidinę pusiausvyrą ir nebežino, kaip elgtis su savo vaikučiu. Aplinkinių nuostatos skatina mamas elgtis ne pagal vidinį pajautimą, o pagal nusistovėjusius visuomenės standartus. Iš tiesų tik mama instinktyviai žino, ko labiausiai jos vaikeliui reikia.

Neįgalus vaikas yra tikras iššūkis ir išbandymas visai šeimai. Susitaikymas su vaiko negalia yra ilgas, daug pastangų reikalaujantis procesas. Tai reikalauja daugybės žmogiškųjų resursų: kantrybės, pakantumo, supratimo, įsiklausymo, valios pastangų, emocinės ir fizinės stiprybės. Neįgalaus vaikelio gimimas gali itin suartinti abu tėvus arba atvirkščiai - sutrikdyti santykius.AVEVITUS psichologė Ingrida ILEKYTĖ

Mamos į mane neretai kreipiasi dėl vaiko elgesio ir emocijų sunkumų. Konsultacijoje analizuodama mamos pasakojimą apie vaiką dažnai pastebiu, kad mamos žodžiais sklinda netiesioginis pagalbos šauksmas sau. Mamos turi daug galių ir resursų, kurie yra pasislėpę už daugybės rūpesčių. Joms atrodo, kad negalios taip užgožia galias, jog, regis, galios ir nebeegzistuoja.

Mamos tiesiogiai „pasineria" į sutrikusio vaiko auklėjimą, ugdymą, reabilitaciją ir pan. Jos su savimi „nešiojasi“ daugybę išgyvenimų ir joms darosi vis sunkiau su tuo būti. Nešiodamos su savimi tokį sunkų „bagažą" mamos pavargsta, tampa piktos, net ima neapkęsti savo vaikų. Šalia to atsiranda kaltės jausmai, jog esi nepakankamai gera mama, nes neapykanta yra iš viso netoleruotina vaiko atžvilgiu.

Pirminė savipagalba – leisti sau jausti ir įvardinti kylančius jausmus. Kiekvienas išgyvenimas ir šalia jaučiama emocija yra priimtini ir natūralūs. Jokiu būdu nepalikti išspręsti visko sau vienam. Geriau nusimesti „bagažus", padedant artimiesiems šeimos nariams, psichologui, savitarpio pagalbos grupėms, tėvų asociacijoms, forumams ir pan.

Socialinės raidos ir reabilitacijos centras „Avevitus“ – tai pelno nesiekiantis daugiafunkcinis raidos ir terapijų centras neįgaliems, specialiųjų poreikių vaikams. Čia vaikams teikiamos kompleksinės raidos specialistų paslaugos, vaikai mokomi pažinti ir valdyti negalią, apsitarnauti, orientuotis ir judėti aplinkoje, gerinamas jų smulkiosios motorikos, kognityvinės ir fizinės raidos formavimasis, vaikai įgyja teigiamų emocijų ir pasitikėjimo savimi. Centre specialiųjų poreikų vaikams atliekamas vertinimas DISC metodika, su jais dirba logopedas, ergoterapeutas, kineziterapeutas, vaikų masažistas, psichologas bei specialusis pedagogas. 

Užsakymo nr.: PT_67437778

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis