Netikėtai komplikuojasi gimdymas
Gimdyti išvykau 41 savaitę, jau su ginekologės siuntimu. Atvykom tą dieną pirmieji, iškart ryte, bet kol mane apžiūrėjo, atvyko dar 7 moterys jau su sąrėmiais ar nubėgusiais vandenimis. Galiausiai paguldė į palatą ir kitą dieną „ėmėsi" manęs: prakirpo vandenis, pasidžiaugė, kad jie švarūs ir po skatinamųjų jau vakare sulaukiau sąrėmių.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Beata Nicholson: dabar man svarbiausia yra...
Eglė Grėbliauskaitė - Tursienė: žaliavalgystė po gimdymo man suteikė jėgų
Gimdymas komplikavosi, du kartus praradau sąmonę, kaklelis buvo atsivėręs 8 cm, todėl nusprendė daryti cezario pjūvio operaciją. Mano nelaimei, reikėjo laukti 3 valandas anesteziologų komandos, kurie turėjo atvykti iš kitos ligoninės. Jiems atvykus girdėjau, kaip pykosi daktarės, o aš save raminau, kad viskas bus gerai ir jau tuoj, tuoj pamatysiu savo mažiuką.
Deja, nemalonumai nesibaigė, dėl anesteziologės neapdairumo deguonies man pakliuvo ne į plaučius, o į skrandį. Pradėjau jausti neapsakomą skausmą pilvo srityje, atsikėliau po narkozės ir ėmiau dusti ant operacinės stalo. Mane išvežė į kitą ligoninę stebėti, ar nepradūrė plaučio, be to, reikėjo pašalinti iš žarnyno deguonį, kurio ten buvo geri 5 litrai. Atsipeikėjus buvo viena mintis - kaip mano mažylis? Man labiau skaudėjo emociškai, kad jo nemačiau, o ne fiziškai...
Po trijų parų - pasimatymas su naujagimiu
Kai gydytojai nusprendė, kad galiu grįžti į gimdymo skyrių, buvo praėjusios 3 paros. Deguonis vis dar nebuvo pasišalinęs, aš atrodžiau kaip negimdžiusi, sunkiai judėjau, skaudėjo kiekvieną kūno dalelę. Kai pajudėdavau, iškart perverdavo nežmoniškas skausmas. Visą savaitę buvo lašinami vaistai, bet tai niekis, nes šalia manęs jau gulėjo mano sūnelis! Aš taip graudžiai apsiverkiau jį pamačiusi!
Atsipeikėjus buvo viena mintis - kaip mano mažylis? Man labiau skaudėjo emociškai, kad jo nemačiau, o ne fiziškai...Kristina
Į palatą subėgo visos seselės man patarti, kaip žindyti, kaip padėti vaiką - visos dalino patarimus, bet man buvo taip baisu - krūtys tai tuščios! Vos mažylis apžiojo krūtį, ėmė žįsti, jam to pakako. Visas tas 3 paras, kol buvau kitoje ligoninėje, mažylis valgė mišinuką, pamaitinti jį ateidavo ir mano vyras, bet labai padėdavo ir prižiūrėdavo seselės. Viena jų prasitarė, kad mažylis yra pavalgantis vaikas - jis gimė tikras milžinukas! 5060g ir 59cm. Tokiam vyrukui reikia pavalgyti. Net ir žinodama tai, aš nepasidaviau ir maitinau pati. Pienelis net bėgdavo upeliais, jei kūdikis įmigdavo ir nepabusdavo pavalgyti.
Paragavęs mišinuko, nebenori imti krūties
Tuo tarpu man valgyti nesisekė - 3 šaukštai košės arba stiklinė vandens, ir aš soti. Grįžus po savaitės iš ligoninės į namus buvo sunkiausia atsirinkti maistą - ką valgyti, kad mažylio nebertų? Rodos, bėrė nuo visko!
Tada susidūriau su nauju rūpesčiu - vaikas žindė kas pusvalandį. Gal neprivalgo? Gal nebėra pieno? Nors vyras skatino maitinti, sakydamas, kad naujagimio skrandukas yra slyvos didumo. Bet mūsiškis juk nuo pat gimimo gavo mišinuko, todėl aš bijojau, kad skrandukas išsitampė... Pagaminau ir aš mišinuko - daviau vieną kartą per dieną, kad aš pailsėčiau.
Jau kitą savaitę pastebėjau, kad vieno karto mišinuko jam neužtenka, jis nori antro, o trečią savaitę jau nebenorėjo traukti iš krūtų pats - priprato prie buteliuko, nes ten tai visada pienas lengvai traukiasi. Supanikavau. Kas man svarbiau: pailsėti ar, kad mažylis gautų mano pienuko?
„Mišinėlį išrado našlaičiams, kurių mamos mirė gimdymo metu", - kažkur perskaitė mano vyras. Mano vaikas ne našlaitis! Aš esu su juo ir dėsiu visas pastangas! Taip ir stengiausi - daug gulėjau ir nuolat siūliau krūtis. Aišku, mažylis verkė, klykė, nenorėjo jų imti, o paėmęs tuoj spjaudavo. Bet aš buvau kantresnė, žinojau, kad išalks ir pasistengs. Taip ir buvo, penktąją dieną įvyko persilaužimas, ir vaikas jau nebesipriešino gavęs krūtį, tiesiog įsikibdavo į liemenėlę ir manęs nebepaleido. Šioje vietoje noriu padrąsinti mamas, kad pamirštų buitį, maisto gaminimą, dabar Jūs esate mama, kuri reikalinga naujagimiui, jis negali pats pasirūpinti savimi. Tuo tarpu jūsų vyras savimi pasirūpinti gali.
Mėnesio krizė
Naujagimių energetinis laukas dar labai silpnas, senovėje mamos net niekam jų nerodydavo bijodamos, kad nužiūrės. Šiais laikais mamų kitoks požiūris, bet faktas tas, kad kūdikiai itin gerai jaučia stresą, baimę, įtampą. Ypač savo mamos, kai ji jį žindo. Viskas, ko reikia - pozityviai nusiteikti.Kristina
Trečiasis sunkumo etapas prasidėjo tada, kai mažyliui suėjo mėnuo. Jis pasidarė daug irzlesnis, ėmė viską kištis į burnytę. Vakarais užeidavo tokie klykimo priepuoliai, kad net dusdavo. Aš buvau išsekusi, nepamiegojusi, nuolat pergyvenau dėl savo mažylio. Jis valgydavo kone kas dešimt minučių, miegojo tik stačias ant rankų. Pasistačiau fotelį prie jo lovytės, pasidėjau dvi pagalves tarp rankų ir taip miegodavau su juo, tiksliau, pati užmigdavau, kol jį nuramindavau. Raminau save, kad tai augimo šuolis, bet vis dėl to užsirašėm pas neurologą. Čia išgirdom du faktus:
- 4 savaičių kūdikiams būdingas augimo šuolis, jie valgyti nori dažniau, miega neramiau. Reikia siūlyti ne mišinuką, o mamos šilumą.
- Mano vaikas gimė didelis, po cezario pjūvio, nuo gimimo nejautė mamos šalia, tad dabar ypač jos reikalauja.
Mūsų su vyru tokie teiginiai nepaguodė, tad nuvykom į didmiestį pasirodyti kitai neurologei, čia po apžiūros pasakė tą patį. Visą mėnesį mačiau, kad vaikas kankinasi, jam skauda, nežinojau, kaip jam padėti, tik vis glaudžiau prie savęs, nes mačiau, kad jam manęs reikia.
Paaiškėja nerimo priežastis
Per tą laiką vaikas priaugo pusantro kilogramo ir 3 cm ūgio - tai mane kažkiek nuramino. Vieną rytą pastebėjau, kad jis kiša liežuvį lauk kažkaip neįprastai, tarsi šonu. Patikrinu - opa! Turim dantį. Mažiukui tada buvo 2 mėn. ir 2 savaitės. Nuo manęs nuriedėjo milijonai akmenų, pasidarė viskas aišku, iš laimės apsiverkiau. Jam skaudėjo burnytę dėl dygstančio dantuko!
Čia išmokau svarbią pamoką - reikia nestresuoti! Naujagimių energetinis laukas dar labai silpnas, senovėje mamos net niekam nerodydavo vaikų bijodamos, kad nužiūrės. Šiais laikais mamų kitoks požiūris, bet faktas tas, kad jie itin gerai jaučia stresą, baimę, įtampą. Ypač savo mamos, kai ji jį žindo. Viskas, ko reikia - pozityviai nusiteikti. Nesvarbu, ar skauda, ar nori miego, ar alkana - tokių emocijų negali perduoti savo vaikui. Nuo šiol mano viduje taika, laimė ir ramybė. Aišku, ne visada būna taip paprasta.
Dar vienas išbandymas - krūtų uždegimai
Prisidėjo dar viena bėda - ėmė pūliuoti mano cezario pjūvio operacijos randas. Aš jaučiausi nuolat pavargusi, išsekusi, vyras ilgai dirbdavo, o aš namie viena. Sužinojau baisią žinią apie savo pusseserę, kuriai šeštą nėštumo mėnesį prasidėjo staigus gimdymas,ir mažylė neišgyveno. Verkiau kelias dienas, manau, dėl streso prasidėjo krūtų uždegimas. Dėjau kopūstų lapus, nuolat perliedavau jas po karštu dušu, bet mažylis jas vis tiek labai sunkiai išvalgydavo. Nenusileidau, nepasidaviau ir vis dažniau siūliau žįsti.
Bandžiau nutraukti pieno pientraukiu, bet ištraukdavo vos lašą. Spaudžiau ir rankom, bet ir tai nepadėjo. Galiausiai kai mažylis išalko „kaip reikiant", paguldžiau jį po skaudžiausiu gumbu, kad smakriukas liestųsi į jį, masažavau krūtį, ir šiaip ne taip mums pavyko.
Taip ir džiaugdavomės kasdien pieno fabrikėliu, nes žinojau, kad mano mažiukui tai sveikiausias ir geriausias pasirinkimas, Po truputį baigėsi pilvo diegliai, bet tada ėmė labai kietėti viduriai, ypač prieš kiekvieno dantuko išdygimą. Tada vietoj įprastinių „4x per dieną" pavykdavo tik kartą per penkias dienas. Galiausiai jam išdygo 4 priekiniai dantukai. Su jais jis pažeidė man krūtis, bet gydytoja padrąsino nepasiduoti ir patarė naudoti daug tepaliukų, iš kuriu man asmeniškai padėjo tik šaltalankių aliejukas. Bet čia dar ne problema...
Protestas prieš kairią krūtį
Problema kilo tada, kai 5 mėnesių vaikas ėmė labai prastai žįsti kairią krūtį. Nenorėjo net gultis ant to šono. Bijojau, gal ausytes perpūtė, gi vasara, visko pasitaiko... Vėl vykome pas gydytoją, ausų gydytojas nuodugniai patikrino ir nuramino - ausytėms viskas gerai. Bet menka paguoda, kai vaikas nenori žįsti.
Kreipiausi pagalbos į žindymo pagalbos grupes, mamas savanores, visi vieningai skatino nepasiduoti, keisti pozą, siūlyti krūtį apsnūdusiam vaikui. Maitinimas apkarto, nes sūnelis užsiklykdavo pajutęs, kad duodu „tą" krūtį. Bandžiau net uogiene tepti, kad jam ji būtų patraukli, keičiau pozas, duodavau valgyti apsnūdusiam, bet tai gelbėjo neilgai.
Kai vaikui suėjo 6 mėnesiai, vyras su šešuru ir anyta bandė švęsti šią progą, o aš kambaryje verkiau, nes mažylis išvis visą dieną tos krūties nebeėmė. Liepos 5 diena mums tapo istorine, nes ją baigėsi maitinimas kairiąja krūtimi.
Primaitinimas košėmis atidedamas iki 8 mėnesių
Pagaliau atsipalaidavau - nebesureikšmindavau smulkmenų, pasidariau drąsesnė, žindydavau vaiką visur, kur jis to panorėdavo - automobilyje, parke ant suoliuko, paplūdimyje ant smėlio, skrendant lėktuvu, važiuojant autobusu, kavinėje. Jis nori - jam reikia!Kristina
Atėjo laikas ragauti košių. Gydytoja rekomendavo grikius, nes atlikus kraujo tyrimą paaiškėjo, kad vaikui trūksta geležies. Aš pati nuo 6 metų sergu mažakraujyste, laukiantis mano hemoglobino kiekis buvo vos 74. Pradėjom duoti papildų, bet pradėjus primaitinti koše, užkietėjo viduriai. Nors jis košės gaudavo tik po šaukštelį vieną savaitę, po du šaukštelius antrą savaitę, vieną dieną pakilo temperatūra ir nebegalėjau jos numušti. Važiavom į Vaiku ligoninę, čia po tyrimų paaiškėjo, kad jo žarnynas sunkiai virškina, uždraudė primaitinti košėmis iki 8 mėnesių, be to, geležis ir taip kietina vidurius. Kadangi vaikas gerai augo, sutikom su gydytoju ir pažadėjom košių nebeduoti.
Daktaras davė kelis patarimus, kaip sugirdyti vaikui vandens, ką man valgyti. Čia buvo keblu, nes po gimdymo komplikacijų valgyti normaliai dar negalėjau, maitinausi tik košėm ir sriubom bei gėriau daug vandens. Gydytojas mane drąsino nepasiduoti, sakė, kad vaikui reikia mamos pienuko.
Tiesa, po kelių dienų dešinėje pusėje radom išsikalusį krūminį dantuką, supratau, kad dėl jo jam skauda žindant, tačiau ir po to kairės krūties jis neėmė. Tik drąsinau save, kad maitinu ir maitinsiu, kad pienuko yra, kad dar mėnesį juo pamaitinsiu...
Laikas mėgautis motinyste!
Būdamas 7 mėnesių ir savaitės, vaikas žengė pirmuosius žingsnius, daug vaikščiodavo įsikibęs. Judėjimas jam padėjo tuo, kad geriau pasišalindavo dujos, jis ėmė reguliariai tuštintis. Krūties gydymas šaltalankių aliejumi padėjo, dantukai nebebuvo tokie aštrūs. Aš po truputį ėmiau valgyti įvairesnio maisto, jau taip skaudžiai nebespazmavo žarnyno. Be to, buvau visiškai atsipalaidavusi - nebesureikšmindavau smulkmenų, pasidariau drąsesnė, žindydavau vaiką visur, kur jis to panorėdavo - automobilyje, parke ant suoliuko, paplūdimyje ant smėlio, skrendant lėktuvu, važiuojant autobusu, kavinėje. Jis nori, jam reikia. Pritariu - išlepinau. Dabar jam 1.5 metukų ir jis pieno nori ne tik naktį, bet ir pabudęs, prieš pietų miegą, užsigavęs ar išvargęs.
Dažniau žinda dėl nusiraminimo, bet tas mūsų ryšys yra nuostabus. Taip gera gyventi, taip gera mylėti! Bendradarbės kartais patraukia per dantį, kad tokiam vyrukui jau nebereikia mamos, bet čia tik jų nuomonė. Žmonių nusistatymas yra atskira problema, bet kai mes praėjom tokį pragarą, mums tai jau tikrai nėra svarbu.
Galiu drąsiai teigti, kad baimė, stresas, žmonių nuomonė yra „peilis" pienelio gamybai. Joks maistas negali jo paskatinti ar sumažinti. Aš praktiškai išvis gėriau tik vandenį, nes nuo rimto maisto buvo bloga, o vaikas augo.
Prasidėjus krūtų uždegimui padėti gali tik vaikas, ne pientraukis. Jis - priešas, kaip ir buteliukas ar čiulptukas. Užkietėjus viduriams ar augant dantukams, mažyliui sunegalavus vaistas Nr 1 yra mamos pienas.
Linkiu visoms sėkmės ir pozityvumo - nieko nėra neįmanomo!
Kristina
