Neįgalų vaikelį auginanti Vilija: po gimdymo širdyje buvo gedulas

 (74)
Mums parašiusi mama Vilija važiuodama gimdyti antrojo vaikučio, nė neįtarė, kokie išbandymai jos laukia. Atviras, nuoširdus ir kitus tėvus drąsinantis mūsų skaitytojos laiškas.
© Shutterstock nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę


Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!

Pirmieji gimdymo ženklai

Antrasis nėštumas buvo visiškai sklandus. Kai laukiausi pirmojo vaikelio, tinau, kilo aukštas kraujo spaudimas, priaugau labai daug svorio. Šį kartą viskas ėjosi lyg sviestu patepta, jaučiausi gerai, netinau, buvau aktyvi, lankiau baseiną, sveikai maitinausi, visi tyrimai buvo geri.

Kai nėštumui jau buvo 38,5 savaitės vieną dieną pajaučiau, kad kažkas lyg vyksta. Bet kadangi pirmas gimdymas buvo skatintas, o nieko labai neskaudėjo, tai dar nuvykau į kirpyklą, sutvarkiau kitus reikalus. Bet kai vakare vyras pasiūlė pažiūrėti kokį nors filmą, pasakiau, kad geriau eisiu pailsėti dėl visa ko...

Naktį pabudau nuo reguliarių sąrėmių, kurie kartojosi maždaug kas 7 minutes. Vyrui pasiūliau važiuoti, kad patikrintų, jei dar bus ne laikas, grįšime namo. Palikome pirmą sūnų seneliui ir išvažiavome.

Kol priimamajame užsimiegojusi sesutė pildė dokumentus, aš vaikštinėjau ir kvėpavau. Užmečiau akį į laikrodį - sąrėmiai kas tris minutes. Akušerė nuvedė į gimdyklą, paruošė mane ir klausia, ar norėsiu nuskausminimo. Atsakiau, kad nežinau, jei atsidarymas dar tik kokie 4 cm, tada norėsiu turbūt, nes jau suriesdavo stiprokai. Akušerė patikrino kaklelį ir visa tik persimainiusi, sako: "Vaikeli tu jau gimdai, gimdos kaklelis visiškai atsidaręs". Ji greit padėjo kažkokius popierius į šalį, užsirišo prijuostę ir liepė stumti. Beje, vyras, kol man tikrino, buvo išėjęs už durų. Jaudinosi, nes pirmas gimdymas buvo ilgas ir sunkus, jam buvo sunku, kad negali padėti. Kai išgirdo, kad jau gimdau, labai nustebo ir apsidžiaugė, kad nereiks kentėti žiūrint į besikankinančią žmoną. Po trijų stūmimų pajutau nerealų palengvėjimą ir pamačiau mūsų gimusį sūnelį. Apėmė neapsakoma euforija. Tai supras tik gimdžiusios moterys.

Susirūpinę medikų veidai

Tik kažkodėl akušerės veidas buvo sunerimęs ir nedavė man sūnelio ant krūtinės, nors prieš tai žadėjo, kad duos. Supratau, kad kažkas ne taip... Greit atlėkė vaikų neonatologai (nežinau, kada spėjo juos iškviesti), apžiūrinėjo sūnelį, kalbėjo kažką apie judančias kojas. Nesupratau, kas vyksta - kaip gali nejudėti vaiko kojos???

Visą gimdymą priėmė šauni akušerė, paskui atėjo budėjusi gydytoja, aš jos paklausiau, kas negerai? Ji, rinkdama žodžius, pradėjo sakyti, kad vaikelis gimė su atviru stuburu ir šleivom pėdutėm, kad reikės chirurgų pagalbos. Man, dar vis apimtai hormonų sukeltos euforijos, viskas neatrodė labai blogai. Gaila, kad reiks chirurgų pagalbos, bet nieko tokio, ištversime. Vaikelį supakavo, davė man pabučiuoti ir išnešė į Naujagimių intensyvios priežiūros palatą. Kol atsigavau po gimdymo, kalbėjau su akušere visa pakylėta, bet akušerės akyse ir balso tembre jaučiau užuojautą ir nerimą. Nesupratau kodėl, juk viskas bus gerai...

Kitą dieną atvyko neurochirurgas ir pradėjo pasakoti, kas yra mūsų ką tik gimusiam vaikeliui. Jis gimė su Spina Bifida, t.y. nervinio vamzdelio defektu. Jį reikės operuoti tuoj pat, t. y., pirmą gyvenimo parą. Vėliau, ko gero, prasidės hidrocefalija, nežinia, ar jis galės vaikščioti, nes jo pėdutės yra paralyžuotos, jis visą gyvenimą turės šlapinimosi ir tuštinimosi sutrikimų. Klausiau ir man žemė slydo iš po kojų. Nepamenu, kaip grįžau į palatą, kaip drebančiu balsu ir rankom skambinau vyrui. Tą akimirką atrodė, kad gyvenimas apsivertė 180 laipsnių kampu. Niekas neplanuoja neįgalaus vaiko... Visi tyrimai buvo puikūs, jaučiausi puikiai. Kodėl??? Šis klausimas kilo ir kilo. Paskui vyras uždraudė kelti sau šį klausimą, nes jis visiškai beprasmis. Supratau tai, bet vis tiek klausiau, kodėl, kodėl mums, už ką?

Širdyje buvo gedulas, gedulas sveiko vaiko ir gedulas visam būsimam mano ir mūsų šeimos gyvenimui. Neįsivaizdavau, kas dabar mūsų laukia. Tiksliau, įsivaizdavau viską labai niūriom spalvom. Nežinojau, kaip žiūrėti į tą vaikelį, kaip jį glausti ir kaip mylėti.

Be viso šito, slaugytojos, kurios prižiūrėjo vaikelius inkubatoriuose, buvo tikrai grubios. Kai nelabai pavyko pirmom dienom nusitraukti priešpienio, pasakė: „Gal tu nevark dėl tiek..." Ir su tokia pašaipa visada žiūrėdavo į tuos atneštus kelis lašelius priešpienio. Vieną kartą su pasišaipymu man pasakė: „Mažai pas tave to pieno, nieko čia nebus". Ėmiau ir pratrūkau intensyvios priežiūros naujagimių palatoje. Verkiau balsu ir šaukiau, kad iš kur bus pas mane to pieno, kai tiek streso išgyvenu, o jūs dar šaipotės. O aš net neabejojau, kad žindysiu, nes pirmą vaikelį maitinau iki 1,5 metukų. Dar kitą dieną, kai atėjau pas savo mažylį vėl su keliais lašais priešpienio, girdėjau, kaip kabinete kita sesutė specialiai garsiai, kad aš girdėčiau, pasišaipė iš manęs. Buvo labai labai liūdna, nes gi nei viena mama savo noru čia neguli. Visos, jei tik galėtų, važiuotų namo po trijų dienų, deja...

Mes gulėjome ligoninėje mėnesį. Mažylį operavo pirmą parą, paskui po savaitės operavo galvytę ir įdėjo šuntą, nes prasidėjo hidrocefalija. Po pirmos operacijos paprašiau, kad leistų man vaikelį pridėti prie krūties, nes žinojau, kad tada turėtų susitvarkyti visi reikalai su žindymu. Kaip aš apsidžiaugiau, kai tik pridėtas prie krūties, jis gražiai ir stipriai ėme žįsti. Tačiau svorio priaugdavo sunkiai. Ligoninėje gi svarbu sverti, kiek suvalgė, kiek pasišlapino, kiek priaugo. Tai vargino. Norėjau tiesiog glausti vaiką prie krūties, leisti jam žįsti, kiek nori ir kada nori, ir taip pamažu svoris augtų. Kai gydytojai pamatė, kad vaikas sunkiai priauga svorio, liepė primaitinti mišinuku. Jis visus bandytus mišinukus išvemdavo. Tada į skranduką įvedė kateterį, per kurį supildavo mišinuką. Bet vaikas žviegė, nes mišinukus išvemdavo, o krūties žįsti su kateteriu burnoj negalėjo. Pasikviečiau sesutę ir paprašiau išimti tą daiktą, nebegaliu klykdyti vaiko. Nelabai norom, bet išėmė. Tada visą naktį miegojom su mažyliu kartu ir jis vėl gražiai žindė krūtį. Pieno atsirado labai sunkiai, nes buvo daug daug streso, upeliai ašarų. Tačiau pamažu, pamažu, sūnelis priaugo svorio, pagijo po visų operacijų, ir gavom leidimą važiuoti namo.

Ypatingų vaikų pamokos tėvams

Dar kelis mėnesius negalėjau džiaugtis vaiku, nes visą vietą širdyje užėmė didžiulis didžiulis nerimas. Gal tik po pusės metų pradėjau džiaugtis savo mažyliu. Dabar jam tuoj bus 1,5 metukų. Visi vadina jį šypsenėle. Tai labai meilus, visada besišypsantis, žavus vaikas. Jis dar tik mokosi stovėti, vis dar nežinome, ar jis galės vaikščioti.

Per savo trumpą gyvenimą jis jau turėjo 4 operacijas, iš kurių trys - galvytės. Turbūt turės dar ne vieną operaciją... Taip, jo gyvenimas bus pilnas iššūkių, tačiau juk kiekvienas iš mūsų su jais susiduriame. Pati aš per šiuos pusantrų metų patyriau labai labai daug, pamačiau daugybę kitų gyvenimo spalvų, sutikau daug nuostabių žmonių ir visa tai šio, ypatingo vaikelio dėka.

Labai norėčiau apkabinti kiekvieną mamą, kuri jau augina neįgalų vaikelį ar dar tik sužinojo, kad tokį turės, ir pasakyti, kad viskas bus gerai... Tikrai...

Pamenu, kaip iš pradžių visi, norėdami paguosti, sakė, kad vėliau suprasiu, kodėl Dievas atsiuntė tokį vaikelį. Pykdavau. Nes nenorėjau suprasti, norėjau gyventi ramų gyvenimą ir nepažindama kitų gyvenimo spalvų.

Tačiau dabar jau žinau, kad viskas būna taip, kaip turi būti ir viskas vyksta su kokia nors priežastimi.

Vilija

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Mamos kertelė

Vienas didžiausių santuokos priešų, kurį kuo greičiau vykite iš namų (3)

Vienas didžiausių santuokos priešų, kurį kuo greičiau vykite iš namų
Santuokoje būna visko, todėl tie, kurie tuokiasi tikėdamiesi, kad po vedybų bus geriau, dažniausiai nusivilia.

Kaip iš tiesų jaučiasi moteris po gimdymo (3)

Kaip iš tiesų jaučiasi moteris po gimdymo
Dažnai sureikšminame gimdymo dieną, manydamos, kad tai sunkiausia, kas mūsų laukia. Tačiau gimdymas - tik pradžios pabaiga. Ant rankų kūdikėlį sūpuojančios mamytės laukia ankstyvasis adaptacijos periodas. Kam pasiruošti, ko tikėtis ir ką daryti?

Santuokinio sekso kokybė ir kiekybė: psichologės komentaras (35)

Santuokinio sekso kokybė ir kiekybė: psichologės komentaras
Psichologės Karolinos Gurskienės pamąstymai apie intymų poros gyvenimą susilaukus vaikų: pagerėja jis, pablogėja ar išlieka toks pat?

Psichologė: 7 argumentai, kodėl verta gimdyti daugiau kaip vieną vaiką (12)

Psichologė: 7 argumentai, kodėl verta gimdyti daugiau kaip vieną vaiką
Psichologės Karolinos Gurskienės mintys apie motinystę ir šeimų pasirinkimą auginti daugiau kaip vieną vaiką.

ATVIRAI: kokią kontracepciją po gimdymo renkasi lietuvės (16)

ATVIRAI: kokią kontracepciją po gimdymo renkasi lietuvės
Šiais laikais, kai yra daugybė kontracepcijos priemonių, tikriausiai ne taip lengva nuspręsti, kurią rinktis. O ir tinka visoms ne kiekviena. Pasikalbėjus su mamomis paaiškėjo – į naujoves dauguma dar žiūri atsargiai.

Kuo netyčiukai vaikai skiriasi nuo kruopščiai suplanuotų? (4)

Kuo <em>netyčiukai</em> vaikai skiriasi nuo kruopščiai suplanuotų?
Planuoti nėštumą ar ne? Psichologė ir LSMU lektorė, VšĮ Krizinio nėštumo centras savanorė dr. Giedrė Širvinskienė sako, kad gebėjimas priimti gyvybę susijęs su požiūriu į vaiką apskritai. „Svarbu yra planuoti tiek, kiek galime, kiek tai nuo mūsų priklauso“, – sako straipsnio konsultantė.

Šie tėvų žodžiai mus skaudino: kodėl dabar juos sakome savo vaikams?

Šie tėvų žodžiai mus skaudino: kodėl dabar juos sakome savo vaikams?
Būdami vaikais mes jų nekentėme, būdami tėvais pagauname save kartais patys juos sakantys savo tėvams. Portalas „Stern“ pateikia frazes, kurios išsprūsta mums iš lūpų ir vaikams ne padeda, o tik kenkia.

Mamos laikas sau: gudrybės, kad kūdikis būtų ramus

Mamos laikas sau: gudrybės, kad kūdikis būtų ramus
Iki pirmojo vaikelio gimimo mažai tėvų suvokia, kaip keisis jų kasdienybė, poilsio režimas ir tai, kad rasti laisvą minutėlę sau bus labai sunku.

Mamos ir tėčiai Vilniuje kviečiami nemokamai pasisemti žinių

Mamos ir tėčiai Vilniuje kviečiami nemokamai pasisemti žinių
Vilniaus visuomenės sveikatos biuras vykdo programą, skirtą nėščiųjų ir pagimdžiusių moterų švietimui bei sveikatinimui. Būsimos ir esamos mamos konsultuojamos aktualiais klausimais. Į paskaitas kviečiamos šeimos, besilaukiančios arba auginančios vaikučius.

Po gimdymo siaubingai slenka plaukai: ką daryti? (9)

Po gimdymo siaubingai slenka plaukai: ką daryti?
Praėjus keliems mėnesiams po gimdymo kuokštais slenkantys plaukai kankina ne vieną mamą. Ką daryti?

Moters kūnas po gimdymo: kas labiausiai neramina pagimdžiusias moteris (3)

Moters kūnas po gimdymo: kas labiausiai neramina pagimdžiusias moteris
Kiekviena moteris po gimdymo pastebi tam tikrus savo kūno pokyčius, kurie nors ir nėra malonūs, dažniausiai yra laikini.

Atsistatymui po gimdymo vien laiko neužtenka (1)

Atsistatymui po gimdymo vien laiko neužtenka
Nėštumas, gimdymas, o vėliau ir vaiko žindymas bei priežiūra iš moters pareikalauja daug fizinių ir psichologinių jėgų.

Rugilė: papasakosiu, kaip be pagražinimų atrodo tikroji motinystė (171)

Rugilė: papasakosiu, kaip be pagražinimų atrodo tikroji motinystė
Rugilė nevynioja žodžių į vatą – iš pradžių, gimus vaikeliui, ji save laikė negera mama ir netgi, kaip pati sako, nejautė meilės savo sūnui. Tai ją labai gąsdino. Bet... Atradus priežastis situacija ėmė keistis.

5 skirtingi psichologiniai motinų tipai (3)

5 skirtingi psichologiniai motinų tipai
Kokių būna mamų? „Pačių įvairiausių", – šypsodamasi sako psichologė.

Psichologė: kas dažniausiai išprovokuoja pykčius po gimdymo

Psichologė: kas dažniausiai išprovokuoja pykčius po gimdymo
Gimus kūdikiui, natūraliai namie atsiranda daugiau veiklos: mažyliu reikia rūpintis ne tik dieną, bet ir naktį. Dažniausiai trūkstant poilsio ima trūkti ir kantrybės, todėl net ir smulkmenos išprovokuoja tėvelių tarpusavio pykčius ir ginčus.