Nežindau vaiko: ar aš bloga mama?

Ne visos moterys gali (ir nori) žindyti kūdikį savo pienu. Būtent tokios mamos laišką ir gavome. Jame moteris sako jaučianti neigiamą aplinkinių nusistatymą dėl tokio jos sprendimo ir klausia: „Ar aš esu bloga mama?“

Skaitytojos klausimas:

„Man 24 metai ir prieš 2 mėnesius pirmą kartą tapau mama. Vaikas planuotas, lauktas, gimdyti važiavau iš anksto susitarusi ir su aiškiu planu. Planavau pagimdyti, glausti prie krūtinės ir žindyti, žindyti, žindyti. Bet nebežindau, nes man tai pasirodė per sunku. Tie skausmai, kol vaikas pavalgo, nuolatinis krūtų tempimas, nežinojimas ar mažylis tikrai pavalgė – visa tai taip vargina. Man sunkiai sekėsi nuo pat pradžių: tai mažylis žįsdavo, tai atsisakydavo krūties, tai nerimastingai muistydavosi glaudžiamas, tai verkdavo žįsdamas. Nusprendžiau nebesikankinti ir nutraukiau maitinimą (mažylei buvo 5 savaitės). Bet dabar labai dažnai dėl to pasijaučiu nepatogiai, gal net tarsi kalta. Atrodo galėjau dar pabandyti, gal būtume abi apsipratusios ir įpratusios... Ir tas žindymo išaukštinimas dabar tapo toks nenormalus – jaučiu gėdą viešoje vietoje išsitraukdama buteliuką iš rankinės, o ne krūtį iš palaidinės... Ar aš bloga mama?“

Atsako psichologė Karolina Gurskienė:

Natūralus žindymas neabejotinai yra labai naudingas tiek kūdikiui, tiek mamai. Be to, tai labai svarbus psichologinis aspektas – kūdikis jaukiai prigludęs žindžia, motina meilingu žvilgsniu jį stebi ir jie abu kuria stiprų tarpusavio ryšį. Tačiau šis procesas turi vieną sąlygą – jis turi būti natūraliai pozityvus, kad būtų sėkmingas.

Jeigu motina ima kūdikį ant rankų su negatyviomis mintimis „jis ir vėl nugrauš spenelius" arba maitina jį nenoriai, laukdama, kada gi jis privalgys - visa ši informacija persiduoda ir kūdikiui. Ryšys tarp motinos ir mažylio yra labai stiprus, neatsižvelgiant į kūdikio maitinimosi būdą, tad ryšys kuriamas visada ir visoks. Jeigu žindymas mamai kelia susierzinimą, ji nesąmoningai vis bando atitolinti maitinimą, ima nebelaukti ir stengiasi nematyti pirmųjų kūdikio noro valgyti ženklų.

Jeigu kūdikis yra neramus arba iš tų mažylių, kurie nori žįsti dažnai – motinai gali tapti nuoširdžiai nebemielos „kabėjimo ant krūties" dienos (ir naktys).

Motinos pieno sudėtis ir jo nauda kūdikio sveikatai yra neginčijamai vertinga ir didelė, tačiau to kaina tūri būti racionaliai įvertinta ir pamatuota. Motinos pienui pakaitalas yra, pakaitalo motinai – ne.

Negaliu įvertinti jūsų pastangų ir galimybių tęsti natūralų žindymą, tačiau jūs jau pasirinkote ir tai yra tuo metu atrodęs tinkamiausias sprendimas – nebeabejokite juo.

Ryšį su kūdikiu galima kurti ne tik žindymo metu, galima apgaubti jį meiliu žvilgsniu, kai jis žaidžia, kai jis miega, kai jis ramiai guli ar godžiai valgo.Psichologė Karolina GURSKIENĖ
Ryšį su kūdikiu galima kurti ne tik žindymo metu, galima apgaubti jį meiliu žvilgsniu, kai jis žaidžia, kai jis miega, kai jis ramiai guli ar godžiai valgo. Kūdikiui labai svarbūs motinos jausmai, nes visos jos emocijos tiesiogiai persiduoda mažyliui. Stebėdamas mamą mažylis mokosi pats atspindėti emocijas, reaguoti į jas. Jeigu kūdikis šypsosi, tačiau atgal negauna to paties – nusivilia. Po kelių tokių bandymų su negatyvia arba neutralia atgaline reakcija, labai tikėtina, kad mažylio noras šypsotis mažės – nėra pastiprinimo, o tai reiškia, kad šypsena nėra pageidaujamas veiksmas.

Savaime supranta, kad nei viena sveika motina to nenori, ir nenori, kad jos vaikas matytų ją nuolat susirūpinusią, piktą ar nelaimingą. Motinos veidas mažyliui – kaip apsauga nuo viso pasaulio. Aplink gali bombos sproginėti, tačiau jei bus ramus motinos veidas – išliks ramus ir kūdikis. Žindyti sukandus dantis tikrai neverta. Siūlyčiau nespausti savęs į rėmus ir taip griežtai nevertinti, gera jūs mama, ar bloga - jūs savo mažylio mama ir jam esate vienintelė.

Labai prasta situacija būna tada, kai mamos žūtbūt nori būti „tomis geromis mamomis" ir niekaip negali leisti sau nuklysti nuo „tobulos mamos vadovėlio". Nei viena knyga neaprašys visų realių ir gyvenimiškų situacijų, neatsižvelgs į to meto motinos psichologinę savijautą ir fizines galimybes. Jos greičiau išprovokuos dažnesnį kaltės jausmą, nes ant stalo gulinti siekiamybė (kokia turi būti tobula mama) gali stipriai prasilenkti su realybe (kokia gali būti reali mama).

Labai prasta situacija būna tada, kai mamos žūtbūt nori būti „tomis geromis mamomis" ir niekaip negali leisti sau nuklysti nuo „tobulos mamos vadovėlio".Psichologė Karolina GURSKIENĖ
Mamos pyksta, liūdi, verkia ir kartais nori užsidaryti duris nuo viso pasaulio, įskaitant ir kūdikį, tačiau jos nurimsta, nusišluosto ašaras ir vėl atidaro duris.

Labai svarbu nesislėpti pačiai nuo savęs ir realiai įvertinti padėtį – jeigu situacija tampa sunkiai suvaldoma ir ilgą laiką kelia neigiamus jausmus – mokėkite išeiti iš nekomfortiškos zonos ir bandykite tai pakeisti.

Mamų ir jų patirčių yra begalybė: vienoms sekėsi maitinti lengvai ir iškart, kitoms teko įdėti nemažai pastangų, kad žindymas taptų sėkmingas, trečioms nesisekė ir tiek. Ir tai nėra jokia pabaiga, tai tam tikra linkme pasisukęs procesas – kūdikis ir toliau yra maitinamas, mylimas ir prižiūrimas, pasikeičia tik tam tikra detalė (maitinimo būdas).

Pabaigusi maitinimo etapą, mama turėtų ne ieškoti savo kaltės žiūrėdama į kitas žindančias motinas, o atšvęsti. Tai buvo jūsų sprendimas, jūs pasirinkote jį kaip geresnio gyvenimo garantą – pasidžiaukite tuo ir pagaliau šypsokitės, kai vaikas valgo. Laiminga mama – laiminga šeima.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis