Psichologė: vaiko žodis šeimoje neturi būti lemiamas

„Savo vaikams noriu būti draugas", - sako man daugiavaikis tėtis, kurį vaikai vadina... tiesiog Linu. Vardais lyg draugus jo vaikai šaukia mamą, močiutę, tetas ir dėdes. Stebiu tokią šiuolaikišką šeimą ir bandau įsivaizduoti, kaip ji atrodo vaikui. Ar „pametę" formalumus „nepametame" ir tradicinių vaidmenų, ar vaikui vis dar aišku, kas yra tokios gaujos vadas. O gal vado... net ir nereikia?
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę


Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!

Rasa Bieliauskaitė
Rasa Bieliauskaitė
© DELFI / Tomas Vinickas

Konsultuoja psichologė dr. Rasa Bieliauskaitė.

Kai vaikas gimsta, tėvai tarsi jį gauna. Vaikas ateina niekuo jiems neįsipareigojęs ir už nieką neatsakingas. Svarbiausia jo pareiga – augti ir skleistis.

Tuo tarpu tėvai, nors vaiką „gauna“ ne sau, jis nėra jų nuosavybė, yra atsakingi už palankias sąlygas, fiziškai ir psichologiškai saugią atmosferą, kad jis galėtų tinkamai skleistis, vystytis ir tobulėti. Taip suvokiant atsakomybę ir prisiimant pareigas prasideda šeima.

Ko reikia vaikui, arba kaip atsiranda šeimos jausmas

Psichoterapeutas A.Adleris teigė, kad svarbiausias vaiko poreikis yra bendrumo jausmas, t. y. jam reikia jausti, kad priklauso, žinoti, kam priklauso, kurti santykius su šeimos nariais ir jaustis jiems svarbus.

Per nėštumą mama ir vaikas yra tarsi viena. Mama jaučia vaiką, jis – ją. Nėštumui prasidėjus moteriai sunku suvokti, kur „baigiasi“ ji ir „prasideda" kūdikis, tik persiritus į antrąją pusę tampa vis aiškiau, kad kūdikis yra KITAS. Vaikui gimus jis, kaip KITAS, dar labiau atsitraukia nuo mamos, tačiau emocinis judviejų ryšys lieka stiprus. Tai yra vaikui lieka artimo emocinio ryšio poreikis. Šeimos paskirtis – jį patenkinti.

Mama, žiūrėdama į savo kūdikį ir kalbindama motiniška kalba (tai terminas išskirtinei įgimtai mamos kalbėjimo manierai įvardyti – aut. past.), žodžiais ir intonacija tarsi atspindi vaiko psichines būsenas, pavyzdžiui, jis verkia, o ji, pasitelkdama švelniai verksmingą intonaciją, tai įvardija: „Oi, kas tau galėtų būti, kodėl pyksti, verki, gal esi alkanas?..“ Lyg veidrodis atspindėdama vaiko jausmą, į jį reaguodama mama padeda mažyliui suvokti: „Tai ne mamos jausmas, o mano!“ Ir tada vaikas tą jausmą „pasisavina“. Taip mamai atspindint įvairius vaiko jausmus jis iš lėto „dėlioja" save.

Tėvai patys turi nuolat savęs paklausti: ar tai, ką draudžiu, vaikui tikrai žalinga, ar neleidžiu tos ribos peržengti dėl to, kad pats jaučiuosi nesaugus arba man bus gėda, jei jis taip pasielgs. Reikėtų atskirti savo baimes, nerimą ir nepasitikėjimą savimi nuo to, kas tikrai nesaugu vaikui.
Psichologė dr. Rasa Bieliauskaitė

O štai vaiko poreikis „priklausyti“ labiausiai susijęs su tuo, ką jis pats gali duoti tiems, kuriems priklauso, savo šeimai, ir kaip tai, ką jis duoda, yra priimama. Bendrumo jausmas atsiranda tada, kai vaiko indėlis, kad ir koks jis būtų, yra pastebimas ir įvertinamas. Vadinamojo indėlio dydis priklauso nuo mažylio amžiaus: kūdikėlis „įneša“ savo šypseną, gugavimą, vyresnis gali atlikti paprastus darbus, turėti amžių atitinkančių pareigų.

Tačiau kad šie dalykai nutiktų, reikia sąmoningų suaugusių „gaujos“ narių pastangų.

„Ne vaikas turi stengtis kažką įrodyti, o tėvai turi nuolat galvoti apie tai, koks yra jo poreikis, kaip padėti jam patirti bendrumo jausmą ir išmintingai laikyti nematomas, bet juntamas ribas, kurios ir yra šeimos jausmo pagrindas“, – sako dr. Rasa Bieliauskaitė.

Apie ribas ir kaip jas „laikyti"

Todėl tėvai privalo turėti poziciją. Jų nuomonė gali skirtis, pavyzdžiui, tėtis turi savo, mama – savo nuomonę, bet jie turėtų sutarti vienu ar kitu klausimu. Vaikui svarbu žinoti, kad suaugusieji tariasi ir sutaria. Idealu, kai tėtis ir mama yra lygiaverčiai partneriai, abu „vadai“. Vis dėlto svarbiausia, kad tas vadas ar vadai neužsiimtų savivale, valdytų šeimą vadovaudamiesi lygiavertiškumu ir pagarba: įsiklausytų vienas į kitą (į vaiką - taip pat) ir suvoktų, kad nors augdami mažieji turi būti atsakingesni, tačiau už vaiką, jo saugumą atsako tik tėvai. Tėvų teisė yra pasakyti: „Aš nesutinku, kad taip būtų.“ Vaiko balsas neturi būti lemiamas.

Psichologė: vaiko žodis šeimoje neturi būti lemiamas
Svarbu, kad tėvai pasitikėtų vaiku, jį drąsintų ir skatintų savimi pasitikėti pagal amžiaus galimybes.
© Vida Press

Kaip būt išmintingu vadu?

Įsiklausyti, o ne kontroliuoti.

Net ir žaidžiant su vaiku svarbu įsiklausyti ir suprasti, ko jam reikia. Mama turėtų būti šalia vaiko, kad paskatintų jo galimybes, pavyzdžiui, „Va, žiūrėk, kaladėlę galima apversti, šį žiedą užmauti ant strypo“, bet šiukštu ne spręstų už jį, pavyzdžiui, „Dabar padėk kaladėlę ir imk kamuolį.“

Sukurti asmenines erdves.

Mama ir tėtis yra šeimos pagrindas ir jiedu sukuria erdvę vaikams. Tačiau bendroje šeimos erdvėje kiekvienas jos narys turi turėti savo asmeninę erdvę - kambarį ar kampelį namuose, kuriame galėtų pabūti patys sau, vieni. Reikia stebėti, kad būtų gerbiamas kiekvieno – ir vaiko, ir suaugusiojo privatumas nuolat save tikrinant, ar aš nesu nei pernelyg įkyrus, nei pernelyg atsiribojęs.

Pasitikėti ir drąsinti.

Svarbu, kad tėvai pasitikėtų vaiku, jį drąsintų ir skatintų savimi pasitikėti pagal amžiaus galimybes. Štai dvejų metų vaiką priėję gatvę mes griebiame už rankos, o aštuonmečiu jau galime pasitikėti: „Saugiai pereis pats.“

Save kontroliuoti.

Išmintingai nubrėžti ribas ir jas laikyti padeda kai kurie metodai, tarkim, kaip „pasirink vieną iš dviejų“, „kiekvienas veiksmas turi padarinius“ ir pan. Tačiau tėvai patys turi nuolat savęs paklausti: ar tai, ką draudžiu, vaikui tikrai žalinga, ar neleidžiu tos ribos peržengti dėl to, kad pats jaučiuosi nesaugus arba man bus gėda, jei jis taip pasielgs. Reikėtų atskirti savo baimes, nerimą ir nepasitikėjimą savimi nuo to, kas tikrai nesaugu vaikui.

Aukštyn kojom

Tėvai ne visada geba būti geri vadai, išmintingai ir atsakingai užbrėžti ribas. Tai nieko baisaus, tačiau tik su viena sąlyga. Vaikai yra atsparūs, lankstūs, geba gana lengvai išgyventi tėvų klaidas, susigyventi su pokyčiais ir įvairove, jei jaučia, kad, nors ir kaip būtų, gimdytojai yra atsakingi ir už juos, ir už tai, kas vyksta. Vaizdžiai tariant, sveika ir saugi atmosfera šeimoje yra tada, kai vaikai yra priekyje, o suaugusieji - jiems už nugarų. Juos saugo ir šiek tiek stumia pirmyn.

Psichologė: vaiko žodis šeimoje neturi būti lemiamas
Net ir žaidžiant su vaiku svarbu įsiklausyti ir suprasti, ko jam reikia.
© Vida Press

Deja, kartais viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Kada?

Vaikas turi užduotį. Tėvams atrodo, kad vaikas tarsi turi tam tikrą užduotį, pavyzdžiui, sustiprinti šeimą. Būna, kad net manoma, jog jis turi į šeimą atnešti pinigų (vaiko pašalpa).

Vaikas – kaip įrodymas. Jei jauna mama yra nuolat kritikuojama savo mamos ir dėl to yra labai savimi nepatenkinta, nepasitikinti, vaikas jai dažnai tampa tas, kuris turi įrodyti, kad vis dėlto ji yra gera mama. Tokie vaikai neretai tampomi po šimtus būrelių, jiems keliami aukšti reikalavimai, jais ypač rūpinamasi, deja, dažniausiai paisant ne vaiko poreikių, o to, kaip ji pati įsivaizduoja, kokia turi būti gera mama ir tėtis.

Vienas svarbesnis už kitą. Yra keli tėvų elgesio būdai, kurie daro ne tik neigiamą, bet ir žalojančią įtaką vaikams. Pirma, lepinimas, t. y. kai vienas vaikas šeimoje yra svarbesnis už kitą. Tas, kuris jaučiasi mažiau svarbus, visam gyvenimui užsikrauna atsakomybę įrodyti, kad kaip tik jis yra geriausias. O tas, kuris yra lepinamas, nesijaučia reikalingas, galintis pasirūpinti savimi.

Vaikas-globėjas. Tai gana dažnas išsiskyrusių šeimų rūpestis. Įtampą išgyvenanti mama labai dažnai savo bėdas, nerimą, liūdesį išlieja vaikui, jis tampa jos išklausytoju, guodėju ir net geriausiu draugu. Vaikas gali jaustis atsakingas ir už kartu nebegyvenantį tėtį.

Tėvų teisė yra pasakyti: „Aš nesutinku, kad taip būtų.“ Vaiko balsas neturi būti lemiamas.
Psichologė dr. Rasa Bieliauskaitė

Nepriežiūra. Šis reiškinys dažniausiai siejamas su asocialiomis šeimomis, tačiau dėl įvairių priežasčių gali nutikti įvairių socialinių sluoksnių šeimose. Psichologai teigia, kad kiekviena šeima, kad ir kokia jos sudėtis ar socialinė padėtis, gali suteikti vaikui bendrumo ir saugumą jausmą, tačiau kad galėtų rūpintis vaikais, suaugusieji pirmiausia turi rūpintis savimi, gera savo fizine ir psichine sveikata. Pervargę, nelaimingi, užsitęsusią psichologinę įtampą išgyvenantieji nesugeba deramai patenkinti vaiko poreikių.

Kaip jaučiasi vaikas, tapęs tėvų užnugariu? Jis jaučiasi paliktas vienas. Psichologijos vadovėliuose tokie vaikai vadinami „save auginančiais". Žmogus turi įgimtą bendrumo jausmo poreikį, tad likti vienam yra didelė kančia. Tokį vaiką nuolat persekioja jausmas, kad jis yra nepakankamai geras, nepakankamai vertas, kad juo rūpintųsi. Visą gyvenimą toks vaikas gali jaustis esąs nevykėlis.

Ar teisūs šiuolaikiniai tėvai manydami, kad geriau būti ne „vadu“, o vaiko draugu, tikintis, kad tokie santykiai bus nuoširdesni, atviresni, „be paslapčių“.

„Kartais toks noras gali būti susijęs su tuo, kad tėvai nepasitiki savimi, bet pirmiausia, žinoma, savimi: „Kai viską žinau, galiu kontroliuoti.“ Tėvai yra linkę kontroliuoti, tačiau tai labai riboja vaiką, neleidžia pasitikėti savimi. Be to, kontroliuodami sukuriame aplinką, palankią ne vaikui, o patys sau“, – įspėja psichologė.

Vis dėlto labai svarbu, kad tėvai būtų draugiški vaikams. Tyrimai rodo, kad šie perima tas vertybes ir „girdi“ tuos pamokymus, kurie „ateina“ per gerą patirtį. Jei vaikas gauna blogą pažymį, tėvai jį dar kartą nubaudžia. Kam? Jis jau ir taip nubaustas! Užjauskite kaip draugą, juk jam nepasisekė. Jei abejojate, ar teisingai elgiatės su vaiku, pagalvokite, ar leistumėte sau taip elgtis, kalbėti su savo draugu. Tai padės išsaugoti abipusę draugystę išliekant Mama ir Tėčiu.

Draugų vaikai gali turėti daug, o suaugusįjį, tokį ypatingą, - vieną. Gražu, kai ypatingą vaidmenį žymi ypatingas žodis, tačiau nelabai svarbu, kaip esate šaukiami.

Svarbiausia, kad vaidmenys būtų aiškūs.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Mamos kertelė

Kaip tokios nuotraukos yra susijusios su pagimdžiusių moterų depresija (3)

Kaip tokios nuotraukos yra susijusios su pagimdžiusių moterų depresija
Ar atkreipėte dėmesį, kokios tobulos po gimdymo būna žinomos moterys – aktorės, politikės, dainininkės, karalienės? Štai Kate Middleton tą pačią dieną po abiejų gimdymų pasirodė viešumoje švytinti, pasipuošusi, su nepriekaištingu makiažu.

Vienas didžiausių santuokos priešų, kurį kuo greičiau vykite iš namų (7)

Vienas didžiausių santuokos priešų, kurį kuo greičiau vykite iš namų
Santuokoje būna visko, todėl tie, kurie tuokiasi tikėdamiesi, kad po vedybų bus geriau, dažniausiai nusivilia.

Kaip iš tiesų jaučiasi moteris po gimdymo (3)

Kaip iš tiesų jaučiasi moteris po gimdymo
Dažnai sureikšminame gimdymo dieną, manydamos, kad tai sunkiausia, kas mūsų laukia. Tačiau gimdymas - tik pradžios pabaiga. Ant rankų kūdikėlį sūpuojančios mamytės laukia ankstyvasis adaptacijos periodas. Kam pasiruošti, ko tikėtis ir ką daryti?

Santuokinio sekso kokybė ir kiekybė: psichologės komentaras (35)

Santuokinio sekso kokybė ir kiekybė: psichologės komentaras
Psichologės Karolinos Gurskienės pamąstymai apie intymų poros gyvenimą susilaukus vaikų: pagerėja jis, pablogėja ar išlieka toks pat?

Psichologė: 7 argumentai, kodėl verta gimdyti daugiau kaip vieną vaiką (12)

Psichologė: 7 argumentai, kodėl verta gimdyti daugiau kaip vieną vaiką
Psichologės Karolinos Gurskienės mintys apie motinystę ir šeimų pasirinkimą auginti daugiau kaip vieną vaiką.

ATVIRAI: kokią kontracepciją po gimdymo renkasi lietuvės (16)

ATVIRAI: kokią kontracepciją po gimdymo renkasi lietuvės
Šiais laikais, kai yra daugybė kontracepcijos priemonių, tikriausiai ne taip lengva nuspręsti, kurią rinktis. O ir tinka visoms ne kiekviena. Pasikalbėjus su mamomis paaiškėjo – į naujoves dauguma dar žiūri atsargiai.

Kuo netyčiukai vaikai skiriasi nuo kruopščiai suplanuotų? (4)

Kuo <em>netyčiukai</em> vaikai skiriasi nuo kruopščiai suplanuotų?
Planuoti nėštumą ar ne? Psichologė ir LSMU lektorė, VšĮ Krizinio nėštumo centras savanorė dr. Giedrė Širvinskienė sako, kad gebėjimas priimti gyvybę susijęs su požiūriu į vaiką apskritai. „Svarbu yra planuoti tiek, kiek galime, kiek tai nuo mūsų priklauso“, – sako straipsnio konsultantė.

Šie tėvų žodžiai mus skaudino: kodėl dabar juos sakome savo vaikams?

Šie tėvų žodžiai mus skaudino: kodėl dabar juos sakome savo vaikams?
Būdami vaikais mes jų nekentėme, būdami tėvais pagauname save kartais patys juos sakantys savo tėvams. Portalas „Stern“ pateikia frazes, kurios išsprūsta mums iš lūpų ir vaikams ne padeda, o tik kenkia.

Mamos laikas sau: gudrybės, kad kūdikis būtų ramus

Mamos laikas sau: gudrybės, kad kūdikis būtų ramus
Iki pirmojo vaikelio gimimo mažai tėvų suvokia, kaip keisis jų kasdienybė, poilsio režimas ir tai, kad rasti laisvą minutėlę sau bus labai sunku.

Mamos ir tėčiai Vilniuje kviečiami nemokamai pasisemti žinių

Mamos ir tėčiai Vilniuje kviečiami nemokamai pasisemti žinių
Vilniaus visuomenės sveikatos biuras vykdo programą, skirtą nėščiųjų ir pagimdžiusių moterų švietimui bei sveikatinimui. Būsimos ir esamos mamos konsultuojamos aktualiais klausimais. Į paskaitas kviečiamos šeimos, besilaukiančios arba auginančios vaikučius.

Po gimdymo siaubingai slenka plaukai: ką daryti? (9)

Po gimdymo siaubingai slenka plaukai: ką daryti?
Praėjus keliems mėnesiams po gimdymo kuokštais slenkantys plaukai kankina ne vieną mamą. Ką daryti?

Moters kūnas po gimdymo: kas labiausiai neramina pagimdžiusias moteris (3)

Moters kūnas po gimdymo: kas labiausiai neramina pagimdžiusias moteris
Kiekviena moteris po gimdymo pastebi tam tikrus savo kūno pokyčius, kurie nors ir nėra malonūs, dažniausiai yra laikini.

Atsistatymui po gimdymo vien laiko neužtenka (1)

Atsistatymui po gimdymo vien laiko neužtenka
Nėštumas, gimdymas, o vėliau ir vaiko žindymas bei priežiūra iš moters pareikalauja daug fizinių ir psichologinių jėgų.

Rugilė: papasakosiu, kaip be pagražinimų atrodo tikroji motinystė (171)

Rugilė: papasakosiu, kaip be pagražinimų atrodo tikroji motinystė
Rugilė nevynioja žodžių į vatą – iš pradžių, gimus vaikeliui, ji save laikė negera mama ir netgi, kaip pati sako, nejautė meilės savo sūnui. Tai ją labai gąsdino. Bet... Atradus priežastis situacija ėmė keistis.

5 skirtingi psichologiniai motinų tipai (3)

5 skirtingi psichologiniai motinų tipai
Kokių būna mamų? „Pačių įvairiausių", – šypsodamasi sako psichologė.