Kas yra kūdikis „barakuda"?

Lietuvoje apie „kūdikį - barakudą" girdėti neteko. Čia šis plėšrios žuvies pavadinimas taikomas tam tikros rūšies merginoms. Tačiau užsienio literatūroje vis dažniau galima rasti minint tokius kūdikius (angl. Baby Barracuda). Kas tai yra, ir ką reikia žinoti juos auginantiems tėvams?

Kas toji barakuda?

Tai pavojinga plėšrioji žuvis, gyvenanti tropiniuose vandenyse. Kaip ji atrodo? Ilga galva, aštrūs dantys, didelės akys, ilgis nuo 23 cm iki 2 metrų, priklausomai nuo rūšies. Šiek tiek primena lydeką. Prieš puldamos grobį, barakudos praveria burną, kanda vieną kartą ir nuplaukia, palikdamos auką su giliomis žaizdomis.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Paaiškėjo, kiek vaikų turinčios mamos patiria daugiausiai streso
Žindantis vyras sūnų maitina "tėčio" pienu

Koks kūdikis yra vadinamas šios žuvies vardu?

Kas bendro tarp mielo ir niekam pavojaus nekeliančio naujagimio ir plėšrūnės barakudos? Atrodytų, sunku ir įsivaizduoti. Visgi kai kurie vaikų priežiūros ir mitybos specialistai „kūdikiu - barakuda" vadina tam tikrą žindimo būdą pamėgusį mažylį. Pirmą kartą skirstymas žindančiųjų vaikučių į penkis skirtingus tipus pagal tai, kaip jie elgiasi prie krūties, paminėtas 1953 metais amerikiečių vaikų gydytojo dr. George R. Barnes jaunesniojo.

Kuo pasižymi „kūdikis - barakuda"?

Tai, kad kūdikiai skirtingai elgiasi prie krūties, žino kiekviena mama. Vienas mažylis krūtį čiulpia lėtai ir su pertraukomis, kitas - intensyviau. Dr. George R. Barnes „kūdikiu - barakuda" pavadino tokio tipo mažylius, kurie priglausti prie krūties itin stipriai įsisiurbia į krūties spenelį, čiulpia jį labai intensyviai ir energingai ne mažiau kaip 10 - 20 minučių.

Tokie nepasotinami valgytojai nepatyrusiai mamai, ypač pirmomis dienomis po gimdymo, gali pažeisti spenelį.

Taip pat tokiai žindomų mažylių grupei priskiriami mažyliai, kurie išdygus vaiko dantukams ima kandžiotis žįsdami, ir sukelia mamai nemažą skausmą.

Kas padeda, auginant „kūdikį - barakudą"?

Žindymo specialistai pataria tokiu atveju pirmiausia pabandyti pakeisti žindymo poziciją. Pavyzdžiui, jeigu iki šiol žindėte tik gulėdama, pabandykite tai padaryti sėdint. Pasistenkite, kad vaikas imtų krūtį kaskart iš kitos pozicijos, taip ji bus mažiau skausminga dėl jau esamų pažeidimų.

Jeigu jaučiate didelį skausmą vaikui pradėjus žindyti, pabandykite iš naujo pasiūlyti krūtį. Tik neplėškite jos iš vaiko burnos tuoj pat - taip sužalosite dar labiau. Įkiškite į burnytę savo mažąjį pirštą, palaukite, kol vaikas išsižios, ir tada išimkite krūtį. O tada pasiūlykite iš naujo, taip, kad kuo daugiau tamsaus spenelio lauko patektų į mažąją burnytę.

Labai svarbu, kad vaikas ne tik čiulptų krūtį, o ją iš tiesų žįstų. Tai irgi viena dažniausių krūties pažeidimo priežasčių.

Jeigu nutiko, kad krūtis pažeista, leiskite po žindymo krūtinei pabūti atvirai, o maudantis naudokite kuo mažiau prausiklių, kurie galėtų dar labiau sausinti krūties spenelius. Vaistinėse galima rasti ne vieną gydomąją priemonę sužalotiems speneliams, pasitarkite dėl jos su gydytoju arba vaistininku. Jeigu žaizdelės ilgai negyja, būtinai pasirodykite gydytojui ir ieškokite gydymo, antraip gali prikibti grybelinė infekcija, ir problemų tik padaugės.

Ar tikrai kaltas kūdikis?

Ne visiems žindymo ir laktacijos specialistams patinka toks kūdikių skirstymas pagal jų žindimo temperamentą. Yra oponentų, sakančių, kad kad nė vieno kūdikio negalima pavadinti "plėšriąja barakuda", nes tai, kad mamos speneliai būna nukramtyti ir žaizdoti, kaltas ne kūdikis ir jo charakteris, o neteisinga žindymo technika. Arba kūdikis blogai apžiojęs krūtį, arba netaisyklingai žinda.

Tokiu atveju reikia ieškoti pagalbos ir kreiptis į žindymo konsultantus, o ne kentėti skausmą ir pravardžiuoti kūdikį.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis