26 nėštumo savaitę pagimdžiusi Asta – atvirai apie tai, ką teko patirti

 (5)
Kiek patiria mamos, prieš laiką pamigdžiusios kūdikį, žino tik jos pačios. Jos iškenčia ilgą laukimą, gerųjų ir blogųjų emocijų antplūdį, nežinią. Tačiau grįžusios su paaugusiu kūdikiu į namus jaučiasi stiprios tarsi plienas. Stipresnės už kitas mamas...
© Fotografės Nendrės

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Neišnešiotų naujagimių asociacijos prezidentė Asta Radzevičienė, kartu su vyru auginanti dvi dukteris, dar prieš šešerius metus nieko nežinojo apie prieš laiką gimusius kūdikius. Tačiau vyresnioji Margarita į pasaulį pasibeldė trimis mėnesiais anksčiau ir išmokė į prieš laiką gimusius vaikučius pažvelgti kitomis akimis. Apie savo dukters gimimą ir patirtus jausmus Asta mūsų žurnalo skaitytojams pasakoja labai atvirai.

Jokių įtarimų

„Tai buvo pirmas mano nėštumas, - sako vilnietė Asta. - Gerai jaučiausi, tik retkarčiais „patempdavo" pilvo apačią. Neįtariau nieko bloga, maniau, tai būdinga visoms besilaukiančioms moterims, jokių kitų požymių, kad kažkas ne taip, ir nebuvo. Pamenu, buvo graži birželio diena, mano nėštumui - 26 savaitės. Skubėjau po darbo pas gydytoją sužinoti vaikučio lyties, tačiau ji echoskopu apžiūrėjusi kūdikį pasakė, kad „šokinėja" vaikučio pulsas ir kuo skubiau reikia vykti į Antakalnio klinikas.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Veiksmingas būdas, kad vaikai klausytų tėvų - be rėkimo ir prievartos
Įspūdinga mažylio reakcija, pirmą kartą pamačius dvynius

Tuomet mane ištiko šokas, kurio net apibūdinti nemoku - atvykau svajodama apie tai, kokios spalvos drabužėlius savo kūdikiui pirksiu - rožinius ar žydrus, o iš kabineto išėjau nejausdama kojų, kūno, nieko negirdėdama ir nematydama. Antakalnio klinikose jau laukė gydytojų konsiliumas - ne viską pamenu, ką sakė medikai, nes negalėjau tuo metu blaiviai mąstyti.

Vyras jautėsi ne ką geriau - išvyko atvežti mano paso, tačiau nuvykęs namo pamiršo paimti, grįžo tuščiomis ir vėl važiavo namo. Kol mes negalėjome susigaudyti, kas vyksta, išgirdome gydytojų žodžius: „Trauksime vaiką..." Ką tai reiškė, nelabai žinojau... Aš nieko nenutuokiau apie vaikučius, gimusius prieš laiką, neturėjau supratimo, kaip jie atrodo, neturėjau nė mažiausių įtarimų, kad mums gali taip nutikti, ir net nežinojau, kad vaikai gali gimti nenumatytu laiku".

Tik viltis ir laukimas

„Po dviejų valandų man atliko cezario pjūvį. Taip trimis mėnesiais anksčiau, negu tikėjomės, gimė Margarita. Mano mažytė svėrė 960 g ir buvo 35 cm ūgio, lyg nepilnas cukraus pakelis. Pamačiau ją po kelių dienų, kai galėjau atsikelti iš lovos. Pamenu, ėjau pas savo dukrytę ir nežinojau, kokią ją išvysiu, nes niekas mūsų „neprijaukina" iš anksto prie per anksti gimusio kūdikio. Pamačiusi savo mažylę patyriau labai keistą jausmą - tarsi būčiau nėščia, dar su pilveliu, bet tas pilvelis jau ne manyje, o kažkur šalimais.

Nebuvau pasiruošusi šiam vaizdui, kaip ir pačios dukters gimimui. Tuo metu negalėjau suvokti, mano ar ne mano vaikas, apraizgytas laideliais, ten guli. Gydytojai nieko nežadėjo, sakė, kol kas svarbiausia, kad Margarita išgyventų tris paras.
Asta Radzevičienė

Aš stoviu ir žiūriu į jį, stebiu. Nebuvau pasiruošusi šiam vaizdui, kaip ir pačios dukters gimimui. Tuo metu negalėjau suvokti, mano ar ne mano vaikas, apraizgytas laideliais, ten guli. Gydytojai nieko nežadėjo, sakė, kol kas svarbiausia, kad Margarita išgyventų tris paras. Prie kūdikio prijungtas aparatas, pranešdamas, kad mažylė pamiršta kvėpuoti, pypsėjo, bet ji kovojo, nors pati nemokėjo nei valgyti, nei kvėpuoti, nei verkti. Vieną akimirką būklė pagerėjo, atsirasdavo vilties, kitą vėl būdavo kritinė. Laukimas, ar mūsų mergaitė išsikapstys, buvo pats ilgiausias gyvenime, su niekuo nepalyginamas ir nenusakomas. Margaritos svoris po truputį, po gramelį, ėmė augti ir po devynių dienų mus iškėlė į Santariškių intensyvios terapijos skyrių."

Optimistiškas dienoraštis

„Kai gimsta ankstukas, sunku ne tik tėvams, bet ir artimiesiems, draugams. Jie nežino, ką sakyti, sveikinti ar ne gimus vaikeliui, ko gali klausti, o ko ne. Tuo metu, kai gimė Margarita, mes norėjome atsiriboti nuo viso išorinio pasaulio, nuomonių ir pašalinių minčių, tačiau kad draugams nereikėtų kankintis ir galvoti, kaip mums sekasi, sukūrėme elektroninį dienoraštį.

Stengėmės rašyti jame tik pozityviai, kad jokia negera mintis nepadarytų žalos mūsų gležnutei dukrytei. Parašėme ir apie širdelės operaciją. Pamenu, ją atlikti gydytojai nusprendė, kai Margarita svėrė 800 g (po gimimo jos svoris nukrito ir labai lėtai vėl ėmė kopti į viršų, tad tie 800 g jau buvo laimėjimas). Buvo atviras jos širdelės arterinis latakas, kad susireguliuotų kraujotaka, jį reikėjo mechaniškai užverti.

Bėda būdinga ankstukams ir tokios operacijos klinikose buvo atliekamos, bet vis dėlto niekaip negalėjau suprasti, kaip galima operuoti mažutį kūdikį, kai gydytojų plaštakos ir pirštai tokie dideli. Operacija pavyko, tačiau Margarita labai sunkiai atsigavo po narkozės. Tuo metu ji gulėjo reanimacijoje, o mes namuose laukėme, kol ją vėl iškels į palatą.

Važiuodavome kasdien pas ją, pabūdavome po kelias valandas - ir vėl namo. Kartą paskambinau paklausti, kaip dukrytė laikosi, išgirdau atsakymą, kad gydytojai nežino, ar išgyvens. Niekad nepamiršiu, kaip tuomet mes keturpėsčiom bėgome į mašiną, lėkėme į skyrių, bet kai atvykome, dukrytei jau buvo geriau, būklė šiek tiek pagerėjo. Ta nežinia, nuotaikų svyravimai priminė amerikietiškus kalnelius, kartais būdavo tiek daug vilties, o po akimirkos, žiūrėk, jos vienas kitas lašas likęs. Ligoninėje jautėmės geriau nei namuose, nes čia visi kampai tušti, neaišku kur dėtis, ką veikti, ką mąstyti."

Pirmąkart ant rankų

„Po operacijos praėjus trims savaitėms man buvo leista pirmąkart paimti ant rankų savo vaiką. Galvojau, koks bus jausmas, kai ją glausiu prie širdies? Iki tol visą mėnesį tik žiūrėjau į inkubatorių, galėjau paliesti mergaitės rankytę, bet jausmas, kai mažas vaikutis prisiglaudė prie krūtinės, su niekuo nepalyginamas. Margaritą buvau išmokusi atmintinai, žinojau kiekvieną jos linkį, visus odos nelygumus, veido bruožus. Tuo metu ji nesvėrė nė kilogramo, bet glaudėsi prie manęs taip, tarsi norėtų sugerti į save visą mamos kūno šilumą. Laikiau ją taip arti savęs ir tikėjau, kad niekada nereikės paleisti. Daug padėjo ligoninės slaugutės, kurios ramino, kad niekas negali atsakyti į klausimą, kaip bus toliau, kad būtina apsišarvuoti kantrybe.

Netrukus mūsų laukė dar viena naujovė, nes sužinojome, kad iškels į kitą skyrių, kuriame mamos kaip bitutės pačios šokinėja apie savo vaikus. Tai buvo nauja patirtis, tačiau įtampa niekur nedingo. Nuo šiol manęs laukė darbas septynias dienas per savaitę po 24 val. per parą: reikėjo nusitraukinėti pieną, maitinti, vystyti, prižiūrėti, o naktimis klausytis aparatūros ir jai supypsėjus pažadinti kūdikį, kad vėl pats kvėpuotų.

Dar buvo begalė procedūrų, tyrimų ir nesibaigiančio laukimo: kada gi ji sustiprės tiek, kad mus išleis namo. Margarita susirinko visas ankstukams būdingas bėdeles: didžiulė bėda buvo mažakraujystė, mat jai teko kelis kartus perpilti kraują, taip pat jai buvo atlikta akyčių operacija, kad galėtų matyti, o prieš pat išvykstant namo dar buvo išoperuota kirkšnies išvarža. Vėl teko gultis kelioms dienoms į reanimaciją, tačiau šįkart Margarita jau svėrė 2 kg ir mums nebuvo taip baisu."

Pro didinamąjį stiklą

„Po dviejų mėnesių su Margarita grįžome namo. Didžiausios baimės jau buvo praėjusios, tačiau tas sunkus gyvenimo laikotarpis, psichologinės traumos, manau, kiekvienai ankstuko mamai atsiliepia ir vėliau. Kai augo Margarita, mes ją stebėjome pro didinamąjį stiklą, jautriai reagavome į kiekvieną ligelę, o kartu buvome sukaupę daug žinių.

Po operacijos praėjus trims savaitėms man buvo leista pirmąkart paimti ant rankų savo vaiką. Galvojau, koks bus jausmas, kai ją glausiu prie širdies? Iki tol visą mėnesį tik žiūrėjau į inkubatorių, galėjau paliesti mergaitės rankytę, bet jausmas, kai mažas vaikutis prisiglaudė prie krūtinės, su niekuo nepalyginamas.
Asta Radzevičienė

Pamenu, atvykusiai apylinkės gydytojai apžiūrėti Margaritos papasakojau visą jos istoriją, kalbėjau medicininiais terminais, tad gydytoja paklausė, ar aš ne medikė. Tada ir susimąsčiau, kiek daug išmokau neišnešiotų naujagimių skyriuje.

Margarita pirmuosius metus sirgo, manau, kaip ir visi kitai vaikai, nei daug, nei mažai, bet mes ją labai saugojome. Ankstukų mamos nesiveržia į viešas vietas, susibūrimus, lankytojus į namus įsileidžia kur kas vėliau - reikia jas suprasti, nes dažno ankstuko imuninė sistema nėra itin stipri ir baisu, kad gali pasigauti kokią nors bacilą."

Dvi draugės

„Kai nusprendėme susilaukti antro kūdikio, pirmiausia „atėjo" jo vardas - Domicelė. Antro nėštumo nebijojau ir negalvojau, kad dar kartą gali gimti kūdikis prieš laiką. Svajojome su vyru apie kitą dukterį, kuri žaistų su Margarita, labai norėjome, kad mergaitės galėtų džiaugtis viena kita. Mums pasisekė, kad tarp dukterų - dvejų metų skirtumas ir jos labai gražiai papildo viena kitą. Margaritai dabar - šešeri, Domicelei - ketveri. Margarita labai meniškos sielos, o Domicelė - žemiškesnė, praktiškesnė. 

26 nėštumo savaitę pagimdžiusi Asta – atvirai apie tai, ką teko patirti
Šešiametės Margaritos geriausia draugė – keturmetė sesė Domicelė.
© Fotografės Nendrės

Kai stebiu savo dukteris, galiu patvirtinti, kad teisingas teiginys, jog ankstukas, augdamas su laiku gimusiu vaiku, lengviau apsipranta pasaulyje. Pavyzdžiui, mūsų Margaritai yra sunku prisiminti skaičius, tad jai padeda Domicelė. Kai dukterys žaidžia kartu, Margarita greičiau visko mokosi. Ankstukai yra pratę prie slaugymo, dėmesio, yra emociškai jautresni, tad nejučiomis „išsunkia" tėvus, o šie nelabai suvokia, kodėl pavargo nuo savo vaiko. Taip yra, nes ankstukai judrūs, aktyvūs, bet kai supranti, kad jie tiesiog tokie yra, atsiranda ir daugiau kantrybės.

Labai dažnai ankstukams sunku susikaupti ties viena veikla, įsiminti informaciją ir jie mokyklose būna paprasčiausiai „nurašomi". Iš tiesų ankstukams reikia tą informaciją pateikti šiek tiek kitaip, nes kai kuriems įprasti metodai netinka. Tačiau tiek mokytojai, tiek visuomenė turėtų suprasti, kad ankstukams, kad jie galėtų gerai mokytis ir prisitaikyti prie pasaulio, reikia truputėlį daugiau pagalbos, kitokio mokymo. Todėl ir norisi kalbėti apie šiuos vaikus, kad visi mes geriau suprastume ir pažintume juos."

Iš Astos dienoraščio apie Vilties Fėją

„Kiekvieno mūsų gyvenime yra buvę dienų ir periodų, kai lieka tik viltis ir tikėjimas. Mūsų šeimai tai buvo Margaritos gimimas. Nesiverčia liežuvis sakyti, kad ji gimė per anksti, tiesiog trimis mėnesiais anksčiau, nei buvome pasirengę. Gimusi Margarita nesvėrė kilogramo, o savo dydžiu tilpo į delną.

Tai buvo didžiulis šokas ir pats sunkiausias gyvenimo etapas, neviltis, nežinia ir kasdienė mano mergaitės kova už gyvenimą. Tuo metu išgyvenome daug prieštaringų jausmų: rūpestį, pyktį, kodėl mums taip turėjo nutikti, kaltę, kad galbūt mes kažko nepadarėme ar darėme netinkamai; siaubą, kas dabar bus, ar išsaugosime kūdikį, kurio taip laukėme; vienatvę, kai norėjosi tiesiog dingti ir su niekuo nebendrauti; baimę dėl nežinomybės, kas laukia vaikelio, ir galų gale viltį ir suvokimą, kad mes negalime pasiduoti, negalime nustoti tikėti savo vaiko galimybėmis ir turime dovanoti jai mūsų beribę meilę ir džiaugsmą.

Dabar žiūriu į Margaritą ir suprantu, kad šie vaikai ateina į šį pasaulį tada, kada jiems reikia, turėdami savo misiją šioje žemėje."

Po šios patirties Asta, padedant Margaritai sukūrė "Vilties fėją" - pakabuką, kuris skleidžia viltį ir tikėjimą, kai labiausiai reikalingas kitų palaikymas ir sustiprinantis žmogaus asmeninę galią."

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Naujagimis

Kaip vaiką paruošti brolio arba sesės gimimui (1)

Kaip vaiką paruošti brolio arba sesės gimimui
Santykiai tarp brolių ir sesių užsimezga ne tada, kai jie pirmą kartą akis į akį susitinka, bet jau tada, kai antrasis mažylis dar tik auga mamos pilvelyje. Kaip elgtis tėveliams, kad pirmagimis sklandžiai ir su džiaugsmu lauktų šeimos pagausėjimo?

Kokio vardo geriau neduoti savo vaikui (16)

Kokio vardo geriau neduoti savo vaikui
Yra tikinčiųjų, jog vardas labai svarbus žmogaus savijautai ir netgi gali lemti jo likimą, mat kiekvienas vardas turi energinį informacinį lauką ir kartu su vardu mes tai perimame. Daugelis tėvų rinkdami vaikui vardą kreipia dėmesį į jo reikšmę ir, jei ši neigiama, tokį iš sąrašo tiesiog išbraukia.

TOP 10 vardų naujagimiams iš A raidės (2)

TOP 10 vardų naujagimiams iš A raidės
Laukiatės mažylio ir svarstote, kokį vardą jam išrinkti? Skubame į pagalbą ir pateikiame 10 populiariausių vaikų vardų iš A raidės.

Nuotrauka užminė mįslę: negi tikrai būna tokių tėvų? (22)

Nuotrauka užminė mįslę: negi tikrai būna tokių tėvų?
Pastarosiomis dienomis socialiniame tinkle "Facebook" aptariama viena neįprasta kūdikio nuotrauka.

TOP 10 vasariškų vardų berniukui (6)

TOP 10 vasariškų vardų berniukui
Vaikeliui gimus vasarą, turbūt taip ir limpa koks gaivus, šiluma dvelkiantis vardas... Mergaitėms jų gausu (rašėme ČIA), bet yra ir berniukams!

Mamų patarimai: ką daryti, kai vaiką kamuoja pilvo diegliai (1)

Mamų patarimai: ką daryti, kai vaiką kamuoja pilvo diegliai
Jei tik gimęs kūdikis yra neramus, nuolat verkia, daugelis tėvų mano, kad jam – pilvo diegliai. Ši diagnozė tokia dažna, kad būsimi tėveliai dar iki mažylio gimimo nusiteikia, jog pirmieji trys mėnesiai gali būti nepaprastai sunkūs, tiek vaikui, tiek jiems patiems.

Tik 3 raidės: trumpiausi vaikų vardai Lietuvoje (19)

Tik 3 raidės: trumpiausi vaikų vardai Lietuvoje
Išrinkti vaikui vardą - ne juokų darbas. Juk tai bene pirmoji tėvų dovana savo vaikui, kuri jį lydės visą gyvenimą.

TOP 10 labiausiai vasariškų vardų (25)

TOP 10 labiausiai vasariškų vardų
Vaikams vardus tėvai parenka remdamiesi daug kuo – skambesiu, reikšme, tradicijomis, kartais vardą susapnuoja ar patiki jį išrinkti artimiesiems. Ir jei minčių visiškai pritrūksta, vasarą gimusius mažylius galima pavadinti... vasariškais vardais! Štai kelios idėjos – vasariškų mergaičių vardų dešimtukas.

Kinų kalendorius: kokiais metais gimė jūsų vaikas?

Kinų kalendorius: kokiais metais gimė jūsų vaikas?
Sužinokite, kokiais metais pagal Kinų kalendorių gimė jūsų vaikas.

Išleista pirmoji lietuviška knyga neišnešiotų kūdikių tėvams

Išleista pirmoji lietuviška knyga neišnešiotų kūdikių tėvams
Savaitgalį neišnešiotų naujagimių asociacijos „Neišnešiotukas" surengtoje šeimų šventėje pristatyta anksčiau laiko gimusių kūdikių tėvams skirta, ilgai laukta edukacinė knyga „Ankstukas".

Mamos atvirauja: kokio vardo niekada neduočiau savo vaikui (143)

Mamos atvirauja: kokio vardo niekada neduočiau savo vaikui
Vieni labai atidžiai renka vardą savo vaikui – žiūri reikšmę, kreipia dėmesį net į skambesį ar derina prie pavardės, kiti nesivadovauja jokiais kriterijais, svarbu tik, kad, anot jų, būtų gražu. Klausiame mamų – kuo remdamiesi davėte savo vaikams vardus, ar kreipėte dėmesį į jų reikšmes? Kokio vardo niekada neduotumėte savo vaikui?

Vaikus žindančios moterys kviečiamos tapti motinos pieno banko donorėmis (6)

Vaikus žindančios moterys kviečiamos tapti motinos pieno banko donorėmis
Kovo 8 dieną Vaikų ligoninėje, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filiale pradeda veikti Donorinio motinos pieno bankas (www.pienobankas.lt).

Ko Suomijos gimdyvėms gali pavydėti lietuvės (7)

Ko Suomijos gimdyvėms gali pavydėti lietuvės
80 metų Suomijoje sėkmingai vykdoma Kūdikio kraitelio programa. Jos esmė - kiekviena nėščioji, nepriklausomai nuo šeimos pajamų, gauna dovanų kraitelį, kuriame – reikalingiausi daiktai naujagimiui bei pačiai šeimai.

Kaip gimusį vaiką užregistruoti neišėjus iš namų (4)

Kaip gimusį vaiką užregistruoti neišėjus iš namų
Lietuviai, susilaukę naujagimio, jį užregistruoti gali internetu, tačiau 90 proc. tėvų Lietuvoje tai daro lankydamiesi valstybinėse įstaigose.

Fotografė atskleidžia 3 gudrybes, kaip fotografuoti naujagimius (3)

Fotografė atskleidžia 3 gudrybes, kaip fotografuoti naujagimius
Naujagimius fotografuojanti Rūta Auškalnė dalijasi patarimais, kaip namų sąlygomis fotografuoti ką tik gimusius kūdikius.