Dramatiška Emilio gyvenimo pradžia mamai primena baisų sapną FOTO

Emilio gyvenimo pradžia nebuvo tokia lengva, kokia paprastai būna lauktų ir mylimų naujagimių. Per anksti gimusio mažylio gyvybė laikėsi ant labai plonyčio siūlo, tačiau mama niekada nenustojo tikėti, kad viskas turi baigtis gerai. Pasakoja Emilio mama Audronė.

Planuotas nėštumas

Esame jauna šeima, šešeri metai kartu, tad vaikelio abu labai norėjome ir laukėme. Aš labai myliu mažus vaikučius, kiek save atsimenu, negalėdavau ramiai gatvėje praeiti pro vežimėlį su kūdikiu. Žinia, kad laukiuosi, buvo neįtikėtina! Prasidėjo nuostabus laukimo metas, planavimas ir svajojimas greičiau pamatyti savo angelėlį. Tiesa, nėštumo pradžia buvo komplikuota: 8 nėštumo savaitę prastai pasijaučiau, gerai, kad laiku kreipiausi į medikus, nėštumą pavyko išsaugoti.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Įspūdingas video: kaip maži vaikai pasitinka iš darbo grįžtančius tėčius
Ar seksas nėštumo metu tikrai nekenkia būsimam vaikui?

Kai suėjo trys mėnesiai, pradėjom garsiai džiaugtis ir sakyti, jog mūsų šeima laukia vaikučio. Nėštumas nebuvo labai sunkus, nevėmiau nei karto, tačiau daug pykino, erzino visi maisto kvapai. Negalėjau valgyti mėsos, ji mane baisiai pykindavo, didžioji gelbėtoja buvo citrina - ją galėdavau valgyti kaip obuolį. Laikas bėgo labai greitai, prasidėjo maloniausi nėštumo darbeliai, tokie kaip kraitelio pirkimas ir ruošimasis didžiajai dienai.

Įpusėjus 28 nėštumo savaitei, teko ligoninėje pagulėti, vėl grėsė priešlaikinis gimdymas. Pagulėjus ir pailsėjus, paleido namo. Iki 34 nėštumo savaitės jaučiausi puikiai. Na, būdavo, kad pamaudžia nugarą, bet neimdavau į galvą, juk nėštumas į pabaigą, normalu jaustis apsunkusiai. Tuo metu baigiau studijas universitete, rašiau baigiamąjį darbą, todėl visus negalavimus susiedavau su nuovargiu ar ilgesniu pasėdėjimu prie kompiuterio.

Lemtingosios 34 nėštumo savaitės

Ankstų pavasario rytą, kai buvo 34 savaitės, pasijaučiau prastai. Prasidėjus reguliariems sąrėmiams, nieko nebelaukiau ir išsikviečiau greitąją pagalbą. Vyras tuo metu buvo išvykęs dirbti į užsienį, tad į ligoninę išvykau viena. Priėmimo skyriuje mane be eilės priėmusi gydytoja nustatė, kad gimdos kaklelis atsivėręs 6 cm. Visais įmanomais būdais dar bandė stabdyti gimdymą: lašinės, vaistai...

Deja, viskas vyko atvirkščiai: sąrėmiai ne lėtėjo, bet dažnėjo. Mane stebėjo du gydytojai, vyras ir žmona Petrauskai, didelis jiems ačiū už pastangas padėti. Šalia buvo ir mane palaikė mano mama, be jos būtų buvę labai sunku, tariu jai šiandien: „ačiū ir myliu, Mama".

Gimsta Emiliukas

Ligoninėje buvau 9 val. ryte, o 15. 25 gimė mano coliukas. Pagimdžiau pati, vandenys nebuvo nubėgę, tad juos nuleido akušerė. Gimus vaikiukui, viskas labai staigiai įvyko: sekundei uždėjo man ant krūtinės, tada - naujagimių gydytojo apžiūra ir - visu greičiu į naujagimių reanimacijos skyrių. Sūnelis gimė 44 cm ūgio, svėrė 2062 g., vizualiai atrodė sveikas. Man tedavė pabučiuoti į žanduką ir vaikutį išnešė. Likau gulėti viena su didele tuštuma ir skausmu širdyje. Atsikelti negaliu, nueiti ir pamatyti vaikelį niekas neleidžia. Apie vaikelio būklę jokios informacijos neturiu, tik tiek, kad gimė nesubrandintais plaučiukais ir jo būklė labai sunki. Tai viskas, ką aš žinojau.

Asmeninio archyvo nuotr.

Iš gimdyklos į palatą buvau pervežta po dviejų valandų. Palatoje buvo kita laiminga mama, prie krūtinės glaudžianti savo neseniai gimusį mažylį. O aš buvau viena, su savo skausmu ir baime, norėjau tik vieno - pamatyti savo Emiliuką. Bandymas pamatyti vaikelį pasibaigė nelabai linksmai, belipant laiptais iš 3aukšto (pogimdyvinės palatos) į 1 aukštą (naujagimių reanimacijos skyrius), akyse aptemo, pradėjau kraujuoti, teko grįžti į palatą. Prisakė iki ryto gulėti lovoje ir nesikelti.

Pirmasis pasimatymas su sūneliu

Vėlai vakare atėjusi naujagimių gydytoja, kalbėdama apie sūnų, nežadėjo nieko gero. Nesudėjusi bluosto laukiau ryto. Pagaliau aš - vaikų reanimacijoje. Mane pasitiko šaltas personalas, paklausus, kur maniškis, be žodžių buvo parodyta ranka į inkubatorių. Vėliau buvau apšaukta, kad nežinau reanimacijos tvarkos, nenusiploviau ir nedezinfekavau ranku, nors vaikučio net neliečiau. Vėliau ta pati dirbusi sesutė paklausė, ar atnešiau pieno, pasakiau jog man niekas apie tai net neužsiminė. „Tau ką, pirmas kartas, kad nieko nežinai?", - išgirdau... Mintyse galvojau, negi taip sunku pasakyti elementarius dalykus, negi nesimato, kokį skausmą aš išgyvenu?

Bet čia nebuvo svarbiausias dalykas, man nebuvo svarbu, kas su manimi vyksta, kaip bendrauja personalas, aš tik dabar atgaminu visas šias detales, tuo metu nieko nemačiau ir nieko negirdėjau, ns visos mintys buvo tik apie vaiką.

Pirmasis susitikimas su Emiliuku nebuvo tas, apie kurį svajojau visą gyvenimą. Negalėjau jo myluoti, negalėjau jo bučiuoti, negalėjau jo net liesti. Gležną kūnelį buvo apraizgę įvairiausi laideliai, adatėlės, lašinės, aplink girdėjau aparatų skleidžiamus garsus.

Pačios mažiausios kojinytės jam buvo didelės ir siekė kelius, sauskelnės buvo didelės, negalėjau sulaikyti, ašarų... Buvo baisu, kad nieko negaliu padėti, tokio jausmo nesu patyrusi: stovi, žiūri ir netiki, kad tai vyksta su tavimi. Norisi nubusti ir sužinoti, kad tai tik blogas sapnas.

Prognozė buvo bloga

Tiesa, verkti šalia vaikiuko buvo uždrausta, susigraudinus tekdavo išeiti už durų. Visos gydytojų kalbos ir diagnozės varė mane iš proto, jie nuolat kartojo, jog būklė kritinė, būklė bloga, vaikas nustojo pats kvėpuoti, trūko plautis, įvedamas drenas, plaučiai ventiliuojami, staigi ir ūminė gelta, būklė blogėja. Dvi paras girdėjau tik šitas baisias diagnozes, trečios paros rytą išgirstu, kad Panevėžio medikai padarė viską, ką galėjo, dabar skubiai kviečia medikus iš Santariškių. Kiekviena minutė atrodė lyg amžinybė, kiekviena minutė galėjo būti paskutinė. Gydytoja pasiūlė nusifotografuoti vaikutį, tėčiui padarė pėdutės antspaudą lape, visa tai buvo tarsi atsisveikinimas.

Dabar net nesuvokiu, kaip aš visa tai ištvėriau, buvau viena, vyras nesuspėjo ir negalėjo būti šalia. Su didele viltimi laukiau medikų iš Vilniaus, jų diagnozė buvo tokia pati - būklė kritinė. Negarantavo, ar vaikelis ištvers kelionę į Vilnių. Sutikau su viskuo, pasirašiau ir atidaviau savo angelėlį į medikų rankas. Viena, ką galėjau padaryti, tai tikėti ir melstis. Medikai optimizmo neturėjo, bet aš iki paskutinės minutės tikėjau, kad viskas bus gerai.

Mamos pienas maršrutu Vilnius - Panevėžys

Ašaromis išlydėtas sūnelis išvyko į pirmąją savo kelionę, tiesa, vienas, manęs niekas nesivežė, tik davė telefono numerį, kuriuo galėjau skambinti ir klausti, kaip vaikelis. Kitą dieną su daug pienuko vykstu į Vilnių, ką ten rasiu, nežinau, širdis dreba. Į stacionarą mane paguldė tik po 3 dienų, visas tas dienas iš Panevėžio į Vilnių vežiau nutrauktą pienuką. Pienukas buvo tai, ką aš galėjau jam duoti, daugiau nieko negalėjau padėti...

Santariškėse mane pasitiko seselė, palydėjo iki reanimacijos, budinti gydytoja išsamiai papasakojo apie sūnaus būklę. Naujienos nebuvo labai geros,daroma viskas, tačiau būklė negerėja, ji išlieka kritinė. Pasirodo, kad mano mažylis čia nebėra toks mažytis, yra už ji dvigubai mažesnių neišnešiotukų. Vilties suteikia istorijos, kabančios ant sienų, nuotraukos reanimacijos laukiamajame.

Mažais žingsneliai į priekį

Apsidžiaugiu, kai leido pasilikti ligoninėje, vadinasi, galėsiu kas tris valandas matyti savo Emiliuką. Pamažu, po vieną žingsniuką, jo būklė gerėja. Aš nuolat kartojau sūnui, kad būtų stiprus, kad mama yra šalia, ir viskas bus gerai. Iš šono gal ir kvailai atrodydavau, kai stovėdavau šalia inkubatoriaus ir nuolat kalbėdavau, bet aš nuoširdžiai tikėjau, kad mano vaikas mane girdi, kad jam taip lengviau. 9 paras praleidome reanimacijos skyriuje, kas tris valandas traukiau pienuką ir džiaugiausi, kad esu šalia.

Asmeninio archyvo nuotr.

Nuostabus personalas išmokė keisti sauskelnes dar inkubatoriuje gulinčiam vaikučiui. Labai apsidžiaugiau, kai iš reanimacijos jis atkeliavo pas mane į palatą. Viskas ėjo geryn: svoris pamažu augo, sūnus išmoko valgyti pats iš buteliuko, kasdien vis stiprėjo, be to, pagaliau grižo tėtis. Neišnešiotų naujagimių skyriuje praleidome dar dvi savaites. Važiuojant namo Emilis svėrė 2270 g.

Kol buvo mažas, kas mėnesį važinėjom į Santariškes, šiandien sūnus jau didelis ir visiškai pasivijęs bendraamžius. Dabar, kai žiūriu į savo vaiką, negaliu suvokti, kiek jam teko iškentėti, bet džiaugiuosi, kad mums pavyko išgyventi šį gyvenimo siųstą išbandymą. Tikiu, kad tai mūsų šeimą sustiprino ir sujungė dar stipresniu ryšiu. Pienuko turėjau metus, tik, gaila, jis taip ir neišmoko valgyti iš krūtinės, teko traukti pientraukiu.

Nuostabesnių žmonių, taip atsidavusių savo darbui, kaip Vilniaus Santariškių medikų komanda, gyvenime nesu mačiusi. Tai nerealūs žmonės, verti didžiulio dėkingumo ir pagarbos!

Emiliuko gyvenimo istorija - nuotraukose:

Emiliuko mama Audronė

Už šią istoriją dėkojame Neišnešiotų naujagimių asociacijai „Neišnešiotukas", www.neisnesiotukas.lt

Dėmesio!

Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 3 mėnesių žurnalo "TAVO VAIKAS" prenumeratą.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis