Mamos pasakoja, kaip savo vaikams rinko vardus

Yra tekę girdėti, kad geriausia vardą leisti išsirinkti pačiam kūdikiui. Paskutiniais nėštumo mėnesiais mama ramiai atsigula ir lėtai vardija labiausiai patinkančius vardus. Kurį paminėjus pajunta spyrį – taip ir turėtų būti pavadintas gimęs vaikutis.

Taip pat sakoma, kad negalima vaiko pavadinti kito žmogaus garbei. Esą, taip kūdikiui užkraunamas kito žmogaus likimas. Penkios mamos dalijasi savo istorijomis, kaip jos išrinko vardus savo vaikams.


Elžbieta:


„Kai laukiausi pirmo vaiko, buvome sutarę, kad nežinosime vaiko lyties. Vaikas pirmas, koks skirtumas, svarbu, kad sveikas būtų. Kai nueidavome ultragarso tyrimo, iš anksto paprašydavome gydytojos, kad nesakytų nieko apie vaiko lytį, net jei ji būtų aiški.


Taigi, reikėjo rinkti abiejų lyčių vardus, bet lyg tyčia, kažkodėl galvojosi tik berniukiški. Vyro tėtis yra Jonas, jo tėčio vardas irgi Jonas ir proprosenelio irgi Jonas. Tačiau širdyje kažkaip nesinorėjo to Jono. Na, gražus vardas, bet Joninės Lietuvoje virtusios visaliaudinėmis išgertuvėmis, todėl tokią dieną švęsti vaiko vardadienį nesinorėjo. Kažkurią dieną pasikalbėjome su vyru: jei gimsta berniukas, vardą renku aš, mama, o jei gimsta dukrytė, vardą renka tėtis.


Gimė sūnus. Kai paskambinome apie ką tik įvykusį gimimo faktą informuoti senelius, šie iš karto pasakė, kad gražią dieną vaikas gimė – gražūs tą dieną vardadieniai. Vienas iš vardų patiko ir man – Kipras – taigi, tokį ir davėme, vyras neprieštaravo. Taip išeina, kad tą dieną, kai gimė, sūnus švenčia ir gimimo, ir vardo dieną.


Po kelerių metų vėl ėmiau lauktis, šįkart lytį buvo smalsu žinoti – mergaitė! Su nekantrumu laukiau, kokį vardą pasiūlys vyras, gi toks mūsų susitarimas. Kai dukrytė gimė, kitą dieną vyras į ligoninę atėjo su rašteliu, kuriame buvo užrašyti trys vardai – Ieva, Aušrinė, Monika. Jis juos išrinko, o vienintelį leido pasirinkti ir man. Auginame Kiprą ir Ievą.“


Dina:


„Mano pačios vardas gana retas, todėl visada tikėjau, kad ir vaikams rinksiu tik originalius, retus vardus. Mano vyras buvo įsitikinęs, kad savo vaikams suteiks tik tarptautinius gerai žinomus ir lengvai ištariamus vardus.


Kai pradėjau lauktis, abu ėmėme ieškoti patinkančių vardų. Man nuo paauglystės itin patiko mergaitės vardas Margarita, kaip iš mėgiamos Bulgakovo knygos „Meistras ir Margarita“. Taip pat labai gražūs atrodė Agata ir Uršulė. Berniukui neturėjau išrinkusi nė vieno.


Vyras nebuvo sugalvojęs nė vieno, tačiau pasiūlė rinkti iš D raidės – kad visų trijų prasidėtų ta pačia raide. Peržiūrėję vardyną radome Ditę ir Domantą. Bet kuo ilgiau juos kartojau, tuo man jie atrodė nemielesni. Sutarėme, kad vardą rinksime, kai gims vaikas.


Septintą mėnesį galiausiai išaiškėjo, kad gims mergaitė. Iškart atkrito galvos skausmas dėl berniukiškų vardų – jų turėjome sugalvoję mažiausiai. Vyrui nepatiko mano siūlyti Margarita ir Uršulė. Man nepatiko jo pasiūlytas – Beatričė. Gimus dukrytei aš pasiūliau vardą Radvilė. Man jis atrodė kilmingas, retas ir derėjo prie pavardės. Vyrui jis taip pat patiko.“


Rūta:


„Jokių vardų iš anksto nei aš, nei vaiko tėtis nebuvome sugalvoję. Tik kai pastojau ir sužinojome, kad mano pilve auga berniukas ėmėme ieškoti jam geriausio vardo. Pervertėme vardynus, gilinomės į patikusių vardų reikšmes. Galiausiai, abu stengėmės įsivaizduoti savo sūnų, kuo jis bus užaugęs ir koks turėtų būti jo vardas.


Mūsų vizijos iš esmės sutapo – įsivaizdavome tvirtą jaunuolį, protingą ir išsilavinusį, dirbantį banke. Taip apsistojome ties vardu Tauras. Jis atrodė ir pats galingas, ir suteiksiantis papildomos tvirtybės mūsų vaikui.“


Algimanta:


„Pirmąją dukrytę pavadinome Amelija. Man labai patiko filmas „Amelija iš Monmartro“. Vardas ne tik gražus, bet ir tarptautinis. Jį lengva ištarti ir kitakalbiams. Manau, šiais laikai būtina suteikti tokius vardus, kad vaikui nereiktų su juo vargti išvykus į užsienį.


Pastojus antrą kartą, taip pat labai tikėjausi mergaitės. Jau net buvau sugalvojusi vardą – Alisa. Tačiau netrukus išaiškėjo, kad laukiuosi berniuko. Su vyru įnirtingai ieškojome vardo iš A raidės , tarptautinio ir lengvai tariamo. Iš pradžių labai patiko vardas Adas. Tačiau pieš jį piestu stojo mūsų tėvai – vaikų seneliai. Jiems jis buvo tikras nesusipratimas. Vėliau išrinkome – Aleksą. Ir gražus, ir kitur žinomas.


Tačiau, žmonės planuoja, o Dievas juokiasi. Gimus sūnui vardas Aleksas jam visiškai netiko. Žiūrėjau į savo kūdikį ir supratau, kad jis tikrai ne Aleksas. Teko rinkti vardą iš naujo. Šį kartą jį išsirinko pats vaikutis.


Surašėme kelis ant popieriaus lapelių ir leidome su rankyte „ištraukti“. Taip mūsų šeimą papildė Tomas. Gal ir neoriginalus ir dažnas vardas, bet labai tinkantis.“


Saulė:


„Dar vaikystėje visada sakydavau, kad jei turėsiu dukrą ji bus Adelė. Kai pradėjau lauktis, šio vardo niekam nesakiau. Bijojau, kad kas kitas gali nusižiūrėti. Berniukui vardo net nerinkau, todėl labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad gims mergaitė.


Deja, vyrui mano mėgiamas vardas visai nepatiko. Jam jis asocijavosi su pikta kaimo senmerge. Taip man ir pasakė. Jam labai patiko Roberta arba Rusnė. Tačiau nuo šių vardų mane net purtė. Vis susigraudindavau kai pagalvodavau apie vardus – atrodė neteisinga, kad dukrytės negalėsiu pavadinti savo svajonių vardu. Kitų vardų net nesvarsčiau ir neieškojau. Tiesiog laukiau.


Viskas išsisprendė savaime. Prasidėjus gimdymui, jis užsitęsė ir buvo itin sunkus. Galiausiai viskas pasibaigė Cezario pjūviu ir reanimacija man. Kartu buvęs vyras matė, kiek man teko iškęsti, kol į pasaulį atėjo mūsų stebuklas, todėl po visko net nedvejodamas pasiūlė dukrą pavadinti Adele.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis