Pilvo diegliai – tai staigūs skausmai, kurie periodiškai kartojasi. Vaikas, dėl šio nemalonaus pojūčio, staiga įtempia rankas ir sulenkia kojas (daugelis sako, kad „riečiasi“), visa burna verkia, kartais net matyti iškreiptos jo veido mimikos. Po nesustabdomo rėkimo, jis pavargsta ir užmiega, tačiau netrukus vėl viskas kartojasi. Kas dėl tokios kūdikio savijautos, kuri prasideda maždaug antrą–trečią savaitę ir gali užsitęsti iki trijų–keturių mėnesių, yra kaltas?
Šiuo klausimu gydytojai neturi vieningos nuomonės ir sako, kad priežastys nėra tiksliai nustatomos. Spėjama, kad tam įtakos turi motinos psichologinė būsena nėštumo metu (pavyzdžiui, jei ji patyrė daug streso ir išgyvenimų). Jei kūdikis maitinamas pieno mišiniais, tikėtina, kad yra permaitinamas, todėl prasideda vidurių pūtimas. Žindančioms mamoms gydytojai dažnai rekomenduoja laikytis dietos ir atsisakyti tam tikrų produktų, kurie gali provokuoti tokią mažylio savijautą.
Kadangi gydytojai neturi vieningų patarimų, kurie galėtų pagelbėti kūdikiams, kenčiantiems dėl pilvo dieglių, mes apklausėme keletą mamų, kurių šeimos išgyveno šį nemalonų laikotarpį. Kokius naujagimio raminimo būdus jos taikė? Kokios priemonės joms padėjo?
VILIJA: „Manau, kad dažniausiai kūdikiams pilvukus skauda dėl neteisingo jų maitinimo. Kai mes supratome, kokias klaidas darome, mūsų mažylis pasidarė daug ramesnis. Pirmiausia – likus pusvalandžiui iki maitinimo, sūnų paguldydavome nugara į viršų, kad stiprėtų jo pilvo sienelės raumenys. Po maitinimo vaiką privalu atrūginti, o praėjus pusvalandžiui-valandai – pamasažuoti pilvuką (sukamaisiais judesiai aplink bambą), taip greičiau pasišalina susikaupusios dujos“.
REGINA: „Kūdikius ramina neįprasti garsai, kuriuos mes vadiname triukšmu. Su vyru pastebėjome, kad Jurgis lyg sustingsta, ima snūduriuoti tada, kai girdi bėgančio vandens garsą ir gartraukio burzgimą. Nusprendėme, kad reikia įsigyti mamų išgirtą baltojo triukšmo žaislą „My Hummy“, kuris skleidžia penkių tipų garsus (džiovintuvo, jūros bangų, lietaus, vandens lašėjimo ir plakančios širdies). Kai mažylis neramiai verkdavo, pasiėmę jį ant rankų nešiodavome kartu su šiuo žaislu, jau už kokių penkių minučių jis nurimdavo, o dar už dešimties miegodavo. Belikdavo sėkmingai jį perkelti į lovytę.“
LINA: „Mūsų dukrytę pilvo diegliai pradėjo kankinti dar ligoninėje. Tai mūsų pirmasis vaikas, todėl ilgai nesupratome, kas jai yra: gal nepavalgo, gal kažką skauda, gal per karšta ar šalta? Labai nenorėjome tokiam mažam vaikui duoti vaistų, todėl išbandėme senelių rekomenduotą metodą – šildyklę. Įsigijome net kelių rūšių: nuo tradicinės su vandeniu iki vyšnių, vynuogių kauliukų ir rapsų sėklų. Man labai patiko, kad šiuolaikinės šildyklės labai gražios, įdėtos į minkštus, malonius kūdikio odelei užvalkalus. Marijai šiluma labai padėdavo, nes, šildyklę priglaudus prie pilvelio, mažiau verkdavo ir greičiau užmigdavo. Geriausias efektas būdavo tada, kai kartu dainuodavome lopšinę, kurią ji girdėdavo, kai dar tik buvo mano pilvelyje.“
EDITA: „Jei laukiatės vaiko ir dar neturite gimnastikos kamuolio – pirmyn jo pirkti. Iki vaikui suėjo šeši mėnesiai – man tai buvo pats reikalingiausias daiktas. Kai lengvai atsisėdusi ant jo judėdavau, kūdikis labai greitai užmigdavo. Prisipažinsiu, buvo tokių mėnesių, kai kūdikis tik taip ir miegojo. Vėliau ant jo paguldydavome mažylę pilvuku ir lengvai judėdavome tai į vieną, tai į kitą pusę. Taip masažuodavome jos pilvo raumenis, kad jie būtų tvirtesni.“
GINTARĖ: „Dažnai juokiamės iš savo tėvų, kai jie patarinėja vaikų auginimo klausimais, tačiau kelios gudrybės iš „senovės“ man labai pasiteisino. Viena jų – vaiko vystymas. Gali būti, kad išgirsite nuomonių, kad tai pasenęs metodas, ir pavojinga vaiką taip susukti, tačiau šiuolaikinėse vaikiškų prekių parduotuvėse rasite visiškai saugių vystyklų (kojos paliekamos laisvos, kad nepakenktų mažylio klubams). Mūsų vaikas tik taip ir nurimdavo – susuktas. Visi kiti būdai (ir net vaistai) nepadėjo.“
RIMANTĖ: „Nors žinojau daug būdų, kaip mažinti kūdikio pilvo dieglių sukeltus skausmus, padėjo tik keli ir skirtingais etapais. Kol dukra buvo mėnesio–dviejų – ją ramindavo lengva vibracija (pavyzdžiui, kai rankose ją laikydavau, sėdėdama netoli skalbimo mašinos), supimas, lingavimas. Mums labai pravertė kūdikio lopšys, kurį galima ranka linguoti. Taip pat padėjo šilumos terapija. Susukdavome dukrytę į šiltą rankšluostį, šalia lovytėje padėdavome šildyklę. Vėliau, kai buvo trijų–keturių mėnesių, nusiramindavo stebėdama karuselę virš lovytės. Ji grodavo švelnias melodijas, o pakabinti žaisliukai gražiai judėdavo. Beje, jei jau situacija būdavo visai nevaldoma, visada padėdavo grynas oras, todėl pirmuosius mėnesius dienos metu mažylę migdydavau tik lauke.“
MIGLĖ: „Mūsų šeima stengiasi, kad vaikai būtų auginami kuo natūraliau, todėl atsisakiau vaikui duoti vaistų nuo pilvo dieglių (girdėjau, kad jie labai retai padeda). Nors su vyru visaip stengėmės, vaikučius supdavome, čiūčiuodavome, dainuodavome, tačiau tai nepadėdavo, nes... patys buvome nervingi, pavargę ir įsitempę. Kai supratau, kad visos emocijos, kurias jaučiu, per pieną „atitenka“ ir kūdikiams, stengiausi kuo labiau atsipalaiduoti, nustūmiau į šalį visus buities rūpesčius. Nežinau, ar tai padėjo, ar tiesiog sutapimas, tačiau būdami mėnesio laiko dvynukai tapo daug ramesni, geriau miegojo.“
SIMONA: „Mano vyras turėjo slaptąjį kūdikio nešiojimo būdą, kuris mažyliui padėdavo greičiau išleisti dujas ir geriau jaustis. Ant savo rankos dilbio kūdikį paguldydavo pilvuku žemyn taip, kad delnas prilaikytų galvelę, o kojytės iš abiejų pusių apžergtų alkūnės sritį. Nors vaikui ši poza gali nepatikti, tačiau poveikis – garantuotas.“
