Vaiko vardas parodo tėvų išmintį ir ambicijas interviu su etnologe G.Kadžyte

Visada įdomu pažvelgti į praeitį, kad suprastume mūsų dabartį. Kaip vaikui buvo parenkamas vardas anksčiau, kuo tikėta? Kas yra tradicinis lietuviškas vardas? Šiuos klausimus uždavėme žinomai etnologei Gražinai Kadžytei.


Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!

Kas buvo pirma - žmogaus vardas ar pavardė?

Pirmiausia buvo žmogaus vardas, paskui pavardė. Pirmiausia žmogus turėjo būti įvardytas kaip vienas bendruomenės narių. O kai žmonių padaugėjo, kad galima būtų atskirti vieno vardo žmones, pridėdavo jiems pravardes pagal tėvų vardus, jų pačių būdą, pomėgius, kokį nors susijusį įvykį... Iš jų ir kilo pavardės, kai atsirado būtinybė žmones registruoti.

Tai dabar yra priešingai: pirma eina žmogaus pavardė, tik paskui vardas. Tačiau jo reikšmės niekas negali nuneigti. Kad skirtųsi vienas nuo kito šeimos nariai, ką tik gimusiam naujam duodamas vis kitas vardas. Vadinasi, vardai labai reikalingi.

Ar tiesa, kad anksčiau tikėta nepaprasta vardo galia?

Dar ir XX a. pr. buvo užrašyta tokių etnografinių pastebėjimų, kad kol būdavo nekrikštytas, kol vardas neįrašytas į bažnytines knygas, prie kūdikio lopšio, kad jo neužpultų piktosios dvasios, buvo  budima visą naktį, deginama žvakė. Buvo tikima, kad per krikšto vardą žmogus gauna šventąjį globėją. Todėl buvo labai skubama kūdikį pakrikštyti. Tėvai kokią trečią jo gyvenimo dieną kūmams į ausį pašnibždėdavo naujo šeimos nario vardą ir šie lėkdavo į bažnyčią jo krikštyti. Krikštas ir yra ne kas kita, kaip vardo davimas kūdikiui. Grįžę kūmai jau visiems garsiai  ištardavo kūdikio vardą.

Ar vardas galėjo būti paveldimas?

Kalbėkime apie kilmingus žmones. Tarkim, yra viena pavardė. Tačiau kilmingų giminių galėjo būti kelios šakos. Kad jos nesusipainiotų, šeimos pradininko vardas dažniausiai buvo paveldimas: tėvas perduodavo vardą  vyriausiam savo sūnui, o mama - vyriausiai savo dukteriai, jei imsime moteriškos giminės kilmingąją liniją.

Vyriausias sūnus iki šiol gali būti krikštijamas savo tėvo vardu. Vyriausia duktė - savo mamos vardu. Taip yra pagal paprotinę teisę. Jauniausiam duoti giminės paveldėtą vardą būtų keblu, nes nežinia, kuris vaikas bus jauniausias. Vidurinėliai vaikai paprastai neturi labai apibrėžtų teisių. Net jei kalbėtume apie žolininkų, užkalbėtojų dinastijas, senosios medicinos, užkalbėjimų paslaptis, likimines žinias dažniausiai paveldėdavo arba vyriausias, arba jauniausias vaikas.

Kaip kilo tradicija duoti vaikui du vardus?

Tai kilmingų šeimų tradicija. Ji gyvavo ne tik Lietuvoje,  bet ir visoje Europoje. Galėjo būti duodami ne tik du vardai, bet ir daugiau. Jei tuokdavosi dvi kilmingos giminės, kūdikis galėjo gauti du kilmingus vardus. Jei dar giminės herbe buvo nurodytas koks nors šventasis ar globėjas, reikėjo vaikui pridėti ir tą vardą. Yra tokia ispanų juokų pasakaitė. Joja kilmingas bajoras, labai pavargo, mato lange žiburėlį, beldžiasi į namo, kuriame gyveno viena senutė, duris, prašo nakvynės. O senutė ir klausia: „O kas prašo?" - „Tai Chosė Marija Bernardas Sebastianas Enrikė... del Frančesko..." Senutė klausė klausė ir sako, kad vieną ar du ji galėtų priimti, bet šitokio gausaus pulko tikrai neturėsianti kur apnakvinti.

XX a. pradžioje tapo prestižo reikalu vaikui duoti tautinį vardą: Gediminas, Vytautas, Gintautas, Gintvilė, Birutė ir pan.Etnologė Gražina KADŽYTĖ

Paprasti žmonės kitaip suprato vardą. Jiems jis buvo tam tikro žmogaus ženklas ir jo nepainiodavo. Paprasti žmonės, kurdami pasakojimus, pasijuokdavo ir iš tų gausybės vardų, kurie buvo būdingi senosioms gentims. Senovėje, kai dar buvo gentinė santvarka, vaikystėje vaikas gaudavo konkretų vardą: „Tas, kuris buvo labai laukiamas tėvų" arba „Tas, kuris yra toks, toks ir toks"... Yra išlikę pasakojimų, kad jei tėvai norėdavo, jog toks vardas būtų įvardytas visas, tai, atsitikus nelaimei, kol kiti apie ją praneša, vardo savininką jau būna per vėlu gelbėti. Per daug laiko praeidavo, kol būdavo ištariamas.

XIX a., prasidėjus Lietuvos nacionaliniam atgimimo judėjimui ir vėliau, ypač I Lietuvos Respublikos metais, XX a. pr., tapo prestižo reikalu vaikui duoti tautinį vardą: Gediminas, Vytautas, Gintautas, Gintvilė, Birutė ir pan. Tuomet krikšto metrikų knygose galėjo būti įrašomi du vardai: tautinis ir  krikšto.

Vaikas paprastai buvo šaukiamas pirmu vardu, pagal tai, kaip buvo įrašyta knygose. Tačiau jei užaugęs žmogus nuspręsdavo, kad jam tinkamesnis antras vardas, tuomet galėjo pasivadinti šiuo. Tačiau tai visada lemia sumaištį, mat vardas ir žmogus laikui bėgant tarsi suauga į viena, susitapatina.

Vida Press

Kokie žinomi kiti populiarūs būdai vaikui duoti vardą?

Tradicinė šeima galėjo žiūrėti savo papročių, tarkim, jei turėjo savo šeimos ar giminės vardyną, kuriame buvo pageidautini šeimos ar giminės vardai. Vardas galėjo būti duodamas nusipelniusio giminės ar šeimos nario garbei, tas giminaitis netgi galėjo būti kviečiamas vaiko krikštatėviu. Buvo tikima, kad vaikas paveldi savo krikšto tėvų savybes. Todėl tai turėjo būti žmonės beveik be priekaištų. Žmonės tikėjo, kad vardu galima bent iš dalies sumodeliuoti sėkmingą, prasmingą vaiko gyvenimą. 

Ar kūdikį pavadindavo ir pagal kalendoriaus lapelyje esantį vardą, ką tai reiškė?

Buvo tikėta, kad tos dienos šventasis, kurio vardą gauna kūdikis, taps jo globėju. Kuo globėjų daugiau, tuo kūdikiui geriau. Juk gyvenime tiek daug įvairių pagundų...

Ar vardadieniai anksčiau buvo didelė šventė?

Vardas yra tas pirminis dalykas, kuris parodo žmogų esant žmogumi. Anksčiau buvo plačiai švenčiamos Antaninės, Petrinės, Joninės, Povilinės, Oninės ir visos kitos vardinės, mat vardynas buvo tradicinis, per šimtmečius kiekvienam vardui numatęs vietą kalendoriuje. Tačiau vardines išnaikino ateizmo diktuojamas sambūvis: kaipgi švęsi tai, kas krikščioniška, siejasi su religija. Tada šias šventes pakeitė gimimo dienos, nors pačių populiariausių, tarkim, Jonų, vardinių paprotys dar ilgai gyvavo.

Buvo tam tikrų žaidimų vardinių proga: varduvininkas arba būdavo pats apvainikuojamas, arba ant jo durų, jei tai kaimo sodyba, paslapčia iš vakaro buvo užkabinamas vainikas. Žmogus turėjo atspėti, kas tai padarė, ir padėkoti. Taip buvo tarsi patikrinamas, ar žino, kas jo tikrieji draugai.

Vida Press

Ar tiesa, kad yra vyriški ir moteriški vardai?

Vyriškas vardas turėdavo moterišką atitikmenį ir priešingai. Senovės Romos sutuoktuvių formuluotė buvo tokia: „Kur tu, Kajau -  ten aš, Kaja." Tai rodo, kad vyras ir moteris tarsi  sujungiami į vienetą. Ten, kur susijungia moteris ir vyras, gimsta vaikai, jų sukurta šeima simbolizuoja mažą pasaulio modelį.

Ką rodo vardo mažybinės formos?

Mažybinės vardo formos reiškia ne tik mažą, bet ir mylimą žmogų. Mano amžinatilsį krikšto mama buvo vardu Valerija, tačiau ji buvo miela, gera, todėl ją visi vadino tik Valiute, netgi tada, kai sulaukė 99 m. Lietuvių kalboje mažybinės formos kartu rodo ir malonines formas. Todėl ir močiutė gali būti Aldutė, Genutė. Tai labai gražu.

Jei tėvai nori vaikui duoti nelietuvišką vardą, turėtų paimti atitinkamos kalbos arba tarptautinių žodžių žodyną ir pasižiūrėti, ką tas vardas reiškia.Etnologė Gražina KADŽYTĖ

Dokumentuose mažybinės formos vartotinos atsargiau, pergalvojant vardo skambesį. Tačiau, tarkim, dėl Birutės mes juk neabejojame.

Kas yra tikrai lietuviškas vardas? Kartais tėvai mano, kad vaikui davė lietuvišką vardą, bet paaiškėja, kad jo kilmė toli gražu nėra lietuviška.

Lietuviški vardai yra visi tie, kurie nuo seno, tradiciškai vartojami Lietuvoje, yra įaugę į jos istoriją, literatūrą. Yra lietuviški krikščioniški vardai, yra lietuviški tautiniai vardai.

Jūsų patarimai, kaip tinkamai parinkti vaikui vardą.

- Nelabai svarbu, ilgas ar trumpas vardas parenkamas vaikui. Iš patirties, iš tautosakos žinome, kad žmonės puikiai moka ilgą vardą sutrumpinti, o trumpą ilginti maloninėmis formomis. Tačiau labai praverstų jį suderinti su pavarde (garsiai ištarti, įsiklausyti), kad skambėtų sklandžiai, ritmingai, kad nerėžtų ausies tarimas, neatrodytų keistas ar juokingas žodžių junginys.

- Patogiausia  vaikui duoti tradicinį vardą. Yra išleistas Kazimiero Kuzavinio ir Bronio Savukyno „Lietuvių vardų kilmės žodynas". Ten vardai patikrinti laiko, surašytos jų reikšmės. Sekdama šia knyga, liturginiais vardynais, konsultuodamasi su kalbininkais „Kalendoriaus" leidykla išleido net 4 laidas „Vardų kalendoriaus", vėliau pervadinto „Vardadienių knyga".

- Jei tėvai nori vaikui duoti nelietuvišką vardą, turėtų paimti atitinkamos kalbos arba tarptautinių žodžių žodyną ir pasižiūrėti, ką tas vardas reiškia, kad paskui vaikas dėl jo netaptų pašaipų objektu. 

- Vaiko vardas parodo tėvų išmintį, nuosaikumą, ambicijas. Poetas Gediminas Astrauskas yra parašęs šia tema posmelį: Kažkoks krikštatėvis miklus/Išrado vardą Doremijus/ Ir jauną mamą nuramino:/ - Bus, ponička, muzikalus.

- Jei vaikui duosime Ąžuolo vardą, nebūtina tikėtis, kad užaugs stiprus, galingas, kaip dainuojama. Pasidairykime po girią: ąžuolų yra įvairių - ir stiprių, šakotų, ir palaužtų, ir paliegusių, tankmėse užgožtų...

- Svarbiausia žmonijos patirtis ir išmintis: ne vardas puošia žmogų, bet žmogus - vardą.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis