23 nėštumo savaitę gimusios vilnietės istorija: stebuklų būna! FOTO

Ši istorija - ypatinga. Nes tokia tikra, tokia jautri, kad ją išgirdus abejingų nelieka. 23 - ąją nėštumo savaitę gimusi mergaitė svėrė vos 590 gramų, jos ūgis buvo 28 cm. Šiandien, praėjus dvejiems metams, mama Irina prisimena jos gyvenimą pakeitusius įvykius.

Net nežinau, nuo ko pradėti, istorija mano bus ilga...

Kai pastojau, buvau pati laimingiausia. Tik viskas klostėsi ne taip, kaip norėjau: išsiskyrėm su vaiko tėvu, dėl to patyriau labai didelį stresą, prasidėjo kraujavimas. Kadangi nėštumui buvo dar nedaug laiko, gydytojai nieko padaryti negalėjo. Per pirmuosius 3 nėštumo mėnesius ligoninėje dėl kraujavimo gulėjau tris kartus. Oi, kaip buvo baisu! Labai bijojau netekti savo dukrytės. Baimės buvo daug, bet pamažu viskas susitvarkė. Toliau nėštumas buvo sklandus, vaikščiojau sau laiminga, vaikas pilve augo gerai.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Kodėl kai kurios moterys nenori turėti vaikų?
Žindyti taps privaloma iki 2 metų?

Pirmieji gimdymo ženklai, kurių medikai neatpažino

Padarė echoskopiją, pamatavo kūdikėlio ūgį, svorį, pasakė, kad viskas gerai. Tačiau po kažkiek laiko pradėjo žiauriai tinti mano kojos ir rankos, net vaikščioti tapo sunku. Tuo metu buvo 20 - 21 nėštumo savaitė. Mano ginekologė irgi išsigando, tad nusiuntė į Antakalnio ligoninę, bet ten nusprendė, kad man viskas gerai. Pasakė, kad esu visiškai sveika, ligoninės man nereikia. „Daugiau judėkite", - pasakė, ir viskas. O aš ir taip judėjau daug, nes darbas mano ne iš lengvųjų. Dirbau aš tipografijoje, ten ne sėdimas darbas. Išėjau iš ligoninės nesuprasta, man buvo pasakyta, kad mano ginekologė užrašė neteisingą diagnozę. Galima pasakyti, mane „gražiai" išvarė namo. O mano gydytoja buvo įtarusi, kad man kažkas blogo su kepenimis.

Po dvejų savaičių man darbe prasidėjo sąrėmiai. Tuo metu buvo 23 nėštumo savaitė. Tądien parėjau namo, paskui nuvažiavau į polikliniką. Ten išgirdau, kad gimdos kaklelis atsidaręs 5 cm, ir aš jau gimdau! Liepė kuo greičiau važiuoti į ligoninę.

Jaučiau skausmą, bet ne tokį stiprų, kad pagalvočiau, jog tai gimdymas. Mes su drauge automobiliu greit nuvažiavome į Antakalnio gimdyklą, bet ten niekas skubėti nenorėjo. Aš pati ėjau iki gimdyklos, nors tada jau jaučiau, kad vaikas beveik lenda. Ten jau norėjo man daryti operaciją, iškart prapjauti ir ištraukti vaiką. Kas būtų tada buvę, aš net nežinau ir nenoriu apie tai pagalvoti!

Nebeišlaikiau ir ėmiau verkti, kad aš pas juos buvau, ir daktarė mane išvarė namo, sakydama, kad aš sveika, nieko blogo man nėra. Štai kokios pasekmės! Personalas sujudo, ėmė lakstyti, atseit, negali būti. Bandė man sakyti, kad nerado dokumentų, kad aš pas juos buvau. Aišku, kad pamelavo. „Tuoj atveš išrašą jūsų išrašytą, jeigu jūs netikit, kad aš čia buvau" - pasakiau. Jie sakė, kad to nereikia.

23 nėštumo savaitę gimusi Ariana svėrė 590 g ir buvo 28 cm ūgio

Tada jie pradėjo man leisti vaistus, kad sustabdytų gimdymą, paskui brandino vaikui plaučius. Sąrėmiai kažkaip baigėsi. Visą naktį pragulėjau ant stalo, davė man raminančių vaistų, kad užmigčiau. Bet aš neužmigau, tik meldžiau Dievo, kad viskas būtų gerai. Atėjo rytas ir vėl prasidėjo skausmai, tokie, kad kentėti buvo neįmanoma. Pagimdžiau spalio 22 dieną 15 valandą. Gimė mergaitė.

Už ją kvėpuoja aparatas, odelė permatoma, visos venos matosi. Kūnelis plaukuotas, veidas taip pat. Ausyčių dar nebuvo, tik mažos skylutės. Akytės dar neatsimerkusios.Mama Irina

Ją nuvalė, pamatavo ūgį, svorį. Man trumpai parodė ir iš karto išnešė į naujagimių reanimaciją. Patyriau milžinišką šoką! Buvau kaip nesava. Gydytojai sakė, kad duoda tik tris paras, kad vaikas išgyvens. Jei išgyvens tas tris dienas, tada dar kažkokia mažytė viltis yra.

Gydytojai dar gimdykloje mane „ramino", kad jeigu dukrytė mirs, priimčiau tai kaip abortą. Ar seniai daro abortus 23 nėštumo savaitę? Tokie žodžiai tikrai „nuramino" mane. Pradėjau dar daugiau verkti, kad aš niekada nedaryčiau aborto ir aš noriu šio vaiko. Taip buvo sunku, nes nežinojau, kas bus toliau su mano mergaite.


23 -ąją nėštumo savaitę gimusi Ariana svėrė 590 gramų ir buvo 28 cm ūgio. Asmeninio archyvo nuotr.

Kai tik atsidūriau palatoje, beveik iškart nulėkiau pas dukrytę, nors sakė, kad vaikščioti man dar negalima. Bet aš norėjau į ją pažiūrėti, pabūti su ja. Tik pamačius puoliau į ašaras. Guli mažytė inkubatoriuje: mažutė, prijungta prie laidų. Už ją kvėpuoja aparatas, odelė permatoma, visos venos matosi. Kūnelis plaukuotas, veidas taip pat. Ausyčių dar nebuvo, tik mažos skylutės. Akytės dar neatsimerkusios. Jėzau, tikras kačiukas pagalvojau. Svoris nukrito nuo 590 gramų iki 500 gramų.

Tos trys paros buvo labai ilgos ir sunkios. Kiekvieną dieną iš ryto ėjau pas ją, nešiau savo pienuką. Bijojau užeiti į intensyvios terapijos skyrių ir išgirsti blogą žinią. Visi mane barė už blogas mintis. Aš ir tikėjau, ir tuo pačiu man labai baisu buvo. Palatoje mes gulėjome trise. Pas visas gimė neišnešioti vaikeliai. Mes viena kitą raminome. Manoji buvo pati mažiausia.


Pirmosios mažylės maudynės reanimacijoje. Asmeninio archyvo nuotr.

Mano dukrytę maitino per zondą. Pradėjo valgyti nuo miligramo pieno. Pieno buvo, bet tiek nereikėjo. Tekdavo likusį išpilti į kriauklę. Svoris būdavo taip: vieną dieną plius 1 gramas, kitą dieną jau minus 2 gramai.

Mažo žmogaus didelė kova už teisę gyventi

Reanimacijoje pakrikštijome dukrytę, kad su Dievo palaima ji pasveiktų. Antakalnio klinikose pragulėjome 10 dienų. Man leido antibiotikus, nes buvo infekcija. Išraše buvo parašyta, kad priešlaikinio gimdymo priežastis - mamos infekcija.

Dukrytę išvežė į Santariškių Naujagimių intensyvios terapijos skyrių. Buvo lapkričio 1 diena. Norėjau važiuoti kartu su ja, bet neleido. Tada mane greit nuvežė brolis namo pasidėti daiktų, tada iškart pas ją. Labai bijojau šito pervežimo. Ten vėl šokas, nes gydytojai jokios garantijos nedavė, tik sakė, kad reikia laukti stebuklo, nes mergaitė per maža ir labai silpna. Tokiu atveju iš 100 išgyvena tik 1 toks vaikas. Bet aš tikėjau, kad ji išgyvens ir kovos toliau, nes 10 dienų jau pragyveno, vadinasi, stipri mergaitė mano. Kovotoja.

Svoris pradėjo po truputį augti, po gramą per dieną. Kaip kada - kartais ir po 3-5 gramus. Pažanga jau yra! Bet pati kvėpuoti ji vis dar negalėjo. Po mėnesio dukrytė svėrė tik 900 gramų. Leido jai specialius vaistus, kad plaučiukai išsivystytų. Tada nusprendė padaryti širdies atviro arterinio latako operaciją. Ši operacija būtina, nes tuomet plaučiai pradės greičiau vystytis, ir jai bus lengviau. Aš sutikau, nors pasakė, kad garantijos, kad mažylė atlaikys operaciją, beveik nėra. Viskas Dievo rankose! Vaikas nesvėrė 1 kilogramo, o jau buvo atlikta pirmoji operacija! Ta diena praėjo kaip ant adatų. Buvau bažnyčioje, meldžiau, kad jai niekas neatsitiktų. Vėl į ligoninę. Mano mergaitė jau po narkozės atsikėlė, žiūri į mane. Kaip man tada buvo ir džiugu, kad viskas gerai praėjo!


Šioje nuotraukoje mažylė ūgtelėjusi, sveria jau 800 gramų. Asmeninio archyvo nuotraukos

Į Santariškes važinėjau kaip į darbą. Po 2 kartus per dieną. Ir ryte, ir vakare, kad galėčiau su ja pabūti. Kol buvo pieno, vežiojau. Leisdavo ją trumpam paliesti ir paglostyti. Buvau tokia laiminga, kad galiu nors už rankytės palaikyti, nors taip norėjosi ją ant rankų paimti, apkabinti stipriai.

Vėliau buvo atlikta akyčių operacija dėl retinopatijos. Vėl operacija, vėl narkozė. Vėl sutikau. Aš labai noriu, kad mano vaikas matytų pasaulį. Po operacijos viskas ėjo į gerą pusę. Mažylė pradėjo savarankiškai kvėpuoti. Daktarai jau guldydavo ją ant krūtinės ir mes valandą per dieną taip gulėjom. Koks buvo geras jausmas girdėti, kaip tuksi jos širdutė, kaip ji kvėpuoja pati.

Paskutiniai išbandymai prieš išrašant namo

Personalas reanimacijoje buvo nuostabus. Jiems aš visą gyvenimą dėkosiu už savo stebuklą, už tai, kad jie mano dukryte rūpinosi kaip savo vaiku. Jie taip mielai ir gražiai šnekėjo su manimi, su visais tėvais taip bendravo. Net malonu buvo būti su jais, nes tie aparatai labai slegia. Jei ne dukrytė, aš ten visai negalėčiau ilgai būti. Viskas pypsi!

Po savaitės mus perkėlė į Neišnešiotų naujagimių skyrių. Dvi savaites dukrytė pragulėjo inkubatoriuje, paskui perkėlė į tokį gražų pintą lopšelį. Ten dar prabuvom mėnesį su puse. Pagaliau aš ir mano dukrytė dviese gulėjome vienoje palatoje! Pati maitinau, pati viską dariau. Kadangi iš pradžių ji valgė per zondą, teko vėliau mokytis valgyti iš buteliuko. Svoris pamažu augo. Jis pasiekė 2 kilogramus, aš buvau tokia laiminga!


Ligoninėje praleidusi 4 mėnesius, namo Ariana grįžo sverdama 2400 g. Čia ji ėmė sparčiai augti. Asmeninio arch. nuotr.

Jau norėjo mus namo išleisti, tačiau prieš išrašant ji pradėjo baisiai springti. Net kelis kartus seselės gaivino. Ir vėl man pasidarė silpna. Mes vėl likom. Pasirodo, buvo blogas kraujas. Labai nukritęs hemoglobinas. Mažakraujystė. Du kartus perpylė kraują reanimacijoje. Skyriuje - trečią kartą. Dukrytė visai neturėjo jėgų net čiulpti. Likom dar vienai savaitei ligoninėje. Dukrytė pasidarė žvalesnė, gražesnė ir mus išleido namo. Valio! Išbuvo ligoninėje labai daug! Nuo spalio 22 dienos iki vasario 14 dienos! Jos svoris jau buvo 2 kilogramai 400 gramų. Dar mažutė, bet svarbu, kad jau namuose!

Ariana šiandien - smalsi ir linksma mergaitė

Kas pusė metų važiavome į Santariškes pasitikrinti ir akyčių, ir ausyčių. Iš pradžių aparatai nefiksavo, ar klausa yra gera, dukrytė girdi, nes ji buvo per maža. Kai sukako metukai, visai dienai atsigulėme į ligoninę tikrinti ausyčių. Vėl narkozė! Patikrinus paaiškėjo, kad viena ausis truputį prasčiau girdi, negu kita, bet galėjo būti dar blogiau...


Ariana su mama šiandien. Jų gyvenimo istorija - tai liudijimas, jog stebuklais reikia tikėti. Asmeninio archyvo nuotr.

Lankomės Vaiko raidos centre kas pusę metų. Pirmą kartą kai buvome, dukrytei buvo 10 mėnesių, tačiau ji atrodė kaip 5. Sėdėti dar nemokėjo. Apsiversti pati į kitą šoną taip pat nemokėjo. Netarė nė vieno žodžio. Su mumis dirbo masažistė, logopedė, psichologė, neurologė. Praėjome kursą per mėnesį. Užrašė tyrimui, nes įtarė, kad dukrytei gali būti raidos sutrikimas. Davė lengvą neįgalumą dviems metams.

Raidos centras mums padėjo ir vėliau. Dukrytė pradėjo daugiau judėti, išmoko šliaužioti, tačiau negalėjo ilgą laiką pradėti vaikščioti. Vaikščioti savarankiškai pradėjo, kai buvo metų su puse. Ji pradėjo mane geriau suprasti, pasidarė savarankiškesnė. Dabar Arianai 2 metukai. Mažylė nešneka, tik savo kalba čiauška. Lankomės pas logopedę, bet rezultato dar nelabai yra. Aš sakau, kad, matyt, dar ne laikas.

Dukrytė labai aktyvi: laksto, lipa kuo aukščiau, krenta, vis tiek daro savo, ir manęs neklauso. Išlepinau per daug. Bet kaip neišlepinsi tokio vaikelio. Čia gi mano džiaugsmas, mylimas žmogeliukas. Dabar ji sveria 11 kilogramų, yra aukšta ir labai smulki.

Ariana kaip ir visi vaikai, tik truputį vėluoja jos raida. Man atrodo, kad atsilieka apie 5 mėnesius. Spėlioti nenoriu, bet tai matyti. Dabar mėgstamiausias jos užsiėmimas - dainuoti ir šokti. Pati prašo, kad įjungčiau muziką.

Štai tokia mūsų dviejų metų istorija.

Mama Irina

Už istoriją dėkojame Neišnešiotų naujagimių asociacijai "Neišnešiotukas", www.neisnesiotukas.lt

Dėmesio!

Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 6 mėnesių žurnalo "TAVO VAIKAS" prenumeratą.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis