Psichologė Karolina Gurskienė.
Kalbant apie kūdikių miegą, gana kategoriškai yra laikomasi dviejų pozicijų: vieni teigia, kad nuo pat kūdikystės mažylį galima išmokyti užmigti savarankiškai, tik nereikia bijoti duoti jam paverkti, kiti – kad jokiu būdu negalima leisti vaikui verkti, o ypač prieš naktį, kuomet mažylis turėtų nurimti, jaukiai įsisukti į antklodę ir su palaiminga šypsena užmigti.
Ir nors mažylių, kurie nuo pat gimimo lengvai patys užmiega, išties yra labai nedaug – tokių yra. Nuo pat pradžių atsakingai žiūrint į kūdikio migdymo reikalus, vaikas pamažu pripranta ramiai užmigti savarankiškai. Bet tam reikia tikrai daug pastangų ir kantrybės. Pavyzdžiui, mažylis pavalgė, jau apmigęs (tačiau dar nemiegantis!) pakeliamas atsirūgti ir paguldomas į lovelę. Vieni kūdikiai šį metodą perima iškart, kitiems sekasi sunkiau, tačiau vėl ir vėl priglaustas prie krūties, atsirūgęs ir paguldytas, galiausiai užmiega. Jokio virkdymo, tiesiog tokių pačių veiksmų kartojimas ir to laikymasis, o ypač nakties metu.
Paprastai mažyliai, kurie buvo mokomi tinkami užmigti nuo pat gimimo, greitai prie to pripranta ir nubudę naktį nereikalauja sūpavimų ar kitų tėvų pastangų palengvinti užmigimo procesą (čiulptuko davimas nėra laikomas tėvų įsikišimu, todėl jeigu mažylis jį ima – tai gali taip pat palengvinti užmigimo procesą).
Tačiau labai svarbu nepamiršti, kad augant kūdikiui, turi keistis ir jo migdymo ritualai – kas tinka naujagimiui, nebetinka kūdikiui ar vyresniam vaikui. Kuo mažylis didesnis, tuo daugiau turi vykti su juo susijusių sąmoningų veiksmų. Kitaip tariant, pamažu vaikas turi suprasti, kad tam tikri veiksmai, kuriuose jis dalyvauja, yra nuolatinė seka, po ko einama miegoti.
Niekada nevėlu pradėti
Jeigu mažylis gana ilgai buvo migdomas visaip, visur ir su visais – procesas bus sudėtingesnis, tačiau su meile ir kantrybe viskas įmanoma. Norint padėti vaikui išmokti užmigti pačiam, reikia laikytis kelių svarbių taisyklių.
Visų pirma, mažyliui turi būti nustatytas griežtas miegojimo laikas – toks, ir nei pusvalandžiu kitoks. Kai kūdikis yra guldomas visada tuo pačiu metu, dar prieš ateinant miegojimo laikui, mažylio vidinis laikrodis pradeda tiksėti, ir kūdikis pats savaime ima norėti miego.
Kitas svarbus aspektas – rutina. Tam tikra įvykių seka, kuri kiekvieną vakarą kartojasi iki nuobodumo, kūdikį ramina, suteikia saugumo jausmą ir paruošia miegui. Kai mažylis įpranta prie nesikeičiančios įvykių sekos (pavyzdžiui, maudynės – pižama – knygelės pavartymas – lopšinė), jam tampa aišku, kas po ko bus, ir kuo tai baigiasi.
Paverks ir nustos?
Duoti kūdikiui paverkti ar net išsiverkti nėra tinkamas metodas nei kūdikiui, nei jo tėvams. Paverkti – tai ne suvalgyti citrinos griežinėlį – sveika tai negali būti jokiomis prasmėmis.
Priešingai, toks leidimas išsiverkti turi neigiamos įtakos vaikui ateity – jis gali būti mažiau empatiškas, sunkiai pasitikėti kitais žmonėmis, nesijausti saugus.
Be to, kūdikiui formuojasi supratimas, kad jo verksmas ir patiriamas diskomfortas niekam nėra įdomus. Paliktas paverkti mažylis pasidaro išvadą, kad jo kentėjimas yra trokštamas tėvų reiškinys, ir nesvarbu, kaip labai liesi ašaras – pagalba neateis. Ir nors tėveliai vėliau didžiuojasi, kad mažylis nebeverkia ir tarsi išmoko užmigti pats, paprastai taip nutinka ne todėl, kad kūdikiui „atėjo supratimas“, kad „vis tiek teks miegoti, todėl gulsiu be ašarų“, bet būtent dėl to nelaimingumo jausmo, kuris skatina slopinti savo nepatogumo būsenas ir su diskomfortu tvarkytis pačiam.
Į kūdikio verksmą tėveliai turėtų reaguoti iškart ir su didele meile, nes kūdikiai, priešingai nei didesni vaikai, dar nemoka manipuliuoti ar kitaip bandyti pergudrauti tėvus, todėl jeigu jūsų mažylis verkia – būkite tikri, kad jis tikrai patiria kažkokį diskomfortą, kurį reikia stengtis nedelsiant pašalinti (norėjimas tiesiog prisiglausti prie mamytės taip pat yra priskiriamas prie diskomforto apraiškų, nes kūdikiams labai svarbus saugumo jausmas).
Būkite išradingi ir nepalikite kūdikio paverkti su mintimi „pavargs ir užmigs“. Pavargęs nuo streso ir verkimo užmigtų bet kuris iš mūsų, tačiau ar tai būtų mūsų svajonių užmigimas ir gero išsimiegojimo garantas? O jeigu prie šio „raminančio“ užmigimo dar ir kas nors išjungtų šviesą ir kruopščiai užtrauktų užuolaidas, kad jokia jokia šviesa iš kiemo neprasiskverbtų pro kambario langą? Tikriausiai didelį stresą mažiausiai norėtųsi patirti visiškoje tamsoje ir dar vienam.
Ramus miegas – tai daug kantrybės ir ne vienos nakties reikalaujantis procesas, tačiau esant dideliam norui ir ryžtui – sėkmingai įveikiamas. Posakis „kaip pasiklosi – taip išmiegosi“ kviečia ramiai užmigti ir ramiai išmiegoti. Juk tik nuo ramios nakties priklauso, kiek rami bus išaušusi diena.
Psichologė Karolina Gurskienė
