Vaikų krikštynos – už ar prieš?

 (105)
Šį kartą mamų apklausa virto kone diskusija – vienos savo vaikus krikštijo, nes taip reikia, kitos tokią nuomonę nuneigė, trečios paliko galimybę apsispręsti pačiam vaikui, o ketvirtos.... Paskaitykit patys!
© Adobe Stock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Kokio amžiaus vaiką krikštijote ir kodėl? Kokį krikšto vardą parinkote?

Regina:Krikštijom dukrą, kai jai buvo 8 mėnesiai. Norėjau dar anksčiau, bet neišėjo, nes būsimasis krikšto tėvelis (mano pusbrolis) buvo išvažiavęs, o mums buvo svarbu, kad krikštytų būtent jis ir jo žmona. Kodėl? Esame labai artimi, dažnai susitinkame, apskritai su pusbroliu nuo mažens buvome kaip brolis ir sesuo. Dar maži būdami juokaudavome, kad krikštysim vienas kito vaikus, taip ir nutiko. Beje, mūsų dukrų amžiaus skirtumas – pusantrų metų (šypsosi). O pati svarbiausia priežastis, kodėl krikštatėviais pasirinkome būtent juos, ta, jog be senelių ir mūsų pačių, šiems žmonėms mūsų dukra išties rūpi. Praktiškai nuo pat gimimo jie šalia, domisi, lanko, kai serga, ir pan. Mums labai svarbu, kad kūmai dalyvautų vaiko gyvenime, o ne tik popieriuje jais būtų. O krikštynos vyko gan paprastai – nedarėme tokios puotos, kaip per vestuves, viskas buvo kukliai, paprastai ir jaukiai pačių artimiausių žmonių rate. Prisipažinsiu, kad tiek mes, tiek kūmai nesame labai stipriai religingi, ir tos krikštynos buvo daugiau ne religine prasme, o dėl to, kad mažoji turėtų dar du žmones, kuriems ji rūpėtų ir kurie prireikus pasirūpintų ja kaip dukra. Mūsų mergaitės krikšto vardas – Marija."

Samanta: „O aš nelabai sutinku su tuo, ką pasakė Regina. Kam organizuoti krikštynas, jei nelabai tiki jų, kaip apeigų, prasme? Juk jeigu yra žmonės, kurie ją ir taip myli, lanko ir rūpinasi, tai ir krikštynų nereikia. Manau, jie ir taip pasirūpintų mergyte, jei nutiktų bėda. O, kad būtų ramiau, juk galima su jais tą reikalą aptarti. Tokiu atveju aš išvis vaiko nekrikštyčiau, palikčiau apsispręsti jai pačiai, kai užaugs.

Mūsų šeimoje krikštynos svarbios, tad sūnų krikštijome. Neišmaniau visų tų apeigų, jų reikšmių, bet prieš krikštynas daug skaičiau, domėjausi, kad, kai, tarkim, uždegsime žvakę, žinočiau, ką konkrečiai ji reiškia, ką simbolizuoja. Tik žinant visas prasmes ir reikšmes, manau, apeigos yra tikros, ne dirbtinės, tik tada jos prišaukia sėkmę, o ne suorganizuojamos, nes „taip reikia". Puotos nedarėme, po krikštynų su krikštatėviais nuvažiavome pas mus namo, pasivaišinome užkandžiais, išgėrėme kavos, paskanavome mano kepto torto ir jaukiai pasikalbėjome. Iš krikštynų atmintyje ir širdyje man išliko tas ramybės, pilnatvės jausmas. Sūnelio krikšto vardas Jokūbas. O krikštijome jį pusės metukų."

Asta: „Mes pirmąjį vaikutį krikštijom praktiškai per jo gimtadienį (buvo likę pora dienų iki pirmojo gimtadienio), tad surengėme ir krikštynų, ir gimtadienio šventę. Gimus antrajai taip pat pasitarėme, kad galėtume pratęsti tradiciją ir palaukti pirmojo gimtadienio, o tada – ir pakrikštyti, ir gimimo dieną paminėti. Taip ir padarėme. Abiejų vaikų šventės buvo didelės, su daug vaišių, svečių ir programa. Vienas žmogus iš artimos aplinkos yra pasakęs, kad surengėme parodomuosius šou ir neva negerbiame krikštynų tradicijos. Tačiau aš su tuo nesutinku. Kodėl negerbiame, kur nusižengėme? Kad surengėme didelę šventę? O kur parašyta, kad po ceremonijos to daryti negalima? Man tai – išties šventė. Vaikučiai būna taip gražiai aprengti, krikštatėviai ir svečiai pasipuošę, visi džiugiai nusiteikę. Taip, aš nesu fanatiškai tikinti ir nemanau, kad tikėjimas toks turi būti. Mano vaikų krikšto vardai – Arnoldas ir Aurelija. Tai irgi pagal tradiciją (šypsosi). Tiek mano, tiek vyro vardai prasideda iš A raidės, vaikų – ne. Bet, kai krikštijom pirmąjį, šventą vardą sugalvojome iš A raidės, o dukrai jau tiesiog kitaip ir negalėjome (juokiasi)."

Justina: „Mano abu vaikai nekrikštyti dėl mano įsitikinimo, kad tėvai neturi teisės primesti vaikams religijos. Ją žmogus turi išsirinkti pagal savo vertybes ir bent jau bręsdamas, jei ne subrendęs. Sakiau, krikštysiu nebent tuomet, jei paprašys. Vieną kartą dukra paprašė. Paklausiau, kodėl užsimanė. Sakė, kad nori šventą vardą turėti. Paaiškinau, kad tai – ne pakankamas motyvas. Dar pasakiau, kad gali kiekvieną dieną sau naują šventą vardą susigalvoti, ir prilipo."

Salomėja: „O aš nemanau, kad pakrikštiję vaiką mes jam primetame religiją. Yra sakoma, kad krikštas – tėvų dovana vaikui. Tad paaugęs ar jau būdamas suaugęs, subrendęs žmogus, gali viską apgalvoti ir tos dovanos tiesiog atsisakyti, jei jaučia, kad jos nereikia, t. y. gali išpažinti kokį tik nori tikėjimą. Arba netikėti išvis. O, kol yra mažas, tėvai atsako už jį ir priima sprendimus. Pagalvokite, kiek mes visko nusprendžiame už vaikus: nekalbant jau apie tai, kada eis į darželį, kokia veikla užsiims, bet ir ką rengsis, valgys, kokių daiktų turės, net su kuo draugaus ir pan. Tai, jei nusprendžiame tokius dalykus, kodėl negalime pakrikštyti, jei esame tikintys? O jei jau esame tokie humaniški ir leidžiame vaikui pasirinkti, reikia jam krikšto ar ne, tai leiskime rinktis ir kitokius dalykus: kiek laiko žiūrėti televizorių, ką valgyti, ir pan. Žinoma, kitas dalykas, kai patys tėvai netikintys, tada nėra prasmės daryti farso.

Mes savo vaikus krikštijome dar visai mažyčius, vienam buvo trys mėnesiai, kitam – penki. Ir viskas buvo daroma ne todėl, kad reikia, bet iš širdies, iš tikėjimo. Ir kūmus pasirinkome tokius, kuriais pasitikime, tikime, kad nepaliks vaikų, jei su mumis kas nutiktų. Iš tiesų krikštynos žmogaus esybei, manau, turi didelę prasmę. Ir, mano nuomone, svarbi tik pati ceremonija, o visos puotos paskui – nereikalingos. Man nesuprantama, kai tėvai kelia krikštynas kaip kokias vestuves – su tortais ir dainom. Toks vaizdas, kad užsimanė pašvęsti ir sugalvojo, kad gi galima krikštynas surengti, bus gera proga!

Mūsų vaikų krikšto vardai – Pijus ir Jokūbas."

Dovilė: „Krikštynų tema man labai opi... Aš esu tikinti ir norėčiau pakrikštyti dukrą, o vyras – kategoriškai prieš. Jis netikintis ir sako, kad dukra, kai užaugs, pasirinks pati. Bandžiau su juo kalbėtis, sakyti, kad suprastų mane, kad man tai svarbu, bet jo atsakymas buvo toks: „Kompromiso šioje situacijoje vis tiek nepasieksime, nes jo tiesiog nėra – arba krikštijam, arba ne. Vienas sutinka, kitas ne. Paprasčiau yra nieko nedaryti ir palikti galimybę apsispręsti jai pačiai, kai paaugs." Yra tiesos, negaliu to nuneigti, bet nesijaučiu gerai. O ką daryti – nežinau. Viena draugė man pasiūlė dukrą pakrikštyti slapta nuo vyro, bet tikrai nenoriu to daryti, nes visgi tai – šventas dalykas ir apgaulė čia visai nedera. O, kita vertus, ką darysime dukrai paaugus, jei ši norės būti pakrikštyta? Tada reikės prisipažinti, o ar vyras atleistų tokį melą, nesu tikra."

Inga: „Sūnų pakrikštijome, kai jam buvo beveik metai. Niekur nebūčiau skubėjusi ir, tiesą sakant, nežinau, ar prisiruoščiau apskritai, bet giminės kaip reikiant spaudė. Tiksliau, močiutės ir tetos ištisai klausinėdavo, ar jau, kada gi... Atsibodo klausyt ir pakrikštijome (juokiasi). Jau matau, kaip nervinasi dievobaimingos mamytės, skaitydamos mano mintis, bet aš iš tikrųjų nesureikšminu krikštynų. Taip, tokios tradicijos, viskas labai gražu, taip reikia. O ar jam atsivers dangaus vartai, aš juk nežinau, ir, pripažinkim, niekas nežino (šypsosi). Nekalbu piktai, esu tolerantiška įvairioms nuomonėms, bet mes su vyru nusprendėme taip ir iš to nedarome pasaulinės reikšmės įvykio. Šventė buvo graži, po ceremonijos fotografavomės, tada nuvažiavome į kavinę, jaukiai papietavome ir grįžome namo. Močiutės ir tetos dabar ramios (juokiasi). O vaikui parinkome labai tradicinį šventą lietuvišką vardą – Jonas."

Monika: „Niekaip nesuprantu krikštijimo dėl mados, dėl kažkokio reikalo ar dėl aplinkinių spaudimo. Jei manau, kad krikštyti nereikia (ar nenoriu, ar dar ne laikas), tai yra mano sprendimas, ir taškas. Jei kas nors bandytų nurodinėti, ką turime daryti su vaiku, mandagiai, bet griežtai paprašyčiau nesikišti. Antrą kartą paprašyčiau jau nelabai mandagiai (juokiasi). Bet išties – koks gali būti nurodinėjimas? Ką, paskui, vaikui užaugus, tie patys „spaudikai" lieps jam tuoktis, parinks nuotaką ir suplanuos, kada turėti vaikų? Na jau ne, šito nebus. Dar absurdiškiau man atrodo situacija, kai tėvai versdamiesi per galvą stengiasi patenkinti aplinkinių (visuomenės, giminių ir pan.) primetamą „taip reikia" ir ieško vos ne bet kokių krikštatėvių, svarbu, kad kuo greičiau sutvarkytų šį reikalą. Krikšto tėvai, mano nuomone, turi būti parinkti labai atsakingai, tai turi būti patikimi, artimi žmonės, būtina sąlyga – jie privalo mylėti vaiką. Apskritai pastebiu, kad dabar krikštynos dažnai vyksta daugiau kaip koks formalumas, o po ceremonijos keliaujama prikimšti pilvų ir, kas baisiausia, kartais – taurelę išlenkti. Jokių tradicijų, jokio šventumo.

Mes savo vaiko dar nekrikštijome, jam dabar dveji. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad per daug atsakingai žiūrime į krikštynas (šypsosi). Tiesiog jaučiu, kad dabar negalėtume išpildyti visko taip, kaip norėtume, o bet kaip daryti nesinori... Bet tas laikas ateis."

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Vystymasis ir raida

Psichologės patarimai apie vaikų miegą, kuriuos išgirsti turėtų visi tėvai (2)

Psichologės patarimai apie vaikų miegą, kuriuos išgirsti turėtų visi tėvai
Kūdikio miegas jo gyvenime užima didelę laiko dalį ir labai svarbią vietą.

Patarimai, kaip išsirinkti patikimą automobilinę kėdutę

Patarimai, kaip išsirinkti patikimą automobilinę kėdutę
Daugelis tėvelių sutiks, kad vienas rimčiausių ir atsakingiausių pirkinių vaikui – automobilinė kėdutė.

5 būdai, kaip atpratinti vaiką nuo čiulptuko: odontologės komentaras

5 būdai, kaip atpratinti vaiką nuo čiulptuko: odontologės komentaras
Sakoma, kad pripratimas – antras prigimimas, ir tai galioja ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams.

Vasara – palankus metas lavinti kūdikį: 7 idėjos

Vasara – palankus metas lavinti kūdikį: 7 idėjos
Jei jūsų mažylis jau sulaukė savo pirmojo pusmečio, tai reiškia, kad jis visai nebepanašus į bejėgę būtybę, kuri tik vartosi, mosikuoja rankytėmis ir apdovanoja jus savo šypsena.

Pirmosios maudynės: pataria gydytoja

Pirmosios maudynės: pataria gydytoja
Kad maudynės būtų malonios ir vaikas nebijotų vandens, pataria "Sveikos pradžios" gydytoja neonatologė dr. Eglė Markūnienė.

Mamų patarimai: kas išties padeda užmigdyti kūdikį (1)

Mamų patarimai: kas išties padeda užmigdyti kūdikį
Vaikų miego tema – viena aktualiausių neseniai kūdikio susilaukusiems tėvams.

Svarbu žinoti: kaip mamos emocijos persiduoda kūdikiui (2)

Svarbu žinoti: kaip mamos emocijos persiduoda kūdikiui
Maitindama kūdikį motina yra atsakinga už pienelio, kuriuo maitinasi mažylis, kokybę.

Jei namuose laikysitės šių taisyklių, kūdikio raida bus sklandesnė

Jei namuose laikysitės šių taisyklių, kūdikio raida bus sklandesnė
Gimus kūdikiui, pamažu keičiasi ne tik tėvų gyvenimo tempas bei įpročiai, tačiau ne mažesni pokyčiai įvyksta ir su namais. Juose ne tik atsiranda daug naujų baldų, kūdikio priežiūros priemonių, jie pritaikomi taip, kad mažyliui būtų saugu, tačiau kelios gudrybės gali padėti jį lavinti.

Vaikų krikštynos – už ar prieš? (105)

Vaikų krikštynos – už ar prieš?
Šį kartą mamų apklausa virto kone diskusija – vienos savo vaikus krikštijo, nes taip reikia, kitos tokią nuomonę nuneigė, trečios paliko galimybę apsispręsti pačiam vaikui, o ketvirtos.... Paskaitykit patys!

Kodėl vieni kūdikiai bijo svetimų žmonių, o kitiems – nė motais

Kodėl vieni kūdikiai bijo svetimų žmonių, o kitiems – nė motais
Iki šiol visus mėgęs kūdikis staiga tampa atsargus ir nenori eiti ant rankų net seneliams, o pamatęs svetimą žmogų nusisuka ir stipriai apsiveja mamai apie kaklą. Kodėl ūgtelėjęs kūdikis tampa bailiuku? Kodėl vieni 8-9 mėn. kūdikiai bijo svetimųjų, o kiti, atrodo, kad ne? Konsultuoja Vaikų ligoninės VšĮ VU ligoninės Santariškių klinikų filialo Vaiko raidos centro psichologė Eglė Kodikienė.

Psichologė: gyvenimą po gimdymo daug kas įsivaizduoja klaidingai (2)

Psichologė: gyvenimą po gimdymo daug kas įsivaizduoja klaidingai
Labai dažnai kūdikį planuojantys tėveliai tėvystę įsivaizduoją kiek kitaip, nei ji yra iš tikrųjų. Taiklios psichologės Karolinos Gurskienės įžvalgos šia tema.

Išsamūs specialistės patarimai, kaip lavinti kūdikius nuo gimimo

Išsamūs specialistės patarimai, kaip lavinti kūdikius nuo gimimo
Šiais laikais dar yra tokių tėvų, kurie naiviai mano, kad vaikas iki metų tik miega ir valgo, todėl visai nebūtina lavinti jo intelekto.

Psichologė: kaip auklėti vienerių metų vaiką (1)

Psichologė: kaip auklėti vienerių metų vaiką
Psichologės Karolinos Gurskienės pasakojimas apie vienerių metų vaikų emocinės raidos ypatumus.

Specialisto patarimai: koks vežimėlis – pats geriausias pavasarį ir vasarą

Specialisto patarimai: koks vežimėlis – pats geriausias pavasarį ir vasarą
Daugelis šeimų, turinčių mažų vaikų, vasarą ypač daug keliauja ir džiaugiasi grynu, šiltu oru. Norėdami, kad išvykos būtų kuo patogesnės, daugelis žiemą naudotus masyvius vežimėlius keičia į vasarinius, mamų dažniausiai vadinamus „skėtukais" ar „sportinukais".

Kūdikis bijo išsiskirti su mama ir nepaleidžia jos nė minutei: pataria psichologė (4)

Kūdikis bijo išsiskirti su mama ir nepaleidžia jos nė minutei: pataria psichologė
Psichologės Karolinos Gurskienės parengtas komentaras apie kūdikių išsiskyrimo baimę. Kokio amžiaus vaikams ji būdinga ir kaip tinkamai į ją sureaguoti?