Apie nėštumą pranešė keistas sapnas (skaitytojos istorija)

Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame dovanėle.
© Shutterstock nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę


Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!

Visų pirma reikėtų pasakyti, kad sūnelis buvo be galo lauktas ir išsvajotas vaikelis. Na, bet kuri mama pasakytų kitaip apie savo mažylį?

Po intensyvių mėnesio „treniruočių" su vyru vieną naktį susapnavau, jog kažkoks balsas „už kadro" pasakė, jog „šį kartą surinkote puikų genų rinkinį", ir toks lyg buožgalviukas sapne pasivaideno.

Sapnas buvo be galo ryškus ir gražus, toks pilnas teigiamų emocijų. Kelias dienas galvojau apie tai ir lapkričio 3 -osios ankstų rytą pasidariau testą. Buvau visiškai rami, kad esu nebe viena, ir... netrukus pamačiau dvi ryškėjančias juosteles. Širdis iš laimės daužėsi kaip pašėlusi!

TAIP PAT SKAITYKITE:
Įspūdingas eksperimentas: vyrų reakcija pajutus gimdymo skausmus
Ar tikrai gimus vaikui, giminėje kažkas miršta?

Vyrui grįžus iš naktinės pamainos, vis dar varčiausi lovoje. Vyras nuėjo į vonią ir girdžiu šaukia:

- O ką reiškia du brūkšneliai?

- O kaip tau atrodo?

- Esi ne viena?!

Ir džiaugiamės abu kaip maži vaikai.

5-ą nėštumo savaitę gydytoja patvirtino, jog viskas puikiai įsitvirtinę ir belieka auginti bei prižiūrėti savo pilvelį. Nėštumas buvo labai lengvas, pirmąjį trimestrą daug keliavau darbo reikalais ir vis nepamiršdavau pasikalbėti su savo pilveliu. Buvo labai gera jausti, kad ten giliai manyje ir paslėptas nuo visų akių auga stebuklas. Mūsų bendras su vyru meilės vaisius! Labai anksti pajutau ir pirmuosius judesius – 14-tą savaitę, skrydžio į mūsų svajonių kelionę metu. Vėliau visos kelionės metu lydėjo „drugelio" plazdėjimas pilvuke. Skrajojome padebesiais.

Nuo pirmų dienų buvau įsitikinusi, jog gims berniukas. Net ir vardai kitokie nesigalvojo, kaip tik berniukiški. Netrukus susapnavau ir savo mažylį - juodaplaukį gražų berniuką. Nuojauta neapgavo- gydytoja bent kelis kartus patvirtino pirminį mūsų spėjimą.

Išėjusi į „dekretą", vis dar buvau pilna veiklos - paskaitos nėščiosioms, įvairūs kursai, mankštos, o kur dar viso kraitelio pirkimas. Mėgavausi kiekviena akimirka, vyras lepino, vakarais gulėdavome ir vis kalbindavome savo mažylį. Judesiai stiprėjo, o kur dar tas nepakartojamas bendrumo- vientisumo jausmas, kurio neįmanoma pakartoti. Kas rytą sveikindavausi su pilveliu švelniai jį paglostydama ir gaudama stiprų spyrį atgal. Na, ir kita gausybė bendrų ritualų, kuriuos visos nėščiosios išgyvena.

Terminas buvo numatytas liepos 10-12 d. Viskas suruošta, lagaminas sudėtas, mes abu su vyru pasiruošę morališkai. Vyrui nuo liepos 10 dienos prasidėjo naktinės pamainos, abu dar iš vakaro pajuokavome, kad skambinsiu naktį ir iškviesiu namo, kad pailsėtų ir ramiai išsimiegotų, o kitą dieną vėl keliaus į darbą. Išlydžiu vyrą ir 23 val prasidėjo lyg paruošiamieji sąrėmiai. Sūpavausi ant kamuolio, žiūrėdama filmą ir susirašinėdama su drauge, ji vis klausė, ar jau prasidėjo? Aš jau abejojanti, bet nenorinti kelti bereikalingų minčių, sakau: Oi, ne, vėl paruošiamieji kankina".

Nors telefone įsijungiau ir pradėjau fiksuoti sąrėmių pradžią ir stebėti jų dažnumą. Kartojasi kas dešimt minučių. Antrą valandą keliauju į lovą: užmigti jau nebegaliu, sąrėmiai kartojasi reguliariai kas 7-8 minutes. Ir staiga toks POKŠT garsas pilve, panašu į vandenmaišio plyšimą. Šoku iš lovos, laukdama pliūpsnio vandens, bet nieko. Keliauju į dušą ir jau nesuprantu, ar čia vandenys bėga, ar dušo vanduo. Bet sąrėmiai dažnėja. Skambinu vyrui ir prašau grįžti. Tuo metu ramiai apsirengiu ir toliau supuosi ant kamuolio. Jaučiuosi visiškai rami rami, net pačiai keista. Vis dar kirba mintis, kad gal tai netikri sąrėmiai, parengiamieji.

Vyras grįžta po gero pusvalandžio visiškai ramus, net nustemba radęs mane apsirengusią. „Negi tu gimdai?", - klausia, ir gal man pasirodo, bet lyg ir šmėkštelėjo nerimo šešėlis jo veide. Dar ramiai pasiūlau jam pavalgyti ir už kokio pusvalandžio išjudame iš namų. Važiuojam, mašinoje per sąrėmius kalbėtis jau nebesinori. Gimdymo namų priimamasis skendi tamsoje, skambinam kelis kartus, kol ateina apsimiegojusi seselė su žvilgsniu „Ko?". Lyg nemato, jog pilvas lipa lauk. Dokumentų pildymas, tonusų matavimas, dar sėdėdama seselė nusistebi, kokie sąrėmiai dažni ir stiprūs. Toliau - apžiūra su ne itin malonia budinčia gydytoja, vanduo jau teka kaip pasiutęs, užsiropšti ant kėdės irgi sudėtinga. Taigi, turim 5 cm gimdos kaklelio atsidarymo ir keliaujam į gimdyklą.

Persirengiu savo rūbais, prisega aparačiukus ir laukiam. Akušerė įstato kateterį, dėl visa ko. Tikriausiai geriausia buvo tai, kad neturėjau išankstinio nusistatymo, jog tikrai gimdysiu su/ ar be epidūro. Na, bet pasiruošiam ir tam.

Vyras šalia, kažką kalbamės ir vis kvėpuojam, kvėpuojam, kvėpuojam. Vėliau viskas šiek tiek sulėtėja, na, bent jau mane toks jausmas apima, nes kas valandą kaklelis prasiveria po 1cm, o aš vis guliu ir kvėpuoju, kvėpuoju, kvėpuoju. Lipu iš lovos, vaikščioti nebesinori, sūpuojuosi ant kamuolio atsirėmusi į vyrą. Jis man drėkina kaktą, vis drąsina mane ir kartoja, kaip mane myli.

Galvoju apie mažylį, kad jam irgi sunku, ir kaip jis stengiasi greičiau pasimatyti su mumis. Žvilgčioju į laikrodį - 7, tada - 8, po to - 9 val. ryto. Sąrėmiai stiprėja, o paskutinė valanda eina vėžlio tempu, kol pajaučiu norą stangintis. Tada jau visas veiksmas ganėtinai greitai: subėga akušerė, gydytojas, rezidentai, visi greitai rengiasi ir drąsina mane: „Varyk, stumk, tu gali".

Girdžiu šalia vyrą: „Tu šaunuolė", „Jau matau galvytę", „Liko visai nedaug". Matau tik jo akis. Ir be galo noriu, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų. Vienas, du, dar pora stūmimų ir toks didelis palengvėjimas. Šlapias ir mažytis gumulėlis paguldomas ant mano krūtinės. Verkiu balsu, šalia knerkščia mažytis mūsų sūnelis, vyras irgi verkia mus apkabinęs. Mažiukas atsimerkęs ir žiūri į mane. Mūsų gražuolis juodais ilgais plaukučiais sūnelis!

Už šią akimirką, už tą jausmą galėčiau šimtą gimdymų iškęsti! Gyvenimiška patirtis skaudi, bet kiekviena sekundė verta to gimdymo stebuklo. Guliu, ir taip gera. Be jokių chirurginių intervencijų, be plyšimų, epidūrų. Aš pati! Viską pati kartu su vyru, kurio palaikymas, akys, jo meilė pridėjo be galo daug jėgų. Ačiū jam už tai! Tu - mano Vyras iš didžiosios „V"!

Nėra nei vienos dienos, kad neprisiminčiau tos liepos 11-osios, tų akimirkų, to pirmo įspūdžio, to pirmo mažylio prisilietimo. Dabar tikrai žinau, ką reiškia verkti iš laimės, ką išgyveno mano mama, ką išgyvena visos mamos. Kaip reikia branginti tuos jausmus, santykius ir vienas kitą. Šiandien, žiūrėdama į savo mažylį, mintyse dėkoju savo Vyrui ir kažkam iš aukščiau, kad visgi turėjau galimybę patirti tokią didelę LAIMĘ tapti MAMA.

Airina

Dėmesio!
Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir lapkričio mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 3 mėnesių žurnalo "TAVO VAIKAS" prenumeratą.


Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Gimdymas

Dula Mantautė dalijasi greito ir sklandaus gimdymo istorija (4)

Dula Mantautė dalijasi greito ir sklandaus gimdymo istorija
Mantautė yra dula, keturių pametinukų mama, būsima akušerė, rašanti feisbuke tinklaraštį „Tampu Mama“.

Lietuvoje naujagimiams palankių ligoninių padaugėjo dvigubai skelbiame sąrašą

Lietuvoje naujagimiams palankių ligoninių padaugėjo dvigubai <sup style="color: #ff0000;">skelbiame sąrašą</sup>
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija praneša, kad mūsų šalyje daugėja naujagimiams palankių ligoninių. Iki šiol jų buvo 8, o dabar patvirtinta net 16.

Dviejų vaikų mama: pirmas gimdymas – katastrofa, antras – kaip gimtadienis

Dviejų vaikų mama: pirmas gimdymas – katastrofa, antras – kaip gimtadienis
Taip sako Indrė Rutavičienė, trejų metų Olivijos ir trijų mėnesių Elidijaus mama. Baigusi statybos mokslus Indrė ilgai ieškojo savo kelio. Šiandien ji jaučiasi esanti ten, kur ir turėtų būti.

Į Lietuvą atvyksta garsioji akušerė ir pribuvėja: svarbiausia pagalbos priemonė gimdyvei yra meilė (4)

Į Lietuvą atvyksta garsioji akušerė ir pribuvėja: svarbiausia pagalbos priemonė gimdyvei yra meilė
Su lietuvėmis savo patirtimi pasiruošusi dalintis Angelina Martinez Miranda yra garsi tradicinė akušerė/pribuvėja, gyvenanti ir praktikuojanti Meksikoje. Šį pašaukimą moteris paveldėjo iš savo motinos ir močiutės, kurios taip padėdavo vaikučiams ateiti į šį pasaulį.

Nuskausminamieji gimdymo metu – už ir prieš (32)

Nuskausminamieji gimdymo metu – už ir prieš
Devyni kūdikio laukimo mėnesiai skirti visapusiškam jo atėjimo į šį pasaulį pasiruošimui.

Vyras nenori dalyvauti gimdyme: ar verta jį perkalbėti (83)

Vyras nenori dalyvauti gimdyme: ar verta jį perkalbėti
Besilaukianti moteris norėtų, kad gimdyme dalyvautų ir jos vyras. Tačiau bendro sutarimo pora neranda. Ką patars psichologė Karolina Gurskienė?

Tėveliai raginami neskubėti rinktis virkštelės kraujo bankų paslaugas

Tėveliai raginami neskubėti rinktis virkštelės kraujo bankų paslaugas
Lietuvos bioetikos komitetas ragina žmones atsargiau vertinti privačių virkštelės kraujo bankų Lietuvoje vykdomą veiklą ir neskubėti investuoti savo pinigų į jų siūlomas paslaugas.

Lietuvės atvirai: tartis su gydytoju iš anksto dėl gimdymo ar nebūtinai (17)

Lietuvės atvirai: tartis su gydytoju iš anksto dėl gimdymo ar nebūtinai
Jei prieš gerą dešimtmetį būtume mamų paklausę, ar verta tartis dėl gimdymo su ginekologu ar akušere, daugelis būtų atsakiusios, kad tikrai taip.

Mamos išpažintis: „Lietuvoje gimdyti įmanoma tik už pinigus" (148)

Mamos išpažintis: „Lietuvoje gimdyti įmanoma tik už pinigus"
Austėja (vardas pakeistas), auginanti du vaikučius (1 ir 5 m.) įsitikinusi: „Prieš gimdant su gydytoju tartis būtina."

Aušra: gimdymo metu labiausiai skaudino užgaulūs žodžiai (239)

Aušra: gimdymo metu labiausiai skaudino užgaulūs žodžiai
Ačiū, kad pasitikite mumis ir dalijatės išskirtiniais pasakojimais. Aušra mums parašė savo gimdymo istoriją, nes jaučia nuoskaudų, likusių po gimdymo.

Sandros istorija: sunkios nėštumo komplikacijos gydytoja iš pradžių nepastebėjo (3)

Sandros istorija: sunkios nėštumo komplikacijos gydytoja iš pradžių nepastebėjo
Pažintis su šeima, kuri sostinę iškeitė į Jonavą ir dėl to nė kiek nesigaili.

Gydytojas griauna dažniausius mitus apie gimdymą

Gydytojas griauna dažniausius mitus apie gimdymą
Filmas be romantiškų bučinių, kūniškos meilės, paskui ir gimdymo scenos man - kaip vaikui knyga be iliustracijų. Kada pasvajoti, įsijausti, paverkti? Tačiau kai kurie filmų mums įpiršti stereotipai atkeliauja ir į tikrą gyvenimą. Vieni trukdo, kiti - ne. Kas tikra, o kas išgalvota, klausiame gydytojo akušerio ginekologo Egidijaus Jakiūno.

Skaitytojos istorija: pagimdžiau, bet netrukus netekau vaikelio (31)

Skaitytojos istorija: pagimdžiau, bet netrukus netekau vaikelio
„Kadangi šiuo metu išgyvenam sunkiausią periodą savo gyvenime - netekome kūdikio, nusprendėme pasidalinti savo liūdna istorija... Žinau, kad jūs nerašote tokių liūdnų straipsnių, bet tikiuosi, kad tėveliams kurie neteko savo vaikučių bus lengviau, nes žinos kad jie ne vieni tokie“.

Dulos Mantautės laiškas gimdyvei

Dulos Mantautės laiškas gimdyvei
Mantautė yra dula, keturių pametinukų mama, būsima akušerė, rašanti feisbuke tinklaraštį Tampu Mama (ČIA). Mantautės tikslas – kad daugiau moterų įgautų pasitikėjimo, tikėjimo ir ramybės, o gimdymas būtų gražus, saugus ir be streso.

Austėjos išpažintis: mano gimdymą lydėjo daug klaidų

Austėjos išpažintis: mano gimdymą lydėjo daug klaidų
Austėja itin skrupulingai planavo nėštumą, tikėjosi sklandaus gimdymo ir jokių „staigmenų", tačiau, kaip pati sako, į daug ką neatkreipė dėmesio ir pridarė daugybę klaidų. Laimei, iš to pasimokė ir tikisi, kad kitoms būsimosioms mamoms jos patirtis padės būti tvirtesnėms.