Austėjos išpažintis: mano gimdymą lydėjo daug klaidų

Austėja itin skrupulingai planavo nėštumą, tikėjosi sklandaus gimdymo ir jokių „staigmenų", tačiau, kaip pati sako, į daug ką neatkreipė dėmesio ir pridarė daugybę klaidų. Laimei, iš to pasimokė ir tikisi, kad kitoms būsimosioms mamoms jos patirtis padės būti tvirtesnėms.
© Adobe Stock

Su gydytoju daugiau nesitarčiau"

„Vaikas buvo labai lauktas, – pasakojimą pradeda Austėja, dabar jau trejų metų dukrelės mama. – Labai atsakingai ruošiausi motinystei: skaičiau įvairią literatūrą, su vyru lankėme kursus, stengiausi ilsėtis, sveikai maitintis ir pan. Tačiau nei gimdymas, nei tuo labiau periodas po jo nebuvo sklandus. Pridariau daug klaidų." Pirmoji klaida, pasak Austėjos, buvo noras iš anksto susitarti gimdyti pas tam tikrą gydytoją. „Ji iki galo nepateisino mano lūkesčių, buvo streso, kol atvažiuos, palikta nemaža pinigų suma, o rezultatas... Nežinau, manau, būčiau sėkmingai pagimdžiusi ir su kita ar kitu gydytoju. Gal ir klystu, nežinia, pas ką būčiau patekusi (man labai svarbu net mediko kalbėjimo tonas ir pan.), bet labai blogai gal nebūtų buvę bet kokiu atveju", – svarsto moteris.

Tartis su gydytoja iš anksto ji norėjusi, kaip pati sako, „dėl šventos ramybės". Kai žinai, kad TĄ dieną bus tam tikras žmogus, kuriuo pasitiki, kad nereikės blaškytis, teikė ramybės. Tačiau blaškymosi buvo daug. „Kadangi vaikelis pirmas, nežinojau, kada čia jau tas gimdymas prasideda, – prisimena Austėja. – Kai prasidėjo sąrėmiai, išdūmėme į ligoninę, bet buvo dar per anksti, tad mus išsiuntė namo. Po kurio laiko važiavome vėl, ir vėl grįžome. O, kai jau namie kentėjau, kiek galėjau, ir nuvažiavome trečią kartą, gimdos kaklelis buvo atsivėręs 6 cm. Mano gydytojos nebuvo, sakė paskambinti, kai paguldys. Bet mane nugabeno ne į palatą, o į gimdyklą, gydytoja važiavo iš kito miesto galo ir, kol atvažiavo, epidurinei nejautrai jau buvo per vėlu."

Atskirai nuo dukrelės

Austėja pagimdė greitai ir, kaip sako, gydytojos dalyvavimas buvo minimalus. „Vaikelį paguldė ant krūtinės, parodė, kaip žindyti, bet dukrytė didelio susidomėjimo nerodė, tik truputį pabandė, tad gan greitai paėmė ją sutvarkyti. Man buvo silpna, dar sunkiai gaudžiausi aplinkoje, tad nieko nesakiau. Vėl padavė jau apipraustą ir sutvarkytą. Po kurio laiko mus perkėlė į palatą, gydytoja jau buvo nuėjusi savais keliais. Kita medikė man pareiškė, kad dukrytę paims į naujagimių palatą, nes reikia stebėti širdelę, lyg ūžesiukas ar dar kas... Labai nenorėjau skirtis, bet užtikrino, kad taip reikia. Paprašiau, kad nemaitintų jokiais mišiniais, o toji moteris (nežinau, kas ji, seselė, slaugytoja ar akušerė) išeidama su mano vaiku burbtelėjo: „Matysim."

Buvo vakaras. Palatoje gulėjo trise – Austėja, dar viena moteris su praėjusią naktį gimusiu vaikeliu ir trečia, kurios mažylis sirgo gelta, tad jam teko būti „po lempomis", atskirtam nuo mamos. Ji baisiai jaudinosi, nuolat skundėsi, nemiegojo, ir tai Austėjai kėlė dar didesnį nerimą. Kaimynės mažylis nuolat verkė, o ji ilgėjosi dukrelės. Grąžino ją tik ryte, tepasakė: „Viskas gerai. Ūžesiukas yra, bet nieko rimto. Taip būna daugeliui vaikų." „Ar dėl to reikėjo dukrą pralaikyti iki ryto? – iki šiol svarsto Austėja. – Gal... Darbo ligoninėje netrūksta, mažylių daug, gal ir reikėjo..."

Kažkokia ne tokia galva..."

„Dieną atėjusi neonatologė apžiūrėjo mano dukrą ir pasakė, kad jai „nepatinka" jos galva. Pažiūrėjau atidžiau, nors jau buvau išnagrinėjusi kiekvieną dukrelės kūno centimetrą – galva kaip galva... – prisimena Austėja. – Gydytoja pasakė, kad reikės atlikti galvytės echoskopiją dėl vandenligės, ji po kiek laiko pakvies, ir liepė laukti. Tas laukimas buvo sunkiausias dalykas... Spėjau prisigalvoti visko." Maždaug po geros valandos atėjusi sesutė Austėjai pasakė ateiti į netoliese esantį gydytojos kabinetą. Kartu su ta važiuojančia kūdikių lovele stūmiau dukrytę ir jau sunkiai nulaikiau ašaras – matyt, po gimdymo buvau pernelyg sujautrėjusi. Laimei, diagnozė nepasitvirtino, bet, gydytojos žodžiais tariant, „reikia stebėti", tad liepė mums pasirodyti po kurio laiko ir įdavė savo vizitinę kortelę. Užbėgdama už akių istorijai pasakysiu, kad išėjus iš ligoninės mus palankė apylinkės vaikučių gydytoja, apžiūrėjo dukrelę – jai galvos forma pasirodė visiškai normali. Paskaitė ir gydytojos iš ligoninės parašytus išrašus – jei diagnozė nepatvirtinta, jei viskas gerai, ką tuomet reikia stebėti? Nejučia šmėkštelėjo mintis „gal ta gydytoja taip renkasi sau pacientus...." Nuvijau ją šalin."

Austėjos išpažintis: mano gimdymą lydėjo daug klaidų
© Adobe Stock

Pavogiau mišinio"

Ligoninėje prabuvome gan ilgai, apie savaitę, nes dukrelei svoris ne tik ne augo, o pradėjo kristi. Turėjau bėdų du žindymu. Gal nemokėjau, gal kažko nežinojau, bet mažylė nenorėjo imti krūties, nors tu ką. O nusitraukti nebuvo ko... Klykė ji ištisai... Iš nevilties paprašiau gydytojos duoti mišinuko. Ji nesutiko. Vieną vakarą dukrytė taip verkė, kad net atbėgo seselė pažiūrėti, kas nutiko. Pamenu, kaip pasakė: „Duok tu jai mišinuko, abi pailsėsit..." Ir žinot, ką padariau? Ogi nuėjau ir savavališkai paėmiau mišinuko (žinojau, kur galima paimti, – palatos kaimynė savo mažylį juo maitino). Kaip ji godžiai gėrė... O tada... užmigo ir išmiegojo tris valandas! Aš net tikrinau, ar kvėpuoja, nes per tas kelias dienas nė pusės tiek nebuvo miegojusi. Mišinuko daviau dar porą kartų, kai atėjusi gydytoja gan piktai pasakė: „Kodėl taip darote? Aš juk neleidau!" Kaip maža mergaitė, pagauta nusikaltimo vietoje, pardėjau teisintis..." Gydytoja Austėją paragino nenutraukti žindyti, o mišinuko visgi vengti. Išrašė jas namo. Moteris tikėjosi pagaliau galėsianti atsikvėpti ir pailsėti nuo visų rūpesčių ir nesusipratimų, bet deja... „Dukrelė ir toliau neėmė krūties, o man... prasidėjo pogimdyminė depresija. Turėjau rinktis – arba vaistai, arba bandyti žindyti. Pamenu, guliu lovoje, verkiu ir svarstau, ką daryti. Tokia netikusi jaučiausi, nes ketinu nutraukti žindymą. Aplinkinių spaudimas buvo didžiulis... „Bandyk, žindyk, ko čia nuleidi rankas iškart..." Taip prasikankinau dar mėnesį. Situacija tik blogėjo – tiek mano, tiek susijusi su žindymu. Galiausiai apsisprendžiau – gersiu vaistus, bandysiu sugrįžti į normalų gyvenimą."

Būsimos mamos, nekartokite mano klaidų!"

Iš pradžių pagerėjimo nejaučiau, bet jis ir neateina taip greit. Kamavo baisios mintys, naktimis negalėdavau užmigti, o dienomis lūždavau iš nuovargio. Dukrelė buvo gan nerami. Tiesa, pradėjus duoti mišinuką verkdavo jau kur kas mažiau. Maždaug po trijų savaičių skaisčiau ėmė šviesti saulė, vėl atradau bendravimą, draugus, vėl sugebėjau kasdieniuose dalykuose įžvelgti gražių dalykų, kad ir labai mažų, o, visų svarbiausia, pasijutau laiminga ir be galo džiaugiausi dukrele. Manau, mano sprendimas buvo teisingas. Bet... iki tol pridariau daug klaidų, ir, jei ne jos, gal viso to ir nebūtų, tačiau, kaip sakoma, vieną padarei, ir pradėjo riedėti kaip nuo kalno paleista sniego gniūžtė, nušluodama viską aplinkui. Tarsi grandininė reakcija...

Labai noriu apibendrinti savo klaidas ir patarti dar tik besiruošiančioms gimdyti mamytėms – gal kuris mano patarimas pravers, ir jos išvengs nemalonių pasekmių.

~ Kaip jau minėjau, nebūčiau tarusis su gydytoju. O, jei kitą kartą ir tarčiausi, tai viską labai tiksliai išsiaiškinčiau – pasakyčiau, kad noriu, jog kūdikis man ant krūtinės būtų paliekamas ilgiau, kad nesant būtinybei būtų užtikrinta, jog jo niekas neišsineš į naujagimių palatą ir pan. Kitaip tariant, „susiplanuočiau" gimdymą.

~ Turėčiau savo tvirtą poziciją ligoninėje: jei nuspręsčiau, kad vaikui reikia duoti mišinuko ir jei to norėčiau, tai ir reikalaučiau, o neičiau jo vogti ir paskui nesiteisinčiau užklupta „nusikaltimo" vietoje (juokiasi).

~ Kuo mažiau klausyčiau aplinkinių nuomonės. Apskritai nesitarčiau su jais tais klausimais, kurie liečia tik mano šeimą. Iš to pasimokiau – dabar apskritai bet kokioje gyvenimo situacijoje, nebūtinai susijusioje su vaikais, stengiuosi vadovautis savo galva ir pirmiausia įsiklausyti į save – kaip aš jaučiuosi, ko noriu, ko man reikia. Tada ateina geriausi atsakymai.

~ Be jokios abejonės, žindymas vaikui labia svarbus, bet kartais lazda išties perlenkiama. Jei mamai blogai, jei nebejaučia gyvenimo džiaugsmo ir tuo labiau – žindyti nesiseka, o pastangos neduoda vaisių, tai kam tą mamą dar labiau „spausti" ir sakyti, kad ji padarė nepakankamai? Ar ne geriau mišinį geriantis vaikas ir laiminga, sveika mama? Kažkodėl depresija dar nelabai pripažįstama kaip liga. Štai jei mama sirgtų kuo kitu, aplinkiniai greičiausiai ir užjaustų, ir sakytų, kad, žinoma, reikia gerti vaistus, bet jei jau depresija, tai ta mama neva be atsakomybės, galvoja apie save ir pan. Tada pasidaviau tokiam mąstymui ir tai situaciją tik pablogino. Dabar klausyčiau tik medikų ir savo širdies. Taigi patariu mamoms – tik jūs pati žinote, ar žindymas esamuoju momentu yra geriausia, ką gali gauti jūsų vaikas.

~ Pernelyg nepasikliaučiau kursais ir mokymais būsimiesiems tėveliams. Naudos duoda, be abejo, tačiau neapsaugo nuo įvairių nesklandumų (o aš, naivuolė, to tikėjausi).

Norite papasakoti savąją gimdymo istoriją? Rašykite mums el.p. tavovaikas @delfi.lt.

Naujienų prenumerata

Gimdymas

Dulos Mantautės laiškas gimdyvei

Dulos Mantautės laiškas gimdyvei
Mantautė yra dula, keturių pametinukų mama, būsima akušerė, rašanti feisbuke tinklaraštį Tampu Mama (ČIA). Mantautės tikslas – kad daugiau moterų įgautų pasitikėjimo, tikėjimo ir ramybės, o gimdymas būtų gražus, saugus ir be streso.

Austėjos išpažintis: mano gimdymą lydėjo daug klaidų

Austėjos išpažintis: mano gimdymą lydėjo daug klaidų
Austėja itin skrupulingai planavo nėštumą, tikėjosi sklandaus gimdymo ir jokių „staigmenų", tačiau, kaip pati sako, į daug ką neatkreipė dėmesio ir pridarė daugybę klaidų. Laimei, iš to pasimokė ir tikisi, kad kitoms būsimosioms mamoms jos patirtis padės būti tvirtesnėms.

Ką vyrai iš tiesų mano apie dalyvavimą gimdyme (48)

Ką vyrai iš tiesų mano apie dalyvavimą gimdyme
Gali būti, kad skaitėte ne vieną straipsnį ar klausėtės diskusijos apie tai, ar vyrams vieta gimdykloje. Daugelis moterų apie tai turi tvirtą savo nuomonę, o ką mano patys vyrai?

Gimdymas įvairiose šalyse: keisčiausi papročiai ir tradicijos (1)

Gimdymas įvairiose šalyse: keisčiausi papročiai ir tradicijos
Vaikelio gimimas – didelė šventė šeimai, ir nuo tos įsimintinos dienos daug ką norisi įamžinti ir įprasminti.

Ispanijoje gyvenanti lietuvė – apie nėštumo priežiūrą ir gimdymus šioje šalyje

Ispanijoje gyvenanti lietuvė – apie nėštumo priežiūrą ir gimdymus šioje šalyje
„Nėštumai ir gimdymai Ispanijoje – ideali patirtis“. Taip sako lietuvė Justė (32 m.), su vyru ispanu Antonio auginanti du sūnus. Abu jų susilaukė Ispanijoje.

Kiekviena gimdyvė išgirsta šios moters pavardę: kas tokia buvo Virginia Apgar (4)

Kiekviena gimdyvė išgirsta šios moters pavardę: kas tokia buvo Virginia Apgar
Kiekviena nauja mama išgirsta šios moters vardą, bet ne kiekviena žino, kas ji. Kviečiame susipažinti su gydytoja Virginia Apgar.

Vyras gimdyme – už ar prieš? (57)

Vyras gimdyme – už ar prieš?
Štai ir vėl kasmėnesinis tradicinis mamų susibėgimas, o aš skubu užduoti joms klausimą. Ar vyras dalyvavo gimdyme? Ar padėjo? O gal labiau... trukdė?

Sandra: gimdyti važiavau nesitarusi ir likau iš tiesų nustebusi (4)

Sandra: gimdyti važiavau nesitarusi ir likau iš tiesų nustebusi
Tuo įsitikinusi (ir pati patyrusi) žavaus mažylio mama Sandra. Moteris pasakoja, kad, nors gimdymas būna komplikuotas, jis prisiminimuose gali išlikti kaip graži, šviesi diena. Ir didžiąją dalį lemia personalo dėmesys, atidumas ir kompetencija.

Kaip susijęs aštrus maistas ir gimdymas

Kaip susijęs aštrus maistas ir gimdymas
Aštrus maistas paskatina sąrėmius. Tokį patarimą būsimos mamos neretai išgirsta baigiantis nėštumui, kai numatytas gimdymo terminas praėjo, o vaikelis neskuba užgimti

Živilė: gimdyti Estijoje buvo geriau, ramiau ir maloniau, palyginti su Lietuva

Živilė: gimdyti Estijoje buvo geriau, ramiau ir maloniau, palyginti su Lietuva
Živilės ir Deivido šeima augina tris vaikus – du gimdė Lietuvoje, o trečią – Estijoje, Taline.

Kurios ligoninės Lietuvoje turi Naujagimiui palankios ligoninės vardą (26)

Kurios ligoninės Lietuvoje turi Naujagimiui palankios ligoninės vardą
Naujagimiui palankios ligoninės didelę reikšmę skiria sėkmingai žindymo pradžiai. Kokių reikalavimų turi būti laikomasi, norint gauti Naujagimiui palankios ligoninės vardą ir kodėl verta gimdyti būtent šiose gydymo įstaigose?

Akušerė: tai vienas keisčiausių gimdymų, kokį mačiau (6)

Akušerė: tai vienas keisčiausių gimdymų, kokį mačiau
Portale TavoVaikas.lt esame rašę apie daugelį tikrai keistų gimdymų: kuomet moteris pagimdo per labai trumpą laiką, kai gimdymo metu moteris patiria orgazmą ar gimę dvynukai turi skirtingą odos spalvą.

Kauno klinikos pakartotinai pripažintos Naujagimiams palankia ligonine

Kauno klinikos pakartotinai pripažintos Naujagimiams palankia ligonine
Žindymo skatinimo komitetas Kauno klinikas pakartotinai pripažino Naujagimiui palankia ligonine.

Eglė: antrą kartą gimdydama nenorėčiau cezario pjūvio operacijos (9)

Eglė: antrą kartą gimdydama nenorėčiau cezario pjūvio operacijos
Grafikos dizainerė Eglė (26 m.) ir verslininkas Karolis (29 m.) laukdami sūnaus Mykolo (4 m.) atsipalaiduoti negalėjo – tai vienas nesklandumas, tai kitas... Galiausiai – verdiktas: planinė cezario pjūvio operacija.

Ruošiamės į gimdymo namus: neužmirškite pasiimti šių daiktų

Ruošiamės į gimdymo namus: neužmirškite pasiimti šių daiktų
Ginekologijos ir akušerijos skyriaus darbuotojai kartais pajuokauja, kad kai kurie tėveliai į gimdymą atvyksta su tiek lagaminų ir rankinių, kad panašu, jog susiruošė į povestuvinę kelionę ar egzotišką kelių savaičių išvyką. Tiesa, jų laukia vienas svarbiausių įvykių gyvenime, tačiau begalės daiktų, kurių prisikrauna, tikrai neprireiks.