Austėjos išpažintis: mano gimdymą lydėjo daug klaidų

Austėja itin skrupulingai planavo nėštumą, tikėjosi sklandaus gimdymo ir jokių „staigmenų", tačiau, kaip pati sako, į daug ką neatkreipė dėmesio ir pridarė daugybę klaidų. Laimei, iš to pasimokė ir tikisi, kad kitoms būsimosioms mamoms jos patirtis padės būti tvirtesnėms.
© Adobe Stock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Su gydytoju daugiau nesitarčiau"

„Vaikas buvo labai lauktas, – pasakojimą pradeda Austėja, dabar jau trejų metų dukrelės mama. – Labai atsakingai ruošiausi motinystei: skaičiau įvairią literatūrą, su vyru lankėme kursus, stengiausi ilsėtis, sveikai maitintis ir pan. Tačiau nei gimdymas, nei tuo labiau periodas po jo nebuvo sklandus. Pridariau daug klaidų." Pirmoji klaida, pasak Austėjos, buvo noras iš anksto susitarti gimdyti pas tam tikrą gydytoją. „Ji iki galo nepateisino mano lūkesčių, buvo streso, kol atvažiuos, palikta nemaža pinigų suma, o rezultatas... Nežinau, manau, būčiau sėkmingai pagimdžiusi ir su kita ar kitu gydytoju. Gal ir klystu, nežinia, pas ką būčiau patekusi (man labai svarbu net mediko kalbėjimo tonas ir pan.), bet labai blogai gal nebūtų buvę bet kokiu atveju", – svarsto moteris.

Tartis su gydytoja iš anksto ji norėjusi, kaip pati sako, „dėl šventos ramybės". Kai žinai, kad TĄ dieną bus tam tikras žmogus, kuriuo pasitiki, kad nereikės blaškytis, teikė ramybės. Tačiau blaškymosi buvo daug. „Kadangi vaikelis pirmas, nežinojau, kada čia jau tas gimdymas prasideda, – prisimena Austėja. – Kai prasidėjo sąrėmiai, išdūmėme į ligoninę, bet buvo dar per anksti, tad mus išsiuntė namo. Po kurio laiko važiavome vėl, ir vėl grįžome. O, kai jau namie kentėjau, kiek galėjau, ir nuvažiavome trečią kartą, gimdos kaklelis buvo atsivėręs 6 cm. Mano gydytojos nebuvo, sakė paskambinti, kai paguldys. Bet mane nugabeno ne į palatą, o į gimdyklą, gydytoja važiavo iš kito miesto galo ir, kol atvažiavo, epidurinei nejautrai jau buvo per vėlu."

Atskirai nuo dukrelės

Austėja pagimdė greitai ir, kaip sako, gydytojos dalyvavimas buvo minimalus. „Vaikelį paguldė ant krūtinės, parodė, kaip žindyti, bet dukrytė didelio susidomėjimo nerodė, tik truputį pabandė, tad gan greitai paėmė ją sutvarkyti. Man buvo silpna, dar sunkiai gaudžiausi aplinkoje, tad nieko nesakiau. Vėl padavė jau apipraustą ir sutvarkytą. Po kurio laiko mus perkėlė į palatą, gydytoja jau buvo nuėjusi savais keliais. Kita medikė man pareiškė, kad dukrytę paims į naujagimių palatą, nes reikia stebėti širdelę, lyg ūžesiukas ar dar kas... Labai nenorėjau skirtis, bet užtikrino, kad taip reikia. Paprašiau, kad nemaitintų jokiais mišiniais, o toji moteris (nežinau, kas ji, seselė, slaugytoja ar akušerė) išeidama su mano vaiku burbtelėjo: „Matysim."

Buvo vakaras. Palatoje gulėjo trise – Austėja, dar viena moteris su praėjusią naktį gimusiu vaikeliu ir trečia, kurios mažylis sirgo gelta, tad jam teko būti „po lempomis", atskirtam nuo mamos. Ji baisiai jaudinosi, nuolat skundėsi, nemiegojo, ir tai Austėjai kėlė dar didesnį nerimą. Kaimynės mažylis nuolat verkė, o ji ilgėjosi dukrelės. Grąžino ją tik ryte, tepasakė: „Viskas gerai. Ūžesiukas yra, bet nieko rimto. Taip būna daugeliui vaikų." „Ar dėl to reikėjo dukrą pralaikyti iki ryto? – iki šiol svarsto Austėja. – Gal... Darbo ligoninėje netrūksta, mažylių daug, gal ir reikėjo..."

Kažkokia ne tokia galva..."

„Dieną atėjusi neonatologė apžiūrėjo mano dukrą ir pasakė, kad jai „nepatinka" jos galva. Pažiūrėjau atidžiau, nors jau buvau išnagrinėjusi kiekvieną dukrelės kūno centimetrą – galva kaip galva... – prisimena Austėja. – Gydytoja pasakė, kad reikės atlikti galvytės echoskopiją dėl vandenligės, ji po kiek laiko pakvies, ir liepė laukti. Tas laukimas buvo sunkiausias dalykas... Spėjau prisigalvoti visko." Maždaug po geros valandos atėjusi sesutė Austėjai pasakė ateiti į netoliese esantį gydytojos kabinetą. Kartu su ta važiuojančia kūdikių lovele stūmiau dukrytę ir jau sunkiai nulaikiau ašaras – matyt, po gimdymo buvau pernelyg sujautrėjusi. Laimei, diagnozė nepasitvirtino, bet, gydytojos žodžiais tariant, „reikia stebėti", tad liepė mums pasirodyti po kurio laiko ir įdavė savo vizitinę kortelę. Užbėgdama už akių istorijai pasakysiu, kad išėjus iš ligoninės mus palankė apylinkės vaikučių gydytoja, apžiūrėjo dukrelę – jai galvos forma pasirodė visiškai normali. Paskaitė ir gydytojos iš ligoninės parašytus išrašus – jei diagnozė nepatvirtinta, jei viskas gerai, ką tuomet reikia stebėti? Nejučia šmėkštelėjo mintis „gal ta gydytoja taip renkasi sau pacientus...." Nuvijau ją šalin."

Austėjos išpažintis: mano gimdymą lydėjo daug klaidų
© Adobe Stock

Pavogiau mišinio"

Ligoninėje prabuvome gan ilgai, apie savaitę, nes dukrelei svoris ne tik ne augo, o pradėjo kristi. Turėjau bėdų du žindymu. Gal nemokėjau, gal kažko nežinojau, bet mažylė nenorėjo imti krūties, nors tu ką. O nusitraukti nebuvo ko... Klykė ji ištisai... Iš nevilties paprašiau gydytojos duoti mišinuko. Ji nesutiko. Vieną vakarą dukrytė taip verkė, kad net atbėgo seselė pažiūrėti, kas nutiko. Pamenu, kaip pasakė: „Duok tu jai mišinuko, abi pailsėsit..." Ir žinot, ką padariau? Ogi nuėjau ir savavališkai paėmiau mišinuko (žinojau, kur galima paimti, – palatos kaimynė savo mažylį juo maitino). Kaip ji godžiai gėrė... O tada... užmigo ir išmiegojo tris valandas! Aš net tikrinau, ar kvėpuoja, nes per tas kelias dienas nė pusės tiek nebuvo miegojusi. Mišinuko daviau dar porą kartų, kai atėjusi gydytoja gan piktai pasakė: „Kodėl taip darote? Aš juk neleidau!" Kaip maža mergaitė, pagauta nusikaltimo vietoje, pardėjau teisintis..." Gydytoja Austėją paragino nenutraukti žindyti, o mišinuko visgi vengti. Išrašė jas namo. Moteris tikėjosi pagaliau galėsianti atsikvėpti ir pailsėti nuo visų rūpesčių ir nesusipratimų, bet deja... „Dukrelė ir toliau neėmė krūties, o man... prasidėjo pogimdyminė depresija. Turėjau rinktis – arba vaistai, arba bandyti žindyti. Pamenu, guliu lovoje, verkiu ir svarstau, ką daryti. Tokia netikusi jaučiausi, nes ketinu nutraukti žindymą. Aplinkinių spaudimas buvo didžiulis... „Bandyk, žindyk, ko čia nuleidi rankas iškart..." Taip prasikankinau dar mėnesį. Situacija tik blogėjo – tiek mano, tiek susijusi su žindymu. Galiausiai apsisprendžiau – gersiu vaistus, bandysiu sugrįžti į normalų gyvenimą."

Būsimos mamos, nekartokite mano klaidų!"

Iš pradžių pagerėjimo nejaučiau, bet jis ir neateina taip greit. Kamavo baisios mintys, naktimis negalėdavau užmigti, o dienomis lūždavau iš nuovargio. Dukrelė buvo gan nerami. Tiesa, pradėjus duoti mišinuką verkdavo jau kur kas mažiau. Maždaug po trijų savaičių skaisčiau ėmė šviesti saulė, vėl atradau bendravimą, draugus, vėl sugebėjau kasdieniuose dalykuose įžvelgti gražių dalykų, kad ir labai mažų, o, visų svarbiausia, pasijutau laiminga ir be galo džiaugiausi dukrele. Manau, mano sprendimas buvo teisingas. Bet... iki tol pridariau daug klaidų, ir, jei ne jos, gal viso to ir nebūtų, tačiau, kaip sakoma, vieną padarei, ir pradėjo riedėti kaip nuo kalno paleista sniego gniūžtė, nušluodama viską aplinkui. Tarsi grandininė reakcija...

Labai noriu apibendrinti savo klaidas ir patarti dar tik besiruošiančioms gimdyti mamytėms – gal kuris mano patarimas pravers, ir jos išvengs nemalonių pasekmių.

~ Kaip jau minėjau, nebūčiau tarusis su gydytoju. O, jei kitą kartą ir tarčiausi, tai viską labai tiksliai išsiaiškinčiau – pasakyčiau, kad noriu, jog kūdikis man ant krūtinės būtų paliekamas ilgiau, kad nesant būtinybei būtų užtikrinta, jog jo niekas neišsineš į naujagimių palatą ir pan. Kitaip tariant, „susiplanuočiau" gimdymą.

~ Turėčiau savo tvirtą poziciją ligoninėje: jei nuspręsčiau, kad vaikui reikia duoti mišinuko ir jei to norėčiau, tai ir reikalaučiau, o neičiau jo vogti ir paskui nesiteisinčiau užklupta „nusikaltimo" vietoje (juokiasi).

~ Kuo mažiau klausyčiau aplinkinių nuomonės. Apskritai nesitarčiau su jais tais klausimais, kurie liečia tik mano šeimą. Iš to pasimokiau – dabar apskritai bet kokioje gyvenimo situacijoje, nebūtinai susijusioje su vaikais, stengiuosi vadovautis savo galva ir pirmiausia įsiklausyti į save – kaip aš jaučiuosi, ko noriu, ko man reikia. Tada ateina geriausi atsakymai.

~ Be jokios abejonės, žindymas vaikui labia svarbus, bet kartais lazda išties perlenkiama. Jei mamai blogai, jei nebejaučia gyvenimo džiaugsmo ir tuo labiau – žindyti nesiseka, o pastangos neduoda vaisių, tai kam tą mamą dar labiau „spausti" ir sakyti, kad ji padarė nepakankamai? Ar ne geriau mišinį geriantis vaikas ir laiminga, sveika mama? Kažkodėl depresija dar nelabai pripažįstama kaip liga. Štai jei mama sirgtų kuo kitu, aplinkiniai greičiausiai ir užjaustų, ir sakytų, kad, žinoma, reikia gerti vaistus, bet jei jau depresija, tai ta mama neva be atsakomybės, galvoja apie save ir pan. Tada pasidaviau tokiam mąstymui ir tai situaciją tik pablogino. Dabar klausyčiau tik medikų ir savo širdies. Taigi patariu mamoms – tik jūs pati žinote, ar žindymas esamuoju momentu yra geriausia, ką gali gauti jūsų vaikas.

~ Pernelyg nepasikliaučiau kursais ir mokymais būsimiesiems tėveliams. Naudos duoda, be abejo, tačiau neapsaugo nuo įvairių nesklandumų (o aš, naivuolė, to tikėjausi).

Norite papasakoti savąją gimdymo istoriją? Rašykite mums el.p. tavovaikas @delfi.lt.

Naujienų prenumerata

Gimdymas

Gimdymas su nuskausminimu ar be: įdomiausi mamų argumentai (23)

Gimdymas su nuskausminimu ar be: įdomiausi mamų argumentai
Kalbant šia tema mamų nuomonės išsiskiria kardinaliai: vienos pasisako tik už, kitos – prieš bet kokią intervenciją, o trečios lieka neutralios – nelygu, kokia situacija. Paskaitykime mamų nuomones ir argumentus!

Gimdymas su vyru: argumentai UŽ ir PRIEŠ (5)

Gimdymas su vyru: argumentai UŽ ir PRIEŠ
Apie gimdymą kartu su vyru vis dar kyla aštrios diskusijos, tačiau pagrindiniai argumentai už ir prieš išlieka tie patys.

Kaip gimdo karališkose šeimose ir kokias tradicijas sulaužė princesė Diana bei Kate Middleton (2)

Kaip gimdo karališkose šeimose ir kokias tradicijas sulaužė princesė Diana bei Kate Middleton
Nuo civilizacijos pradžios karališkasis pasaulis visada buvo ypatingas, išaukštintas, kupinas paslapčių ir net, kaip buvo manoma, dieviškosios galios. Taigi nieko keisto, kad vaiko gimimas karališkoje šeimoje visais laikais buvo ypatingas įvykis.

Pasiruošimas gimdymui: tai turėtų žinoti kiekviena nėščia moteris (3)

Pasiruošimas gimdymui: tai turėtų žinoti kiekviena nėščia moteris
Devyni laukimosi mėnesiai skirti ne tik tam, kad kūdikėlis tinkamai susiformuotų ir būtų pasirengęs atėjimui į šį pasaulį, tačiau tai ir laikas moteriai, skirtas pasiruošti naujam etapui.

Kaip pagimdyti visai be skausmo: 3 vaikų mamos patirtis ir patarimai (14)

Kaip pagimdyti visai be skausmo: 3 vaikų mamos patirtis ir patarimai
Ar įmanoma gimdyti be skausmo? Ir – be vaistų? Moterys, pasirinkusios sąmoningą nėštumą ir gimdymą, teigia, kad tikrai įmanoma. Viena iš jų – Gintarė, trijų vaikų mama.

Dula Mantautė dalijasi greito ir sklandaus gimdymo istorija (5)

Dula Mantautė dalijasi greito ir sklandaus gimdymo istorija
Mantautė yra dula, keturių pametinukų mama, būsima akušerė, rašanti feisbuke tinklaraštį „Tampu Mama“.

Lietuvoje naujagimiams palankių ligoninių padaugėjo dvigubai skelbiame sąrašą

Lietuvoje naujagimiams palankių ligoninių padaugėjo dvigubai <sup style="color: #ff0000;">skelbiame sąrašą</sup>
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija praneša, kad mūsų šalyje daugėja naujagimiams palankių ligoninių. Iki šiol jų buvo 8, o dabar patvirtinta net 16.

Dviejų vaikų mama: pirmas gimdymas – katastrofa, antras – kaip gimtadienis

Dviejų vaikų mama: pirmas gimdymas – katastrofa, antras – kaip gimtadienis
Taip sako Indrė Rutavičienė, trejų metų Olivijos ir trijų mėnesių Elidijaus mama. Baigusi statybos mokslus Indrė ilgai ieškojo savo kelio. Šiandien ji jaučiasi esanti ten, kur ir turėtų būti.

Į Lietuvą atvyksta garsioji akušerė ir pribuvėja: svarbiausia pagalbos priemonė gimdyvei yra meilė (4)

Į Lietuvą atvyksta garsioji akušerė ir pribuvėja: svarbiausia pagalbos priemonė gimdyvei yra meilė
Su lietuvėmis savo patirtimi pasiruošusi dalintis Angelina Martinez Miranda yra garsi tradicinė akušerė/pribuvėja, gyvenanti ir praktikuojanti Meksikoje. Šį pašaukimą moteris paveldėjo iš savo motinos ir močiutės, kurios taip padėdavo vaikučiams ateiti į šį pasaulį.

Nuskausminamieji gimdymo metu – už ir prieš (32)

Nuskausminamieji gimdymo metu – už ir prieš
Devyni kūdikio laukimo mėnesiai skirti visapusiškam jo atėjimo į šį pasaulį pasiruošimui.

Vyras nenori dalyvauti gimdyme: ar verta jį perkalbėti (83)

Vyras nenori dalyvauti gimdyme: ar verta jį perkalbėti
Besilaukianti moteris norėtų, kad gimdyme dalyvautų ir jos vyras. Tačiau bendro sutarimo pora neranda. Ką patars psichologė Karolina Gurskienė?

Tėveliai raginami neskubėti rinktis virkštelės kraujo bankų paslaugas

Tėveliai raginami neskubėti rinktis virkštelės kraujo bankų paslaugas
Lietuvos bioetikos komitetas ragina žmones atsargiau vertinti privačių virkštelės kraujo bankų Lietuvoje vykdomą veiklą ir neskubėti investuoti savo pinigų į jų siūlomas paslaugas.

Lietuvės atvirai: tartis su gydytoju iš anksto dėl gimdymo ar nebūtinai (17)

Lietuvės atvirai: tartis su gydytoju iš anksto dėl gimdymo ar nebūtinai
Jei prieš gerą dešimtmetį būtume mamų paklausę, ar verta tartis dėl gimdymo su ginekologu ar akušere, daugelis būtų atsakiusios, kad tikrai taip.

Mamos išpažintis: „Lietuvoje gimdyti įmanoma tik už pinigus" (148)

Mamos išpažintis: „Lietuvoje gimdyti įmanoma tik už pinigus"
Austėja (vardas pakeistas), auginanti du vaikučius (1 ir 5 m.) įsitikinusi: „Prieš gimdant su gydytoju tartis būtina."

Aušra: gimdymo metu labiausiai skaudino užgaulūs žodžiai (240)

Aušra: gimdymo metu labiausiai skaudino užgaulūs žodžiai
Ačiū, kad pasitikite mumis ir dalijatės išskirtiniais pasakojimais. Aušra mums parašė savo gimdymo istoriją, nes jaučia nuoskaudų, likusių po gimdymo.