Danijoje gyvenanti lietuvė norėjo gimdyti tėviškėje, bet pakraupusi grįžo atgal

 (43)
Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame dovanėle. Šį kartą publikuojame mamos iš Danijos laišką. Jos istorija - neeilinė.
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę


Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!

Pirmas apsilankymas pas medikus

Mano istorija prasidėjo iš karto po Naujųjų metų. „Gerai, kad negėrėm švęsdami, nes dabar būtų bloga", - sakė man draugė tada, bet man tuo metu buvo be galo bloga, tik aš nesupratau, kodėl.

Vyras nupirko nėštumo testą, bet aš supykau ir subariau jį, kam pinigus mėto. Prieš savaitę dariausi nėštumo testą, jis buvo neigiamas. Tačiau šį kartą šventė atėjo ir į mūsų namus.

Buvo baisu, laukė pirmas apsilankymas pas gydytojus, danų kalbos nemokam, anglų kalbos žiniomis taip pat nesididžiuojam.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Manęs visiškai neklauso vaikas: ką patars psichologė?
Šių 11 frazių jauna mama tikrai nenori girdėti

Pirmas žingsnis - šeimos gydytojas. Iš kitų mamų buvau girdėjusi, kad be 9 nėštumo savaičių čia gydytojas nepriims. Tačiau pagal paskutinių mėnesinių datą man kaip tik panašiai tiek ir turėjo būti.

Vizitas pas gydytoją paliko gerą įspūdį: atėjus mano eilei, gydytojas pakviečia, paspaudžia ranką, pasisveikina, prisistato, šypsosi. Pasakius, kad pasidariau testą, ir jis buvo teigiamas, gydytojas mus pasveikino ir paaiškino tolimesnius veiksmus, taip pat išrašė vitaminų bei paėmė kraujo tyrimui. Grįžus namo beliko sulaukti laiško iš ligoninės su paskirta kita apsilankymo data. Gavus laišką, nuvykau į ligoninę darytis echoskopijos. Akušerė pasitinka, spaudžia ranką, prisistato, šypsosi. 

Guliu ant lovos, priešais mane didelis ekranas, vyras laiko už rankos, ir pagaliau ekrane pamatom vaikelį, kojytes ir rankytes judinantį, tai nerealu! Verkiau iš laimės. Paaiškėjo, kad mažam stebukliukui dar tik 9 savaitės, kito apsilankymo metu (12 sav.) matuos kaklo raukšlę dėl Dauno sindromo rizikos.

Paaiškėja vaikučio lytis

12 savaitę vėl susitinkam su savo vaikučiu, visi tyrimai geri, esam sveiki ir laimingi.

Tiesa, mane stipriai pykina. Neinu į darbą, nes sunku net iš lovos atsikelti, buvo keli kartai, kai vėmiau 12 valandų, po kelis kartus per valandą.

Taip sulaukiau 24 savaitės, kai echoskopijos metu akušerė paklausė, ar norim sužinoti lytį? Prisipažinsiu, labai su vyru norėjom mergaitės, tiesiog svajojau apie ją.

Medikė apžiūri vaikučio organus, kraujotaką ir sako, jog laukiame... mergaitės! Gavome dovanų nuotraukų. Išėjus iš ligoninės džiaugėmės nuoširdžiai, negalėjau patikėti, kad mano svajonės pildosi. 

Išvykome atostogų į Lietuvą, čia buvau nusprendusi gimdyti, nes ir seneliai čia, ir lietuviškai bendrauti ligoninėje paprasčiau. 

Lietuvoje iš karto nuskubėjau pas savo gydytoją, ji pasveikino mane, pastebėjo, kad seniai nesimatėm. Ji puikiai mane pamena, nors ir retai pas ją lankiausi. Užsiregistravau vizitui pas akušerę ginekologę.

Nemalonus bendravimas ir netikėta staigmena

Kai seselė pakvietė užeiti, pasisveikinau. Nei iš jos, nei iš gydytojos nesulaukiau atsakymo į "Laba diena". Šiek tiek keista, bet aš vis tiek linksma. Papasakojau gydytojai viską, ji atsivertė mano iš Danijos atsivežtus nėščiosios dokumentus ir pamačiusi vaikelio echoskopijos nuotraukas, rėžė: „Kas čia per fotosesijos, kam čia tokių nesąmonių reikia, neturi kur pinigu dėt?" Aš vis dar šypsausi, bet jau  pro sukastus dantis.

"Eik pasidaryti kraujo tyrimą, nes nežinau, ką tau čia daugiau padaryti, turėsi bent kažkokį įrašą dokumentuose", - pridūrė . Paguldžiusi mane ant lovos paklausyti vaikučio širdutės plakimo, pastebėjo mano spuogus ant veido. Turėdama omenyje, kad galbūt turiu problemų su hormonais, ji dar leptelėjo: „Kaip tu išvis pastojai?"...

Atėjus sužinoti kraujo tyrimo atsakymų, manęs paklausė, ar esu sirgusi kokia nors lytiniu keliu plintančia liga? Atsakiau, kad ne. Gydytoja pasakė, kad mano kraujo tyrimas rodo, kad aš sergu sifiliu, ir man su vyru liepia važiuoti į infekcinę ligoninę pasitikrinti. „Gal čia klaida? Nesąmonė, taip negali būti", - negaliu patikėti. „Tyrimai neklysta, važiuok greičiau, nes tai didelis pavojus būsimam vaikui", - atsakė man.

Po atliktų tyrimų paaiškėjo, kad nė vienas iš mūsų neserga. Gydytojai buvo sunku tuo patikėti, tiek nervų sugadinusi, ji toliau bendravo lyg niekur nieko, nesvarbu, kad kol laukėm atsakymų, aš visąlaik verkiau ir nervinausi. Po tokio "malonaus" bendravimo ir profesionalumo, nusprendžiau negimdyti Lietuvoje. Jei čia su nėščiomis taip elgiamasi, buvo baisu įsivaizduoti, kas bus per gimdymą.

Gimdyti – į Daniją

Grįžome į Daniją, į nėštumo pabaigą man ėmė sparčiai augti svoris, nebuvo visai jėgų, o 30 savaitę pradėjo tinti kojos, po to rankos, veidas. Lankiausi pas šeimos gydytoją, skundžiausi tinimu, bet kraujo ir šlapimo tyrimai buvo geri. 

Tos pačios savaitės vieną dieną pasijaučiau blogai, galva tiesiog plyšo. Nuvažiavau į ligoninę, čia atliko tyrimus, ir kol laukiau atsakymo, pradėjau net vemti. Tyrimai negeri, kyla kraujospūdis. Nors iki šio ryto jis buvo visiškai normalus. Likau ligoninėje stebėjimui. Lašino lašelinę, davė tablečių,o ryte išleido namo, davę numerį, kuriuo skambinti, jei vėl bus bloga. 

Suėjus lygiai 31 nėštumo savaitei, ankstų rytą vėl galva „plyšta", išskubėjom į ligoninę. Vėl lašinės, vaistai, šįkart nepadeda niekas, spaudimas laikosi 200/90, o vaikučio toniukai mažėja, nesijaučia judesių. Gydytojų verdiktas: cezario pjūvis, reikia gelbėti vaikelį.

Atėjusi slaugytoja padėjo persirengti, vyrui taip pat davė rūbus, jis galės būti operacinės salėje. Suleido dalinę nejautrą, pusė kūno ėmė tirpti, vyras sėdi šalia mano galvos. Man prijungia deguonį, pačiupinėja ir pjauna. Nelabai malonus jausmas, jautėsi ir tolimesni veiksmai, bet jau nebepasakosiu. Dukrytės net nespėjau pamatyti ir išgirsti, ją greit išnešė, vyras išbėgo paskui ją, o šalia stovinti medikė pasakojo, ką man dabar daro, ir kad vaikeliui viskas gerai.

Dukrytė svėrė 1310 gramų

Atsidūriau intensyviosios terapijos skyriuje. Vaistai, lašinės...

Atėjusi slaugytoja paklausė, ar mačiau vaikelį. Kai pasakiau, kad ne, ji nuėjo, nufotografavo ir atnešė man nuotrauką parodyti.

Dar tą pačią dieną su visa lova mane nuvežė į neišnešiotukų skyrių pamatyti dukrytės. Vaizdas buvo baisus: tokia maža, silpna, prijungta aparatų, visokių laidų... Tačiau vis tiek man leido ją palaikyti! Guliu, mažytė man ant krūtinės, niekaip negaliu suvokti, kad ji mano, aš turiu vaikelį! Gimė ji 1310 g svorio ir 40 cm ūgio.

Buvau kažkada skaičiusi straipsnį „Kai vaikelio gimimas atneša ne džiaugsmą, o liūdesį". Labai tinkamas apibūdinimas to, ką jaučiau pirmas dienas: kasdien dukrytę bado, leidžia vaistus, maitina per zondą. Ligoninėje gavau viską, ko prireikė po gimdymo: vystyklų, rūbelių, pientraukį, maisto, net įklotų man po gimdymo. Buvau viskuo aprūpinta, siūlė man ir psichiatro pagalbą, bet atsisakiau.

Ligoninėje išbuvom 5 savaites, kol dukryte pradėjo kvėpuoti pati, išmoko žįsti krūtį. Per tą laiką sukaupiau daug savo pienelio atsargų. Mūsų gydytoja buvo lietuvė, todėl bendravom savo kalba. To paties likimo tėveliai, prasilenkdami koridoriuje, šypsojosi vieni kitiems, net keista, kai matai, kad žmogus ateina liūdnu veidu, pakelia akis, pažiūri į tave ir vis tiek nusišypso. Ne ironiškai, bet nuoširdžiai. Aš ir tuo užsikrėčiau, todėl net keista, kodėl tautiečiai nesišypso tiek daug, juk šypsena daug ką reiškia.

Šypsena irgi gydo

Už viską esu dėkinga Danijos medikams, jie nepaprastai malonūs, visada besišypsantys žmonės. Labai palaikė, padrąsindavo, kai buvo sunku. Seselės siūlydavo pasikalbėti, apsikabinti. Visas personalas "problemas palikdavo namie", todėl visada maloniai bendravo ir šypsojosi, o ta šypsena morališkai labai gelbėjo. Nežinau, kas būtų buvę Lietuvoje, jei po tokių sunkumų tektų bendrauti su tokiom kaip mano akušere, aš turbūt būčiau pati reikalavusi psichiatro.

Dabar dukrytei 3 mėnesiai, mus lanko seselė, kuri visada pagiria, jog puikiai tvarkausi. Jau ir lėktuvu skridom, dabar atostogaujam pas močiutę. Pas gydytojus Lietuvoje nesilankysiu, kol negrįšim čia gyventi. Nesakau kad visi gydytojai tokie antžmogiai, kaip man teko patirti, čia tik man taip „pasisekė". Džiaugiuosi, kad viskas susitvarkė, daugiau ar mažiau pasimiršta visos blogybės. 

Dovanokime vieni kitiems šypsenas, tai padeda sukurti geresnę nuotaiką!

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Gimdymas

Į Lietuvą atvyksta garsioji akušerė ir pribuvėja: svarbiausia pagalbos priemonė gimdyvei yra meilė (4)

Į Lietuvą atvyksta garsioji akušerė ir pribuvėja: svarbiausia pagalbos priemonė gimdyvei yra meilė
Su lietuvėmis savo patirtimi pasiruošusi dalintis Angelina Martinez Miranda yra garsi tradicinė akušerė/pribuvėja, gyvenanti ir praktikuojanti Meksikoje. Šį pašaukimą moteris paveldėjo iš savo motinos ir močiutės, kurios taip padėdavo vaikučiams ateiti į šį pasaulį.

Nuskausminamieji gimdymo metu – už ir prieš (32)

Nuskausminamieji gimdymo metu – už ir prieš
Devyni kūdikio laukimo mėnesiai skirti visapusiškam jo atėjimo į šį pasaulį pasiruošimui.

Vyras nenori dalyvauti gimdyme: ar verta jį perkalbėti (83)

Vyras nenori dalyvauti gimdyme: ar verta jį perkalbėti
Besilaukianti moteris norėtų, kad gimdyme dalyvautų ir jos vyras. Tačiau bendro sutarimo pora neranda. Ką patars psichologė Karolina Gurskienė?

Tėveliai raginami neskubėti rinktis virkštelės kraujo bankų paslaugas

Tėveliai raginami neskubėti rinktis virkštelės kraujo bankų paslaugas
Lietuvos bioetikos komitetas ragina žmones atsargiau vertinti privačių virkštelės kraujo bankų Lietuvoje vykdomą veiklą ir neskubėti investuoti savo pinigų į jų siūlomas paslaugas.

Lietuvės atvirai: tartis su gydytoju iš anksto dėl gimdymo ar nebūtinai (17)

Lietuvės atvirai: tartis su gydytoju iš anksto dėl gimdymo ar nebūtinai
Jei prieš gerą dešimtmetį būtume mamų paklausę, ar verta tartis dėl gimdymo su ginekologu ar akušere, daugelis būtų atsakiusios, kad tikrai taip.

Mamos išpažintis: „Lietuvoje gimdyti įmanoma tik už pinigus" (148)

Mamos išpažintis: „Lietuvoje gimdyti įmanoma tik už pinigus"
Austėja (vardas pakeistas), auginanti du vaikučius (1 ir 5 m.) įsitikinusi: „Prieš gimdant su gydytoju tartis būtina."

Aušra: gimdymo metu labiausiai skaudino užgaulūs žodžiai (239)

Aušra: gimdymo metu labiausiai skaudino užgaulūs žodžiai
Ačiū, kad pasitikite mumis ir dalijatės išskirtiniais pasakojimais. Aušra mums parašė savo gimdymo istoriją, nes jaučia nuoskaudų, likusių po gimdymo.

Sandros istorija: sunkios nėštumo komplikacijos gydytoja iš pradžių nepastebėjo (3)

Sandros istorija: sunkios nėštumo komplikacijos gydytoja iš pradžių nepastebėjo
Pažintis su šeima, kuri sostinę iškeitė į Jonavą ir dėl to nė kiek nesigaili.

Gydytojas griauna dažniausius mitus apie gimdymą

Gydytojas griauna dažniausius mitus apie gimdymą
Filmas be romantiškų bučinių, kūniškos meilės, paskui ir gimdymo scenos man - kaip vaikui knyga be iliustracijų. Kada pasvajoti, įsijausti, paverkti? Tačiau kai kurie filmų mums įpiršti stereotipai atkeliauja ir į tikrą gyvenimą. Vieni trukdo, kiti - ne. Kas tikra, o kas išgalvota, klausiame gydytojo akušerio ginekologo Egidijaus Jakiūno.

Skaitytojos istorija: pagimdžiau, bet netrukus netekau vaikelio (31)

Skaitytojos istorija: pagimdžiau, bet netrukus netekau vaikelio
„Kadangi šiuo metu išgyvenam sunkiausią periodą savo gyvenime - netekome kūdikio, nusprendėme pasidalinti savo liūdna istorija... Žinau, kad jūs nerašote tokių liūdnų straipsnių, bet tikiuosi, kad tėveliams kurie neteko savo vaikučių bus lengviau, nes žinos kad jie ne vieni tokie“.

Dulos Mantautės laiškas gimdyvei

Dulos Mantautės laiškas gimdyvei
Mantautė yra dula, keturių pametinukų mama, būsima akušerė, rašanti feisbuke tinklaraštį Tampu Mama (ČIA). Mantautės tikslas – kad daugiau moterų įgautų pasitikėjimo, tikėjimo ir ramybės, o gimdymas būtų gražus, saugus ir be streso.

Austėjos išpažintis: mano gimdymą lydėjo daug klaidų

Austėjos išpažintis: mano gimdymą lydėjo daug klaidų
Austėja itin skrupulingai planavo nėštumą, tikėjosi sklandaus gimdymo ir jokių „staigmenų", tačiau, kaip pati sako, į daug ką neatkreipė dėmesio ir pridarė daugybę klaidų. Laimei, iš to pasimokė ir tikisi, kad kitoms būsimosioms mamoms jos patirtis padės būti tvirtesnėms.

Ką vyrai iš tiesų mano apie dalyvavimą gimdyme (48)

Ką vyrai iš tiesų mano apie dalyvavimą gimdyme
Gali būti, kad skaitėte ne vieną straipsnį ar klausėtės diskusijos apie tai, ar vyrams vieta gimdykloje. Daugelis moterų apie tai turi tvirtą savo nuomonę, o ką mano patys vyrai?

Gimdymas įvairiose šalyse: keisčiausi papročiai ir tradicijos (1)

Gimdymas įvairiose šalyse: keisčiausi papročiai ir tradicijos
Vaikelio gimimas – didelė šventė šeimai, ir nuo tos įsimintinos dienos daug ką norisi įamžinti ir įprasminti.

Ispanijoje gyvenanti lietuvė – apie nėštumo priežiūrą ir gimdymus šioje šalyje

Ispanijoje gyvenanti lietuvė – apie nėštumo priežiūrą ir gimdymus šioje šalyje
„Nėštumai ir gimdymai Ispanijoje – ideali patirtis“. Taip sako lietuvė Justė (32 m.), su vyru ispanu Antonio auginanti du sūnus. Abu jų susilaukė Ispanijoje.