Dula Mantautė dalijasi greito ir sklandaus gimdymo istorija

Mantautė yra dula, keturių pametinukų mama, būsima akušerė, rašanti feisbuke tinklaraštį „Tampu Mama“.

Mantautės tikslas – kad daugiau moterų įgautų pasitikėjimo, tikėjimo ir ramybės, o gimdymas būtų gražus, saugus ir be streso. Šiandien Mantautė dalijasi dar vienu savo laišku iš gimdymo, kuriame dalyvavo kaip dula.

„Šviežutėlė istorija ir įvykis, nuspalvinęs dar vienos sąmoningos, šviesios šeimos gyvenimą, taip pat ir mano. Gera buvo kartu tai patirti! Sveikinu ir apkabinu dar kartą.“

Greitas saulytės blyksnis

Labas, Mamyt. Aš - Tavo mažoji dukrelė, saulytės blyksnis ir spartuolė Mergelė. Aš - rugsėju alsuojanti Tavo pieva, Tavo dangus ir Tavo širdis. Dar nemoku kalbėti, negaliu užrašyti prisiminimų, tad, kaip žinodama, iš anksto pakuždėjau Tau, kad pasikviestum mus lydėti Dulą Mantautę. Aš jai viską parodysiu ir papasakosiu, kad galėtų užrašyti, o Tu su tėčiu ir broliu- skaityti ir skaityti ir viską iš naujo išjausti.

Mūsų su Tavim, Mamyt, kelionė prasidėjo nuostabiai. Aš taip nekantravau pas jus į šeimą! Labai norėjau, kad mane nešiotum Tu - tokia graži ir didinga, pasitikinti savimi, su plačia šypsena- aš žinojau, kad turėsiu iš ko pasimokyti. Kol gyvenau pilvelyje, man patiko tas greitas Tavo gyvenimo ritmas - aš prie jo pratinausi po truputį. Augau, stiprėjau ir norėjau jus visus nustebinti, tad ilgai kūriau Gimtadienio planą. Ir kelionės į kitą miestą man patiko - galėdavau išgirsti Dulos balsą ir Tavo ramiau plakančią širdį, pasisupti mašinoje važiuojant.

Aš nenorėjau gimti neperspėjusi. Ne, aš truputį pakutenau Tave ir Dulą, kad jūs susitiktumėt praėjus savaitei po numatyto mano gimtadienio. Tiesiog labai norėjau pamatyti, kur gimsiu, ir susipažinti su gydytoja, kuri Tave, Mamyt, tą dieną kaip tik ir apžiūrėjo. Mano savijauta buvo puiki, tiesiog tobula - ir širdelės veikla, ir mano vandenys, ir mano namelis… Ir Tu, Mamyt, taip stebuklingai nurimai ir apsidžiaugei išgirdusi, kad aš jau 3 cm pravėriau Dureles. “Ar gi ne puiku?”, - sako Dula, - “Trečdalis kelio jau nueita”. Žinoma, aš juk visa tą laiką dirbau: aktyviai kutenau namelį iš vidaus, kad paruošiamosios Bangos mane neštų po truputį truputį žemyn, Durelių link, ir jos lengviau atsidarytų. Kad man ir Tau, Mamyt, būtų lengviau per mano gimtadienį.

Pamenu, tą dieną, kai stebėjom mano savijautą, gydytoja pajuokavo, jog jei Tu pajusi, kad jau Durelės atsidarė iki galo, o aš būsiu labai labai arti jų, ir Tėtis vairuos, tai perspėtume gimdymo namų personalą- jie turi spėti susiruošti ir mūsų laukti. Visiems tai nuskambėjo labai linksmai, ypač man. Pagalvojau: “Hm, o jei taip ir padarius?”

Ilgai svarstyti neteko. Juk aš - greituolė, kaip kitaip leisti mane geriau pažinti, jeigu ne per savo gimtadienį? Taigi tos pačios dienos vakare apie 22 val, kai Dula paklausė Tavęs, kaip Bangos, ar atėjo jau, nusprendžiau - tegu jos ateina! Dar truputį pasnausk, bet 00:30 man jau ankšta spardytis, tad sušlapinu ir šiek tiek nudažau Tavo šlepetes ir leidžiu Tau suprasti, kad gimsiu šiandien. Ilgai nedelsk, Mamyt, perspėk Dulą ir ruoškis bent valandos kelionei. 1:30 val duodu ženklą į Tavo strėnas, tiksliau, daug daug ženklų, kurių trukmė- po minutę. Na, kad Tėtis paskubėtų. Jis juk turi prisiderinti prie mano tempo!

Ak, Mamyt, kokie gražūs naktiniai rugsėjo miškai ir pievos… Mes važiuojam kartu į mano tikrąjį gimtadienį… Net lapė ir kiaunė sėkmės mums linki kelyje. Man jau pažįstamas tas supimas mašinoje, jis padrąsina greičiau praverti Dureles. Žinai, tarsi kažkas sakytų: “Bum bum, kur tu? Ateini?”. Taip, aš jau visai visai šalia, susiruoškit, aš dar pasisuksiu, apsidairysiu, kad laimėčiau laiko. Ar ne taip gydytoja numatė?

Apie 3 val. nakties mes jau Kaune. Tu taip šauniai laikaisi, Mama! Greitai renkis, aš ateinu,- jau 9 cm Durelių pravėriau. Štai ir Dula čia, 3:18 einam visi į gimdyklą nieko nelaukdami: aš, Tu, Tėvelis ir mūsų Dula. O… kaip gerai, kad Tu stovi, man lengviau taip... Matai tuos diržus ant Tavo pilvo, Mamyt? Tai mano širdelės ritmas banguoja. Aš taip pat dirbu ir padedu Tau, juk mes- komanda, tiesa? Iriuosi kiek galėdama pirmyn, negaliu Tavęs nuvilt.

Dulos paprašau, kad ji spaustų Tau strėnas - taip geriau mums abiems, ir Tu iškart lengviau atsipūti. Žinai, prisiminiau Tavo svajonę, Tavo gimdymo planą, kuriame buvo parašyta, jog nenori, kad kas nors vadovautų (sakytų, kada ką daryti) Tavo stangoms. Dar norėjai, kad aš gimčiau Tau būnant tokioj pozoj, kokioj Tau patogiausia. Aš tikrai nieko prieš, tik kaip čia leisti jums visiem suprasti, kad aš jau visiškai pasiruošusi, dabar pat, šią minutę? Gerai, kad Tu turi tas dideles specialias gimdymo kelnaites, sugalvosiu, kaip čia jas išnaudoti. Dar kelios Bangos beveik be pertraukos ir leidžiu Tau suprasti, kad aš jau einu pro Duris. Jauti, kad lyg ir norisi stumti ir klausi Dulos, ką daryti. Ji nuramina Tave pasakydama, kad pasitikėtum savo kūnu ir kad nieko galvoti ar daryti nereikia, jis viską padarys pats, kai bus pasiruošęs.

“Bet degina, plėšia”, - sakai. Na, taip, ir man nelengva tilpti. Kadangi manęs nesimato (Tu su kelnėm), sugalvoju būdą, kaip perspėti, kad jau metas kviesti akušerę: 3:30 val kardiotokogramos bangelės, rodančius sąrėmius, pradeda rodyti “0”, ir Dulai kyla įtarimas, kad aš pakeičiau savo padėtį, pasislinkau…. Ji išbėga kviesti personalo, kad nuimtų tas kelnes, kurios trukdo. Kai ateina gydytoja ir akušerė, kai Tavęs prašo prisėsti - Tėtis atsistoja šalia Tavęs, o Dula laiko nugarą, kad galėtum atsiremti. Bet Tau jau sunku sėdėti (man, žinok, irgi, nes noriu jau visa gimti!).

Dar porą minučių palaukiam ir pagaliau nusprendžia tas kelnes, kartu su diržais ir davikliais, greitai plėšti lauk – visi pamatė, kad mano galvytė jau gimusi, tad iškart, 3:35 val aš atsiduriu ant Tavęs, Mamyt. Išgirstu, kaip akušerė sako: “Juk sakiau nestumti”. O… o Tu ir nestūmei, Mamyt, ir tą matė Tėvelis su Dula. Tu tiesiog LEIDAI man ateiti, o stūmiausi AŠ, Tavo spartuolė. Kokios dar stangos, Tu juk norėjai, kad niekas nesakytų, ką daryti, pameni? Tau puikiai pavyko tiesiog iškvėpuoti ir išjausti mane ir savo kūną. Girdžiu Tavo kvėpavimą... Manęs niekur nekelia nuo Tavęs ir neneša, bet turi gerai nušluostyti. Aš drąsiai parodau, kad jaučiuosi puikiai, na ir kas, kad mano vandenys spalvoti. Galbūt aš norėsiu tapti dailininke, nėra ko gąsdintis!

Mano gimtadienyje liekame keturiese: aš, Tu, Tėtis ir Dula. Pagaliau ji gali pasiimti foto aparatą ir įamžinti šią šventę. Labas, Tėti- pažiūriu į Tave ir daugiau nei dvi valandas visi juokaujam, ilsimės, o aš savo tempu, niekieno neskubinama, pereinu tuos stebuklingus 9 naujagimio žingsnelius, susirasdama kumštį, pradėdama šliaužti, keldama galvą ir uosdama bei ragaudama Tavo priešpienį, - savo pirmąjį maistą Žemėje. Po poros valandų esu sveriama ir paaiškėja, kad aš nesu visai jau mažytėlė. Bet, Mama, Tu niekada gyvenime nepamirši, kokia aš buvau tądien, nes daugiau niekada tokia maža nebebūsiu, kasdien stiebsiuos į viršų.

Noriu padėkoti Tau, Tėveli, kad nepasimetei, buvai tvirtas ir saugiai mus atvežei į Gimtadienio šventę. Aš labai stengiausi suspėti, kad tai įvyktų ramioje aplinkoje, ne mašinoje važiuojant,- ir man pavyko. Apkabink Mamą dar kartą – ji tądien buvo Tobula, kad taip gerai jautė kiekvieną mano būseną. Ir Broliui dėkoju, kuris užmigęs ramiai išleido judu kelionėn. Žinau, kad esame Komanda, ir dabar aš bėgu jos priekyje!

šaltinis: Tampu Mama – dula Mantautė

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis