Iš Vilniaus gimdyti vyko į Kauną: moters išpažintis ir jos vyro komentaras

 (37)
Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Publikuojame gimdymo istoriją, kurią parašė ir moteris, ir jos vyras. Vilniečiai specialiai gimdyti važiavo į Kauną.
© Shutterstock nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Noras gimdyti natūraliai

Norėjau ir ruošiausi gimdyti natūraliai, kiek galima vengiant medicininių intervencijų. Norėjom, kad vaikio atėjimas į pasaulį būtų kuo natūralesnis, kuo arčiau gamtos mums duotų instinktų, norėjosi duoti kūnui galimybę išnaudoti savo resursus, tarsi netrukdyti jam. 

Planavome gimdyti Kaune, nors gyvename Vilniuje. Kažkodėl norėjosi išvengti konvejerinio požiūrio, taip pat ir gimdymo namų kursai nebuvo labai įkvepiantys, moterims dažniausiai buvo priskiriama pasyvi rolė - tarsi gydytojai gimdytų ir išgimdytų už ją. Kaune visiškai atsitiktinai patekau pas nuostabią gydytoją, kuriai esu labai dėkinga - ir už priežiūrą nėštumo metu, ir už palaikymą bei puikų darbo gimdymo metu.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Paskelbti populiariausi 2014 metų 1 pusmečio vaikų vardai Lietuvoje
Kas vėlai gimdo - ilgiau gyvena?

Futbolas

Gimdymo terminas buvo numatytas šeštadienį. Kuris laikas jau bandėm organizmą ruošti gimdymui visomis natūraliomis priemonėmis - labai nenorėjau pernešioti ir skatinti gimdymo - išbandėm ir aviečių arbatą, ir ilgus pasivaikščiojimus, ir lipimą laiptais, ir natūralius prostaglandinus.

Penktadienį ryte dar buvo likę mano akimis žiūrint daugybė namų ruošos darbų - reikėjo nusipirkti siurblį, nuvažiuoti į turgų, išsiurbti miegamąjį. Vakare turėjom važiuoti į svečius žiūrėti futbolo. Visą dieną retkarčiais pamausdavo pilvo apačią, bet tai neatrodė nei keista, nei neįprasta - paruošiamieji sąrėmiai jau kuris laikas pasirodydavo, kartais silpnesni, kartais stipresni.

Penktadienio pavakarę vienintelis neįprastas dalykas buvo rausvos išskyros - taip vadinamas kamštis su gleivėtom išskyrom. Bet kadangi kamštis dar nereiškia, kad gimdai čia ir dabar, į svečius išvažiavom.

Sąrėmiai, kurie vis dar mintyse buvo paruošiamieji, darėsi po truputėlį intensyvesni, ir nors nebuvo visiškai reguliarūs, pajudam namo link, pasiskambinam gydytojai. Jos patarimas - ramiai parvažiuoti, nueiti į dušą, pažiūrėti, ar pakeitus padėtį/aplinką nepasikeis ritmas ir veikla. Nuėjus į dušą veikla neaprimsta, sąrėmiai dažnesni nei kas 10 minučių - vėl skambinam gydytojai - mes atvažiuojam. Blogiausiu atveju - pasitikrinsim ir grįšim. Kuprines susinešam, mažos mašinytės galas paruoštas kelionei - pagalvė, antklodė.

11 val. penktadienio vakarą pajudam iš Vilniaus į Kauną. Pajudant iš namų sąrėmiai jau maždaug kas 5 minutės. Skausmas keistas, gal daugiau maudimas, tempimas, bet tai tikrai nebuvo skausmas, kurio negalėtum pakelti.

Magistralė

Automobilyje sunkiausia buvo rasti tinkamą padėtį - vis tik dvivietė itališka mašinytė nėra gimdyvėms pritaikyta. Geriausia atrasta padėtis sąrėmių metu - sėdėti turkiškai sukryžiavus kojas po savimi ir rankomis įsikibti į priekinės sėdynės atlošą - taip sąrėmio metu išeidavo pakelti apatinę kūno dalį ir atlikti tarsi dubens sukimo judesį, arba bent jau siūbavimo dubeniu į priekį judesį. Protarpiais išeidavo atsigulti ant keturių, galvą pasidėjus ant sėdynės ir iškelti dubenį į viršų. Visiškai nesinorėjo garsų - muzikos. Keista, važiuojant buvo mintis, kodėl vyras su manim nešneka, kodėl nieko nepasakoja, gi pagal viską dabar būtų pats laikas visoms linksmoms istorijoms. Bet jų nereikėjo, o jis turbūt tai jautė. 

Kelionės į Kauną beveik neatsimenu, tai yra, neatrodo, kad tas laikas būtų prailgęs. Akyse matėsi tik Vilniaus miesto šviesos ir oranžinės lempas kažkur pusiaukelėje - kiek atsimerkiu, tiek oranžinės šviesos - tamsi magistralė kažkur dingo. Kaune dar kažkur ne ten nusukom. Ir jų keliai tikrai labai duobėti :)

Naktis, pusę pirmos, ir vėl oranžinės šviesos prie ligoninės.  Krepšius paliekam mašinoj, pasiimu tik rankinę su dokumentais. Gi grįšim, spėsim. Gimdymo kuprinėje buvome pasiruošę įvairiausių laiko praleidimo ir skausmo malšinimo priemonių: masažinis kamuoliukas ir aliejus masažui, žvakės, eterinis aliejus aromaterapijai, jogos pratimų įrašas bei muzika, linksmi vaizdo įrašai atsipalaidavimui, atspausdintos nuotraukos iš kelionių (gerom emocijom ir prisiminimams), fotoaparatas (fotosesija gimdykloje - puikus laiko praleidimo būdas), termosas su šaldytais aviečių lapų arbatos ledukais bei paprasti ledukai, šokoladas ir kiti lengvi užkandžiai, išskalbti ir išlyginti rūbai vyrui į gimdyklą. Mašinoje turėjome net gimnastikos kamuolį.

Ligoninė

Priėmimas. Daug keistų klausimų: „Ar jūsų dantys sutvarkyti?"..  Sąrėmiai kas pusantros minutės, darosi sunku kalbėti per juos, norisi tylos ir tamsos, ir vyro šalia. Matuojam tonus. Turbūt juokaujat... Atsigulus. Na, ne, ilgai taip nebus. Ateina gydytoja - kaip iš tiesų keista, kai tokiose situacijos yra nuoširdžiai malonu matyti savo gydytoją. Iš dalies ji ir buvo mano ramybės garantas, gimdymo plano išpildymo formalusis sąjungininkas. Tonų matavimas nutrauktas, užteks, kiek pamatavo, einam į gimdyklą. Pamenu, kad gydytojai sakiau, kad jeigu pasakys, kad atsidarymas 2 cm, imsiu epidūrą. Vyras pradėjo daryti kursuose parodytą taškinį nugaros masažą - trynimas buvo visai neveiksmingas, o štai pirštų galiukai į taškus buvo nerealus palengvinimas. Pirmas įspūdis gimdykloje - kodėl taip šviesu? Šviesas išjungia.

Gimdos kaklelį patikrinti pavyko ne iš karto, reikėjo nutaikyti laiką tarp sąrėmių, nes kitaip atsigulti nepavyko. Patikrinimas ir stebuklingi gydytojos žodžiai - gimdos kaklelis visiškai atsidaręs. Iki to laiko dar buvo nenubėgę vandenys.  Vandenis nuleido (pagal gimdymo planą riba iki kurios nenorėčiau, kad būtų nuleidžiami vaisiaus vandenys, buvo 7 cm.), ir tada beliko laukti galvytės įsistatymo.

Tarp sąrėmių skatino vaikščioti, tupėti, judėti, kelis kartus matavo vaiko širdelės tonus su nešiojamu davikliu, vis patikinant, kad vaikutis jaučiasi puikiai. Sąrėmių metu norėdavosi pasilenkti į priekį, vyras darė masažą, o gydytoja suko prie galvos šlapią sudrėkintą palutę - nuostabus derinys.

Įstrigo gydytojos laiku ir vietoj pasakyti žodžiai apie praeinantį skausmą, apie nutolstantį sąrėmį... Dabar turbūt net neatsimenu, ką tiksliai ji sakė, bet tuo metu tikėjau jos žodžiais. Kelis sąrėmius pratupiu. Ir staiga jausmas, kad labai labai norisi stangintis... Toks jausmas, kad viskas, ką turiu viduje, tuoj išeis lauk, ir bus palengvėjimas... Stumti dar neleidžia, gydytoja paaiškina, kad vaikutis pats turėtų ateiti kuo arčiau. Taip praeina kokie keturi sąrėmiai, tarp noro stumti, greito kvėpavimo, mintimis kalbėjimo su vaikiuku... Po kiek laiko gydytoja pasiūlo pažiūrėti, kaip ten viskas juda ir pabandyti stumti... Su pirmu pabandymu pasirodo pakaušis... Su antru išlenda pusė galvytės... Akušerė puikiai vadovauja stūmimui, sako, kada kvėpuoti. Prieš pat stūmimą atrodė, kad reik iš kažkur gauti jėgų, kad reik kažkokio šaltinio, kad viskas truputėlį išsidarkė viduje. Užteko pakvėpuoti...

Kojos drebėjo kaip nežinau kas - net ne drebėjo, kalatojosi kaip pašėlę - čia buvo netikėta organizmo reakcija į sąrėmius. Tarp stangų gydytoja paragina paliesti vaiko galvytę... Nesuvokiamas dalykas, minkštas, glitus, šiltas... Tuo metu dar nesuvoki, kad ten tavo žmogutis. Nors vyras sako, kad iš šono žiūrint, tas davė labai daug naujų jėgų. Po trečios stangos atsirado pauzė tarp sąrėmių, tuomet gydytoja pradėjo spenelių stimuliaciją - kelių sekundžių užteko paskutinei stangai. Man pačiai lūžio taškas buvo, kai pamačiau užgimusią galvytę su petuku... Tai buvo tarsi vieno etapo pabaiga ir kito pradžia. Dar ir dabar skamba gydytojos žodžiai užgimus galvytei - pamiršk tą skausmą, jis praėjo. Pojūtis buvo labai netikėtas ir aštrus, bet tuo pačiu - tarsi vienkartinis, laikinas, nors ir permušantis sąrėmius. O koja įremta į gimdymo stalą kalatojasi kaip pamišus ir tarsi savo atskirą šokį šokdama... 

Rytas trise

Gimusią dukrytę uždėjo ant pilvo, vyras perkirpo virkštelę... Ir taip likom trise. Kažkas dar kažką ten darė, natūraliai užgimė placenta (dar vienas gimdymo plano punktas - placentą išstumti natūraliai, be sintetinio oksitocino). Vieninteliai gauti vaistai - vietinis nuskausminimas prieš kelias siūles viduje - mažoji nusprendė gimti pasirėmus galvą rankyte, o tai be pasekmių nepraėjo. Ir likom gimdymo palatoj prie blankios stalinės lemputės, ant spintos pastatytos su mažu slidžiu žmogučiu, gulinčiu ant pilvo, ramiai žaidžiančiu su savo rankytėmis ir žiūrinčiu didelėmis akimis - jokių klyksmų, jokios panikos... Tik jauki prieblanda, po truputėlį ateinantis rytas už lango. Dukrytė susirado pieno šaltinį, po kiek laiko ir balsą parodė. Bet čia ir yra fantastiškas jausmas, kai esi trise, ir niekas atrodo daugiau nebesvarbu.

Tiek nėštumas, tiek gimdymas įrodė, kad šitą kelią lengviausiai eiti dviese - vyras nėra tik pasyvus stebėtojas, jis gali aktyviai dalyvauti gimdyme, ir ne tik dalyvauti, bet ir savo dalyvavimu prisidėti prie gimdymo eigos palengvinimo. Taip pat labai padėjo visi lankyti kursai, perskaitytos knygos. Nuo atvažiavimo į ligoninę iki dukrytės gimimo - mažiau nei dvi valandos. Be nuskausminimo, be skatinimo, su daug palaikymo. Į gimdyklą taip nieko ir neatsinešėm, atėjom su tuo, kas buvo galvoje - nusiteikimas, pasiruošimas, atėjom ir išėjom kartu. Lauktai, kartu ir su šypsena. 

Vyro komentaras:

Kartais galvodavau, ką reikės pasakyti žmonai, kai prasidės sąrėmiai. Galvojau papasakoti, kaip aš jaučiausi... Buvo vienas filmas, kur maža mergaitė mokėsi plaukti. Tiesą pasakius, ji buvo puiki plaukikė ir dalyvaudavo plaukimo varžybose, tačiau turėjo vieną blogą savybę, kuri jai neleisdavo laimėti: kiekvieną kartą išgirdusi starto šūvį, ji krūptelėdavo ir pavėluodavo startuoti. O filmo herojus ją mokė: tu esi puiki plaukikė, čia yra baseinas (tavo stichija) ir tu lauki to signalo, kai galėsi plaukti, šūvio, kuris išleis tave į laisvę.

Artėjant gimdymui, atsirado tas pažįstamas jausmas, kai tu ilgai mokaisi, esi pasiruošęs ir lauki kol ateis egzaminas, tas laikas, kai tu galėsi pademonstruoti, ką išmokai. O sąrėmiai ir bus tas šūvis, kuris paskelbs startą.

Paskaitos ir kursai apie gimdymą buvo tik romantiška pradžia. Tikrasis darbas prasideda daug vėliau, kai dirbi su savimi, su žmona ir su aplinka. Visa tai buvo daroma su vieninteliu tikslu, kad gimdyvė jaustųsi saugi.

Darbas su savimi:

Pirmasis iššūkis atsirado, kai reikėjo peržengti savo ego ir suprasti - nei gimdyme, nei po jo, tu nesi pats svarbiausias ar nepakeičiamas žmogus!

Gimdymo fiziologija. Tenka prisipažinti, kad žiūrėti pirmuosius filmus apie gimdymą man nebuvo malonu. Teko sukąsti dantis ir persilaužti- tikrai padėjo.

Klišės. Perkirpti virkštelę tikrai nėra pats dramatiškiausias ir sentimentaliausias veiksmas. O štai pamatyti galvytę ir pasakyti tai žmonai, kad jau pabaiga, buvo tikrai labai jausminga ir svarbu. Seksualumo prasme, gimdymas (ir žindymas) visiškai nekeičia mano požiūrio į moterį, atvirkščiai, matant jos pastangas ir motyvaciją, kyla pasididžiavimas. 

Nereikėtų pamiršti ir savo fiziologinės bei dvasinės būsenos. Poilsis, režimas, visi atidėti atidėliotini dalykai davė laiko vis permąstyti ir iš anksto išgyventi gimdymo eigą, jo gerąjį ir blogąjį variantą. Sportas, juk negali žinoti, kiek fizinių jėgų tai iš tavęs pareikalaus.

Komandinis darbas:

Ši „kelionė" mums abiems buvo nauja. Sakyti "mes pasiruošę" yra labiau savęs įtikinėjimas, negu racionalus teiginys. Kokia bus tavo reakcija į kraują, į medicininius instrumentus, nuovargį, nemigą, riksmus ir dejavimus...

Teko daug kalbėtis ir išsakyti savo baimes vienas kitam - ką darysime pesimistiniu atveju, kas bus, jei viskas pakryps ne ta linkme, kaip elgtis, jei vienas iš mūsų palūš. Mums teko atrasti savo stilių ir savo būdus.

Darbas su aplinkiniais:

Visų pirma - ligoninė, gydytojai, personalas. Šioje vietoje buvo svarbu ne tik išsirinkti, bet ir suprasti ligoninės politiką, sužinoti gydytojų požiūrį, o pasirinkus (mes pasirinkome ir gydymo įstaigą, ir gydytoją) - išdėstyti jiems savo norus, juos aptarti ir akcentuoti.

Artimieji. Staiga atsiranda daug žmonių, norinčių kažkokiu būdu tame dalyvauti. Teko jiems priminti, kad tai mūsų šventė. Ir nors tai gali atrodyti kaip nereikšminga smulkmena, bet ji gali išvesti iš pusiausvyros, gali įžiebti pykčius, nesutarimus ar nepasitenkinimą. Mes nesistengėme šiuo klausimu būti labai lankstūs.

Ir dar kartą: visa tai buvo daroma vienam tikslui - kad gimdyvė jaustųsi saugi, pasitikėtų manimi, gydytojais ir savimi.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Gimdymas

Į Lietuvą atvyksta garsioji akušerė ir pribuvėja: svarbiausia pagalbos priemonė gimdyvei yra meilė (4)

Į Lietuvą atvyksta garsioji akušerė ir pribuvėja: svarbiausia pagalbos priemonė gimdyvei yra meilė
Su lietuvėmis savo patirtimi pasiruošusi dalintis Angelina Martinez Miranda yra garsi tradicinė akušerė/pribuvėja, gyvenanti ir praktikuojanti Meksikoje. Šį pašaukimą moteris paveldėjo iš savo motinos ir močiutės, kurios taip padėdavo vaikučiams ateiti į šį pasaulį.

Nuskausminamieji gimdymo metu – už ir prieš (32)

Nuskausminamieji gimdymo metu – už ir prieš
Devyni kūdikio laukimo mėnesiai skirti visapusiškam jo atėjimo į šį pasaulį pasiruošimui.

Vyras nenori dalyvauti gimdyme: ar verta jį perkalbėti (83)

Vyras nenori dalyvauti gimdyme: ar verta jį perkalbėti
Besilaukianti moteris norėtų, kad gimdyme dalyvautų ir jos vyras. Tačiau bendro sutarimo pora neranda. Ką patars psichologė Karolina Gurskienė?

Tėveliai raginami neskubėti rinktis virkštelės kraujo bankų paslaugas

Tėveliai raginami neskubėti rinktis virkštelės kraujo bankų paslaugas
Lietuvos bioetikos komitetas ragina žmones atsargiau vertinti privačių virkštelės kraujo bankų Lietuvoje vykdomą veiklą ir neskubėti investuoti savo pinigų į jų siūlomas paslaugas.

Lietuvės atvirai: tartis su gydytoju iš anksto dėl gimdymo ar nebūtinai (17)

Lietuvės atvirai: tartis su gydytoju iš anksto dėl gimdymo ar nebūtinai
Jei prieš gerą dešimtmetį būtume mamų paklausę, ar verta tartis dėl gimdymo su ginekologu ar akušere, daugelis būtų atsakiusios, kad tikrai taip.

Mamos išpažintis: „Lietuvoje gimdyti įmanoma tik už pinigus" (148)

Mamos išpažintis: „Lietuvoje gimdyti įmanoma tik už pinigus"
Austėja (vardas pakeistas), auginanti du vaikučius (1 ir 5 m.) įsitikinusi: „Prieš gimdant su gydytoju tartis būtina."

Aušra: gimdymo metu labiausiai skaudino užgaulūs žodžiai (239)

Aušra: gimdymo metu labiausiai skaudino užgaulūs žodžiai
Ačiū, kad pasitikite mumis ir dalijatės išskirtiniais pasakojimais. Aušra mums parašė savo gimdymo istoriją, nes jaučia nuoskaudų, likusių po gimdymo.

Sandros istorija: sunkios nėštumo komplikacijos gydytoja iš pradžių nepastebėjo (3)

Sandros istorija: sunkios nėštumo komplikacijos gydytoja iš pradžių nepastebėjo
Pažintis su šeima, kuri sostinę iškeitė į Jonavą ir dėl to nė kiek nesigaili.

Gydytojas griauna dažniausius mitus apie gimdymą

Gydytojas griauna dažniausius mitus apie gimdymą
Filmas be romantiškų bučinių, kūniškos meilės, paskui ir gimdymo scenos man - kaip vaikui knyga be iliustracijų. Kada pasvajoti, įsijausti, paverkti? Tačiau kai kurie filmų mums įpiršti stereotipai atkeliauja ir į tikrą gyvenimą. Vieni trukdo, kiti - ne. Kas tikra, o kas išgalvota, klausiame gydytojo akušerio ginekologo Egidijaus Jakiūno.

Skaitytojos istorija: pagimdžiau, bet netrukus netekau vaikelio (31)

Skaitytojos istorija: pagimdžiau, bet netrukus netekau vaikelio
„Kadangi šiuo metu išgyvenam sunkiausią periodą savo gyvenime - netekome kūdikio, nusprendėme pasidalinti savo liūdna istorija... Žinau, kad jūs nerašote tokių liūdnų straipsnių, bet tikiuosi, kad tėveliams kurie neteko savo vaikučių bus lengviau, nes žinos kad jie ne vieni tokie“.

Dulos Mantautės laiškas gimdyvei

Dulos Mantautės laiškas gimdyvei
Mantautė yra dula, keturių pametinukų mama, būsima akušerė, rašanti feisbuke tinklaraštį Tampu Mama (ČIA). Mantautės tikslas – kad daugiau moterų įgautų pasitikėjimo, tikėjimo ir ramybės, o gimdymas būtų gražus, saugus ir be streso.

Austėjos išpažintis: mano gimdymą lydėjo daug klaidų

Austėjos išpažintis: mano gimdymą lydėjo daug klaidų
Austėja itin skrupulingai planavo nėštumą, tikėjosi sklandaus gimdymo ir jokių „staigmenų", tačiau, kaip pati sako, į daug ką neatkreipė dėmesio ir pridarė daugybę klaidų. Laimei, iš to pasimokė ir tikisi, kad kitoms būsimosioms mamoms jos patirtis padės būti tvirtesnėms.

Ką vyrai iš tiesų mano apie dalyvavimą gimdyme (48)

Ką vyrai iš tiesų mano apie dalyvavimą gimdyme
Gali būti, kad skaitėte ne vieną straipsnį ar klausėtės diskusijos apie tai, ar vyrams vieta gimdykloje. Daugelis moterų apie tai turi tvirtą savo nuomonę, o ką mano patys vyrai?

Gimdymas įvairiose šalyse: keisčiausi papročiai ir tradicijos (1)

Gimdymas įvairiose šalyse: keisčiausi papročiai ir tradicijos
Vaikelio gimimas – didelė šventė šeimai, ir nuo tos įsimintinos dienos daug ką norisi įamžinti ir įprasminti.

Ispanijoje gyvenanti lietuvė – apie nėštumo priežiūrą ir gimdymus šioje šalyje

Ispanijoje gyvenanti lietuvė – apie nėštumo priežiūrą ir gimdymus šioje šalyje
„Nėštumai ir gimdymai Ispanijoje – ideali patirtis“. Taip sako lietuvė Justė (32 m.), su vyru ispanu Antonio auginanti du sūnus. Abu jų susilaukė Ispanijoje.