Mano gimdymas baigėsi operacija (skaitytojos istorija)

Laukiame ir jūsų gimdymo istorijų, elektroniniu paštu tavovaikas@delfi.lt. Šįkart mums parašiusi Agnė pasakoja savo gimdymo istoriją Klaipėdoje. Jos gimdymas pasisuko netikėta linkme ir pasibaigė operacija.

Nuo pat paauglystės svajojau apie šeimą, kad turėsiu vaikučių ir to labai laukiau. Bet buvau nusprendusi, kad turiu pirmiausia baigti mokslus, sukurti šeimą, susirasti nuolatinį darbą ir tada planuoti šeimos pagausėjimą.

Kai tas laikas atėjo ir kai abu su vyru nusprendėme, kad jau norėtume mažo žmogeliuko savo šeimoje, pradėjome bandyti. Žinoma, iš pirmo karto nieko nepavyko. Praėjo vienas mėnuo, kitas ... Ir kai jau mažiausiai to tikėjausi, sužinojau, kad laukiuosi. Laimės ir džiaugsmo buvo labai daug.

Nėštumo metu pajutau visus "nėštumo malonumus". Nuo 6-os savaitės pykino, vėmiau kiekvieną rytą iki pat 7-o mėnesio, jau nekalbu apie skrandžio poreikius - vieną dieną kažko noriu, o kitą - jau į tuos produktus pažiūrėti net negalėjau. Ir parengiamuosius sąrėmius jutau visą paskutinį mėnesį, todėl jau buvau prie jų pripratusi.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Kodėl vaikams rekomenduojama negerti kisieliaus ir vynuogių sulčių?
Nemalonus jausmas, kurį vaikai pradeda jausti nuo 5 metų

Likus 5-ioms dienoms iki gimdymo visą dieną nejutau vaikiuko (dabar jau gražios ir judrios dukrytės) judesių, todėl išsigandusi nuvažiavau į Klaipėdos ligoninės gimdymo skyrių. Žinoma, viskas buvo gerai, bet stebėjimui paguldė į ligoninę. Išbuvau ten iki penktadienio (gimdymo terminas buvo šeštadienį). Gydytoja padarė tyrimus, pasakė, kad tikrai negimdysiu ir paleido namo. Aš laiminga grįžau ir taip džiaugiausi, kad pagaliau miegosiu savo lovoje.

Tačiau apie pietus pradėjau bėgioti į tualetą. Iš pradžių maniau, kad tiesiog ligoninėje sušalau, nes buvo rugsėjo pradžia ir orai jau buvo apgaulingi. Tačiau po kelių valandų pradėjau stebėti, kad šlapinuosi kas 4 minutes. Nusprendžiau palaukti, kol vakare vyras grįš iš darbelio. Atsigulėme į lovą pailsėti ir aš pradėjau skaičiuoti sąrėmius, nes žinojau, kad valandą laiko turi būti reguliarūs sąrėmiai, kad jau reiktų vykti į ligoninę. Todėl po valandėlės susiruošėme ir išvažiavome.

Ligoninėje buvau 22 valandą. Sąrėmiai buvo reguliarūs kas 1,5 minutes. Tačiau personalo "dėmesiu" negalėčiau pasigirti. Dabar, kai pamąstau, nes tuo momentu buvau labai susijaudinusi ir išsigandusi, suprantu, kad priežiūros labai trūko.

Gydytoja apžiūrėjo, kad atsivėręs kaklelis tik 1 centimetras ir pasakė, kad dar ilgai čia gulėsiu. Kol vandenys nenubėgo, jaučiausi visai gerai , skausmo didelio nebuvo ir tuo momentu galvojau, kad jeigu taip, tai turbūt bevargo iškęsiu (neturėjau epidūriniam nuskausminimui rinkinio, nes mano gydytojas mane buvo nuraminęs, kad šis vaistas nėra labai būtinas, o ir iš pažįstamų draugių kas gimdė, niekam nereikėjo). Bet kai vaisiaus vandenys nubėgo, pajutau „tikrą gimdymo malonumą". Beje, vandenys buvo žali, ko akušerė nepastebėjo, kol aš jos nepaklausiau. Dar gydytojos paklausiau, gal turi atsargoj epidūrinės nejautros vaistų, bet man pasakė, kad jei nenusipirkau pati, tai ir neturėsiu, o ir jei kaklelis nesivers, darys cezario pjūvį, todėl epidūro daryti negalima. Todėl kentėjau.

Išbuvau gimdymo palatoj iki 1-os valandos nakties, kai mano dukrytei pradėjo stoti širdis. Pamenu, kaip visi susijaudino, skubiai mane išvežė į gimdyklą, aš pati pasimetusi, vyras - dar labiau. Labai baisu buvo operacinėje, bet pyktis ėmė ant gydytojų:  anesteziologė ruošiasi leisti vaistus į nugarą, o man užeina sąrėmis. Ji man sako: „Nejudėk, reikia skubėti, nes žali vaisiaus vandenys", o aš tik galvoju - juk tie žali vandenys jau 2 valandas buvo ir niekam nerūpėjo...

Gydytoja labai greitai išėmė mano dukrytę iš pilvo. Paaiškėjo, kad mano nenaudėlė padarė kūlverstį pilvelyje, o kadangi virkštelė buvo apsivijusi aplink kaklą, ją prismaugė. Tik pyktis ima ant gydytojų, kad jie nepatikrino, kaip vaikas yra įsistatęs.

Dukrytei jau dveji metukai. Dukrytė auga, didėja ir kasdien vis kažkuo nustebina. Manau, jeigu gimdyčiau antrą kartą, jau žinočiau, ką sakyti ir ką daryti  ligoninėje. Nors toje situacijoje mamos, manau, dažnai būna pasimetusios - juk pjaudinasi dėl savo mažųjų, o gydytojai turėtų padėti, paaiškinti ir paremti tuo metu.

Tačiau esu labai dėkinga Klaipėdos universitetinės ligoninės pogimdyvinio skyriaus slaugytojoms, nes po 3 dienų ligoninėje išėjau beveik viską žinodama apie vaikučio priežiūrą.

Agnė

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis