Mano nėštumas buvo nuostabus.
Nors pačioje pradžioje ir pykino, tačiau greitai tai pasimiršo ir aš iš tiesų pradėjau mėgautis savo naująja padėtimi.
Visada norėjau, kad gimdymas prasidėtų nuo vandenų nubėgimo, nes kažkodėl galvojau, kad neatskirsiu gimdymo pradžios, kad nepajusiu tikrųjų sąrėmių. Taip ir atsitiko.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Patarimai šeimoms, kurių vaikas pradeda lankyti lopšelį darželį. Naujas projektas
Ką apie vaiką pasako jo Zodiako ženklas? Vandenis
Birželio 22 d. trečią valandą nakties man nubėgo vandenys, kuomet verčiausi ant kito šono miegodama. Tada gražiai pažadinau savo vyrą ir pasakiau jam, kad šiandien bus Bernadetos gimtadienis. Vardą jau buvom sugalvoję savo mergytei nuo pat pradžių. Vyras staigiai atsikėlė, mačiau nerimą jo akyse, o pati ramiai nuėjau į dušą apsiprausti.
Buvau pakilios nuotaikos, laukiau šios dienos, kaip nieko nesu laukus, ir pagaliau ji atėjo, atėjo taip, kaip ir tikėjausi. Po valandos su vyru buvom Kauno Klinikose. Ramiai mane užregistravo, apžiūrėjo ir nuvedė i gimdymo palatą. Nejaučiau jokio skausmo, tik laukiau...
Vyras prigriebė su savimi nešiojamąjį kompiuterį, tad pasiūlė kartu pasižiūrėti filmą.
Taip ir padarėme. Žiūrėjom filmą, o kitoj palatoj girdėjom garsus, pranešančius apie naujos gyvybės atėjimą į šį pasaulį. Mintys blaškėsi, bandžiau susikaupti filmui, tačiau ne visai pavyko.
Septintą ryto nusprendžiau pranešti savo tėveliams, kad esame jau gimdymo namuose. Laikas eina, o man nieko daugiau nenutinka. Stebi dukrytės tonusiukus, sako, viskas gerai.
Prižiūrintis gydytojas vis ateina, apžiūri, bet kaklelis veriasi labai lėtai. Skaičiuojam valandų, kiek jau vaikutis be vandenų. Po kiek laiko nusprendžiama skatinti gimdymą, ima lašinti vaistus.
Pradedu jausti sąrėmius, jie vis stiprėja ir stiprėja. Norėjau gimdyti natūraliai ir be jokių nuskausminamųjų, tačiau ilgas laikas atėmė daug jėgų, todėl pasiūlo pasinaudoti epidurine nejautra.
Svarstau, blaškausi, tariuosi.
Ir su vyru, ir su gydytoju. Užėjus stipriam sąrėmiui vyrui šaukiu, kad kviestų anesteziologą ir skirtų epidurą.
Jau vakaras, epiduras gerokai palengvina sąrėmių skausmus, galima sakyti, atsigaunu, šypsausi. Su vyru ir akušere juokaujam, pasakojam istorijas... Tik staiga užeina stiprus skausmas, sutrinku, žiūriu į vyrą baimės kupinom akim, o akušerė sako „jau!"
Lova greitai transformuojama į gimdymo, atsiranda kojų atramos, girdžiu nurodymus stumti.
Stumiu, įkvepiu, stumiu...
Nežinau, kiek laiko tai tęsėsi, pasimetu laike... Vyras stovi visą laiką šalia, glosto galvą. Užsimerkiu ir šaukiu, kad negaliu, nebeturiu jėgų, tik staiga išgirstu verksmą. Man pavyko, tai yra, mums pavyko...
Abu su vyru verkiame iš džiaugsmo. Tai - mūsų Bernadeta! Dabar jai metukai ir mėnuo, o jos gimimo dieną iki šiol prisimenu su džiaugsmo ašarom akyse. Manau, prisiminsiu visą gyvenimą.
P.S. Gimdymas truko iš viso 18 valandų.
Kristina
