Mano gimdymo istorija: būna ir taip

Kai sužinai, kad laukiesi, užplūsta neįtikėtinai šilti jausmai: džiaugsmas ir laimė, kad greičiau nei po metų tapsi mama ir laikysi ant savo rankų mažytį žmogeliuką...

Kiekvienai moteriai šis 9 mėnesių periodas yra ypatingas ir kartu labai skirtingas.

Viena gali 9 mėnesius šokinėti lyg nė nebūtų nėščia, o kitai gali tekti šį laikotarpį praleisti ligoninėje ar lovoje...

Tačiau tokios kalbos sklando tik apie nėštumo laikotarpį. Pradėjus kalbėti apie gimdymą, vyrauja nuomonė, kad pirmas gimdymas trunka ilgai ir būna sunkus. O lengviau gimdyti tik toms kurios gimdo antrą ar trečiąkart.

Todėl papasakosiu savo istoriją, kurią galima pavadinti „Avinu tikrai nebūsiu".

Ginekologė, kaip ir ultragarsinis tyrimas, tikino, kad vaikelis gims kovo 30 - balandžio 1 d. Kadangi jaučiausi gerai, o pilvukas, palyginus su kitomis būsimomis mamytėmis, buvo dar labai mažytis, laukiau, kol jis paaugs, ir man bus sunku vaikščioti. Laukiau, ir paskutiniojo mėnesio pradžioje dar visu tempu dirbau.

Kadangi iki vaikelio gimimo buvo likę nedaug laiko, pradėjau domėtis po kokiu Zodiako ženklu mano mažasis gims. Buvau nelabai patenkinta... Juk vaikutis turi gimti kovo gale ar balandžio pradžioje, o jau nuo kovo 21d. iki pat balandžio vidurio karaliauja Avinas.

Niekada nemėgau šio ženklo ir pastebėjau, kad nesutariu su po šiuo ženklu gimusiais žmonėmis. Todėl nuliūdau, tačiau juk nieko nepakeisi, neišnešiosi gi vaikučio dar vieną mėnesį.

Mėnesio viduryje niekas nesikeitė, svoris beveik nepakito, nebuvo jokių nusiskundimų. Pasikeitimas buvo tik tas, kad nebeėjau į darbą ir stengiausi nebedirbti namų ruošos darbų, o tai tikrai nesisekė, kadangi, kaip vyras sako, esu išprotėjusi dėl tvarkos.

Dieną prieš gimdymą šnekėdama su mama juokavau, kad jau artėja pabaiga, o sūnelis gims po Avino ženklu.

Kitą dieną turėjau vykti pas gydytoją įprastam nėščiosios vizitui, tačiau norėjosi ilgiau patinginiauti lovoje, todėl nusprendžiau, kad vyksiu vakare.

Apie vidurdienį pajutau lyg nežymų dūrimą į pilvą.

Sustingau, bet apgalvojusi, kad skaičiau apie kažką panašaus kaip paruošiamuosius sąrėmius, nusiraminau. Tačiau tas skausmas per valandą laiko pasikartojo keletą kartų ir buvo vis labiau juntamas.

Kad mažiau jį jausčiau tuo metu tiesiog sustingdavau. Po kiek laiko nubėgau į tualetą, iš jo išėjau jau išsigandusi, nes mačiau rausvas išskyras. Iš karto griebiau telefoną ir skambinau. Manot, gydytojai? Ne, skambinau mamai. Ji pasiūlė išsikviesti greitąją, kad nuvežtų į klinikas. Tačiau tiek išsigandusi aš dar nebuvau, juk skaičiau tiek straipsnių apie gimdymo pradžią, apie simptomus prieš gimdymą.

Nusprendžiau skambinti gydytojai.

Pasakius simptomus, ji nuramino, kad tai tik gleivių kamštis šalinasi, kad gimdymas bus po keleto dienų ir patarė būtinai atvažiuoti apžiūrai. Dėl tokių žodžių nusiraminau, nuraminau vyrą ir dar prieš ruošdamasi važiuoti spėjau paruošti sau ir vyrui pietus, išsiplauti indus.

Į apžiūrą visiškai neskubėjau, bet tas silpnas skausmas vis kartojosi ir dažnėjo, o galiausiai nuėjusi į tualetą nebesupratau ar šlapinuosi, ar vandenys bėga. Dėl šios priežasties nusprendėme su vyru važiuoti ne pas gydytoją apžiūrai, o į gimdymo namus, kuriuose buvau nusprendusi gimdyti. Žinoma, jokių daiktų neėmėme, juk gydytoja buvo nuraminusi, kad čia tik gleivių kamščio šalinimosi simptomai.

Penktą valandą popiet su vyru jau buvome Krikščioniškuose gimdymo namuose. Apžiūrėdama gydytoja buvo nusiteikusi skeptiškai, kalbėjo, kad mane tuoj pat išleis namo, nes aparatai jokių sąrėmių nematė ir nebuvo požymių, kad prasideda gimdymas. Tačiau pabaigoje ji dar pati mane apžiūrėjo ir buvo be galo nustebusi. „Ar tau tikrai neskauda, nejauti sąrėmių?", - paklausė ji. -„Gimdos kaklelis atsivėręs 6 cm, pasiimkite daiktus ir eime į priešgimdyvinę palatą".

Kokie gi daiktai? Kaip tai aš gimdau?

Mes juk atvažiavome apžiūrai, nebuvau nieko pasiėmusi.

Taip atsidūriau priešgimdyvinėje palatoje, kurioje turėjau laukti sąrėmių, kurių kaip ir nebuvo. Buvo sunku patikėti, kad prasideda gimdymas, nes skausmas buvo tikrai nedidelis ir lengvai pakenčiamas. Tuo tarpu vyras išskubėjo namo paimti daiktus. Jis buvo nuramintas, kad neskubėtų, nes tikrai niekur nepavėluos.

Valanda po atvykimo man buvo nuleisti vandenys, štai tada pajutau, kas yra sąrėmiai. Iškentus kelis buvo baisu pagalvoti, kaip reiks juos kęsti dar ilgai, gal net iki ryto. Tačiau nuskausminamiesiems, kad ir kaip būčiau norėjusi, jau buvo vėlu, reikėjo tik susikaupti, kentėti ir laukti vaikelio.

Po pusvalandžio buvau perkelta į gimdymo palatą, sąrėmiai dažnėjo ir stiprėjo. Be galo norėjau sužinoti, kiek tai truks, tačiau ir gydytoja tiksliai negalėjo pasakyti, todėl tiesiog paprašiau pasakyti, ar iki ryto, ar trumpiau. Išgirdusi, kad turėčiau iki vidurnakčio jau laikyti kūdikį rankose, labai apsidžiaugiau ir nusiraminau.

Bet viskas vyko dar greičiau.

Atsiguliau ant gimdymo stalo, tada tiesiog palengvėjo, nes žinojau, kad stumdama padedu mažyliui gimti. Tuo metu mintyse buvo tik viena mintis: „Skausmo nėra, privalau stumti iš visų jėgų ir mano mažylis greičiau gims". Pusvalandis pastangų ant gimdymo lovos, ir mažytis, ramus kūdikėlis jau buvo ant mano krūtinės. Užplūdo begalinis džiaugsmas, kad su vyru jau galime apkabinti savo naujagimį.

Tačiau kartu negalėjome atsigauti, kad jis jau čia, nes nuo atvykimo į gimdymo namus iki Oresto gimimo praėjo mažiau nei 3 valandos. Vyras vos spėjo sugrįžti į ligoninę, kad išvystų kaip mūsų mažylis atkeliauja į šį pasaulį.

Sako, kad gimdymas buvo toks paprastas, lengvas ir greitas, todėl, kad mano 9 mėnesių laukimas buvo labai darbingas, tačiau nesakau, kad nėštumas buvo labai lengvas, buvo visko... Bet tai jau kita istorija.

Manau, kad mažylis girdėjo visus pokalbius apie Zodiako ženklus ir nusprendė,  kad Avinu tikrai nebus. Todėl paskubėjo ir gimė kelios valandos prieš keičiantis ženklams. Tai tiek istorijos, o dabar bėgu, nes mano mažasis „žuviukas" alkanas...

Gintarė

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis