Mano gimdymo istorija: dukrytę leido pabučiuoti į kaktą ir išnešė...

 (18)
Rašau naktį, kai mano mylimukė dukrytė saldžiai miega, ir aš galiu ramiai papasakoti jos gimimo istoriją. Ilgai galvojau, ar rašyti, tačiau nusprendžiau, galbūt, ji kažkam leis nebijoti, juk pabaiga laiminga.
© AFP/Scanpix

Tuo metu gyvenau ir dirbau užsienyje. Pastojau.

Tėtis išsigando atsakomybės. Likau viena. Nepagalvokit, neverkiu, kad taip nutiko, tik noriu pabrėžti, jog viską iškentėjau viena, be mylinčio vyro, be artimųjų, be draugų... Turėjau remtis pati į save.  Nemečiau darbų ir negrįžau į Lietuvą vien dėl finansų, turėjau rūpintis bent netolima mūsų ateitimi.

Taigi, nėštumas buvo lengvas, gerai jaučiausi, dirbau ir laukiau savo leliuko. Planavau dirbti iki aštunto mėnesio pabaigos, tačiau...

34 nėštumo savaitę nuvykau į polikliniką paskirtam echoskopui. Nusiveda mane į apžiūros kabinetą, paguldo, įjungia monitorių ir žiūri, kas manyje gyvena.

Kai pamačiau daktarės veidą,  maniau, man širdis sustos, nes pasirodė, kad manyje, ko gero, matė krokodilą... 

Niekada nepamiršiu to daktarės siaubo apimto veido, išsprogdintų akių ir jausmo, kad kažkas negerai. Ji greitai išbėgo iš kabineto, grįžo su kolege, vėl abi įniko į monitorių, tarp savęs kažką neaiškiai kalba. 

 Dieve, galvoju, kas čia darosi??? Sakau joms, jog jos mane gąsdina ir imu nerimauti.  

 Paaiškina, kad vaisius atrodo ne kaip 34 savaičių, o kaip  28 savaičių. 

 Vėl išbėga, atsiveda dar vieną specialistą. Jie ten taip įdomiai dirba, kad nebesupratau, kuris gydytojas, kuris -  akušeris. Tas specialistas irgi ''sulenda'' į monitorių, iš visų pusių maigo mano pilvuką, žiūri, galvoja, tariasi.

Pagaliau sulaukiu diagnozės : kūdikis yra labai mažas, dėl kažkokių priežasčių jis negauna tinkamai maisto, vaisiaus vandenys pasenę ir negeri.  Kūdikiui pavojinga likti manyje, reikia gimdyti.

 Apsiverkiu..

Man tik 34 savaitės, kaip galiu gimdyti neišnešiotą kūdikį? Juk jaučiuosi puikiai! 

''Reikia gelbėti tavo vaiką'' - sako,-  kitaip jis gali numirti.... '' 

Nustatė gimdymo datą po savaitės ir iki tol liepė kasdien ateiti pasitikrinti - stebėti širdelės tonų. Iš normalios nėštukės staiga tapau padidintos rizikos ligone.  

Važiuoju namo apsipylusi ašaromis, skambinu mamai ir verkiu... verkiu.... Labai bijojau gimdyti per anksti. 

Kitą dieną vėl atlieka echoskopiją, vėl matau persikreipusius iš išgąsčio veidus.  
Iki gimdymo yra laiko, tad skiria kūdikio plaučius brandinančių vaistų.

 Ir taip visa savaitę kasdien stebėjo mane ir mano mažą žmogutį. 

Atėjo ketvirtadienis, rugsėjo 29 diena. Man - 35 savaites ir 6 dienos. Kas labai keista, Anglijoje oras lyg mūsų Lietuvėlėje koks birželis, saulė kaitina, karšta, nė debesėlio. Galvoju, grįšiu iš poliklinikos, dar nueisiu prie jūros su savo pilvuku, pakvėpuosime grynu oru, pasidžiaugsime taip reta čia šiluma.  Bet...

Pasodina mane stebėti kūdikio širdeles tonų. Sėdžiu... Kūdikėlis mano ramus, miega... Kažką plepam su vertėja, net nepastebiu, jog seselės įtartinai stebi mane...

 Atneša saldžios arbatos, liepia išgerti, tada pieno atneša, vėl geriu... Pasiteirauja, ar jaučiu judesius, nuraminu, jog leliukas tiesiog miega, matyt. Tuomet jos pakeičia aparatą, nusprendusios, jog anas sugedo. Vėl saldi arbata, vėl pienas....O aš jaučiuosi puikiai!

Ir tada prasidėjo! 

 Sulėke pulkas daktaru : vieni stebi monitorių, kiti kažką tariasi, treti atėję kažko manęs paklausia... Tuomet vieni ima pasakoti cezario pjūvio operacijos galimas pasekmes,  tuo pat metu sesele veda kateterį į ranką, tada pakiša dokumentus pasirašyti. Kateterio nepavyksta įstatyti, pasipila kraujas...

Nespėju gaudytis, kas čia vyksta. Šiaip ne taip įstato kateterį, tuomet mane išveda į uždarą palata (nes čia yra viešas kabinetas, kur sėdi po kelias mamytes su tėčiais ir močiutėm ), perrengia.  Sodina į vežimėlį ir veža į operacinę. Dar pakeliui bando užmauti tamprias kojines, kad neiššokinėtu venos po operacijos. Nepavyksta...

Operacinėje laukia komanda daktarų. Ir vėl, vieni guldo ant operacinio stalo, kiti jungia reikiamą aparatūrą, spaudimo matuoklį... Atsisėdu ir verkiu, nes nebežinau, kas čia vyksta ir kuo viskas baigsis, neturiu galimybės nors telefonu kažkam ''įsikibti į ranką'', pranešti, kas vyksta ...

Apkabina mane seselė ir guodžia, jog ji lygiai taip pat gimdė, ir kad viskas bus gerai... Ačiū jai už tą šiltą akimirką...

Dingo vaiko širdelės tonusai, ir medikai nebegalėjo ilgiau laukti.

 Suleidžia vaistų į nugarą ir nebejaučiu apačios... Paguldo ir vis tik užmauna man tas baltas kojines. Pastato širmą, ir pradeda operaciją. 

 Tuo metu kiti daktarai blaško mano dėmesį, klausinėdami, kur yra Lietuva, kokia mūsų sostinė. Susiranda Lietuvos žemėlapį internete, parodo man :) Pasiūlo parodyti, kurioje vietoje mano gimtinė... Dar pajuokauja, kad aš angliškai kalbu daug geriau, nei jie lietuviškai...

Ir tada pajuntu vienintelį gimdymo skausmą, kai iš gimdos ima traukti leliuką. Skausmu, ko gero, tai nepavadinsi, bet tai buvo vienintelis mano gimdymo fizinis jausmas. Apima baimė, kas su manimi vyksta, kodėl jaučiu, juk mane nuskausmino... Kol aš bandau susiprasti, kas darosi,  ištraukia mano stebuklėlį.

Mažytė, mažytė mergytė, 1.337 kg, 35 cm.

Leido tik pabučiuoti į kaktytę ir ją išnešė.

Kol mane siuvo, vis galvojau, kaip ji, ar viskas gerai, juk ji tokia mažytė ir trapi... 

Pagaliau perkėlė į pooperacinę palatą. Nieko nelaukusi skambinu mamai. Abi verkiam. Ji, kad toli nuo manęs.  Aš, kad pagimdžiau per anksti.  

Po ilgų kelių valandų mane veža į palatą. Tuomet pasiprašau pas dukrytę. Mane nuveža į neišnešiotukų skyrių. Guli mano coliukė šiltame inkubatoriuje, ačiū Dievui pati kvėpuoja, tokia mažytė, juodais plaukučiais. Apsiverkiu, taip noriu paimti ant rankų, pamyluoti, bet negalima. 

Po 4 dienų mane paleidžia vieną namo.

Verkiu palatoje, verkiu grįžus namo. Kitos mamos parsiveža savo vaikus namo, o mano toli nuo manęs, inkubatoriuje, tarp svetimų žmonių... Raminau save, jog dukrelė ten turi draugų, juk tokių kaip ji, ten ne vienas. 

Penktą dieną po cezario pjūvio aš bėgau į autobusą, kad tik spėčiau pas dukrytę. Neturėjau kada jaustis silpna, negalėjau skųstis, kad man skauda. Tiesiog kas dieną, du kartus pirmyn atgal skubėjau pas savo žmogutį, kad tik spėčiau prieš maitinimą pakeist sauskelnes, kad tik leistu trumpam palaikyti ant rankų, kad praėjus dviem savaitėm, pati ją pamaitinčiau...

Tas mėnuo buvo ilgiausias mano gyvenime.

Kas dieną žiūrėdavau ligoninėje padarytus įrašus; stebėjau svorį, džiaugiausi už kiekvieną priaugtą gramą. Ji buvo absoliučiai sveikas vaikas, tik labai mažo svorio. Per tą mėnesį ji priaugo nepilną kilogramą, ir būdama 2.134 kg išvyko kartu su manimi namo. Pagaliau mes kartu! Ir nuo tos dienos nesame išsiskyrusios. Branginu ir saugau savo mažą stebuklėlį. 

Esu dėkinga Anglijos daktarams už operatyvumą, atsakingumą, rūpestį ir dėmesį.

Už tai, kad be kyšių atsakingai dirba savo darbą ir nelaukia, kada kas ir kiek įdės į kišenę. Ačiū jiems už dukrytę! 

 Ačiū mielai ir gerai vertėjai, kuri išbuvo su manimi iki nakties, kuri du kartus vos nenualpo operacijos metu, bet garbingai atsilaikė,  kuri buvo ne tik vertėja, bet ir draugė. Beje, draugėmis mes esame iki šiol.. 

Tikiuosi, mano istorija padrąsins mamas, kurios išgyvena panašią situaciją. 

Jurgita

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Gimdymas

Gimdymas įvairiose šalyse: keisčiausi papročiai ir tradicijos (1)

Gimdymas įvairiose šalyse: keisčiausi papročiai ir tradicijos
Vaikelio gimimas – didelė šventė šeimai, ir nuo tos įsimintinos dienos daug ką norisi įamžinti ir įprasminti.

Ispanijoje gyvenanti lietuvė – apie nėštumo priežiūrą ir gimdymus šioje šalyje

Ispanijoje gyvenanti lietuvė – apie nėštumo priežiūrą ir gimdymus šioje šalyje
„Nėštumai ir gimdymai Ispanijoje – ideali patirtis“. Taip sako lietuvė Justė (32 m.), su vyru ispanu Antonio auginanti du sūnus. Abu jų susilaukė Ispanijoje.

Kiekviena gimdyvė išgirsta šios moters pavardę: kas tokia buvo Virginia Apgar (4)

Kiekviena gimdyvė išgirsta šios moters pavardę: kas tokia buvo Virginia Apgar
Kiekviena nauja mama išgirsta šios moters vardą, bet ne kiekviena žino, kas ji. Kviečiame susipažinti su gydytoja Virginia Apgar.

Vyras gimdyme – už ar prieš? (57)

Vyras gimdyme – už ar prieš?
Štai ir vėl kasmėnesinis tradicinis mamų susibėgimas, o aš skubu užduoti joms klausimą. Ar vyras dalyvavo gimdyme? Ar padėjo? O gal labiau... trukdė?

Sandra: gimdyti važiavau nesitarusi ir likau iš tiesų nustebusi (4)

Sandra: gimdyti važiavau nesitarusi ir likau iš tiesų nustebusi
Tuo įsitikinusi (ir pati patyrusi) žavaus mažylio mama Sandra. Moteris pasakoja, kad, nors gimdymas būna komplikuotas, jis prisiminimuose gali išlikti kaip graži, šviesi diena. Ir didžiąją dalį lemia personalo dėmesys, atidumas ir kompetencija.

Kaip susijęs aštrus maistas ir gimdymas

Kaip susijęs aštrus maistas ir gimdymas
Aštrus maistas paskatina sąrėmius. Tokį patarimą būsimos mamos neretai išgirsta baigiantis nėštumui, kai numatytas gimdymo terminas praėjo, o vaikelis neskuba užgimti

Živilė: gimdyti Estijoje buvo geriau, ramiau ir maloniau, palyginti su Lietuva

Živilė: gimdyti Estijoje buvo geriau, ramiau ir maloniau, palyginti su Lietuva
Živilės ir Deivido šeima augina tris vaikus – du gimdė Lietuvoje, o trečią – Estijoje, Taline.

Kurios ligoninės Lietuvoje turi Naujagimiui palankios ligoninės vardą (26)

Kurios ligoninės Lietuvoje turi Naujagimiui palankios ligoninės vardą
Naujagimiui palankios ligoninės didelę reikšmę skiria sėkmingai žindymo pradžiai. Kokių reikalavimų turi būti laikomasi, norint gauti Naujagimiui palankios ligoninės vardą ir kodėl verta gimdyti būtent šiose gydymo įstaigose?

Akušerė: tai vienas keisčiausių gimdymų, kokį mačiau (6)

Akušerė: tai vienas keisčiausių gimdymų, kokį mačiau
Portale TavoVaikas.lt esame rašę apie daugelį tikrai keistų gimdymų: kuomet moteris pagimdo per labai trumpą laiką, kai gimdymo metu moteris patiria orgazmą ar gimę dvynukai turi skirtingą odos spalvą.

Kauno klinikos pakartotinai pripažintos Naujagimiams palankia ligonine

Kauno klinikos pakartotinai pripažintos Naujagimiams palankia ligonine
Žindymo skatinimo komitetas Kauno klinikas pakartotinai pripažino Naujagimiui palankia ligonine.

Eglė: antrą kartą gimdydama nenorėčiau cezario pjūvio operacijos (9)

Eglė: antrą kartą gimdydama nenorėčiau cezario pjūvio operacijos
Grafikos dizainerė Eglė (26 m.) ir verslininkas Karolis (29 m.) laukdami sūnaus Mykolo (4 m.) atsipalaiduoti negalėjo – tai vienas nesklandumas, tai kitas... Galiausiai – verdiktas: planinė cezario pjūvio operacija.

Ruošiamės į gimdymo namus: neužmirškite pasiimti šių daiktų

Ruošiamės į gimdymo namus: neužmirškite pasiimti šių daiktų
Ginekologijos ir akušerijos skyriaus darbuotojai kartais pajuokauja, kad kai kurie tėveliai į gimdymą atvyksta su tiek lagaminų ir rankinių, kad panašu, jog susiruošė į povestuvinę kelionę ar egzotišką kelių savaičių išvyką. Tiesa, jų laukia vienas svarbiausių įvykių gyvenime, tačiau begalės daiktų, kurių prisikrauna, tikrai neprireiks.

Kokio amžiaus geriausia gimdyti: lietuvių moterų apklausa (75)

Kokio amžiaus geriausia gimdyti: lietuvių moterų apklausa
Vieno atsakymo, žinoma, nerasime, o ir nereikia: kiekvienai tas metas individualus. Tik kartais moteris susimąsto, sutrinka: „Gal jau laikas? O gal dar palaukti?" Pasmalsaukime, kokia mamų nuomonė šiuo klausimu.

Kristinos įspūdžiai po gimdymo Norvegijoje: antrą norėčiau gimdyti tik čia (54)

Kristinos įspūdžiai po gimdymo Norvegijoje: antrą norėčiau gimdyti tik čia
Kurį laiką su vyru Evaldu gyvendama Norvegijoje Kristina Kaziulienė pastojo ir... labai nerimavo dėl tenykštės priežiūros.

Būna ir taip: gimdymas per Naujuosius metus (7)

Būna ir taip: gimdymas per Naujuosius metus
Kiekvienas Naujųjų metų sutikimas būna ypatingas, tačiau toks, kokį patyrė Irina, pasitaiko tik kartą gyvenime. Ir, toli gražu, ne visiems.