Mano gimdymo istorija: meldžiau, kad jis greičiau pasveiktų

 (6)
Ingrida savo abu gimdymus vadina nuostabiausiais įvykiais gyvenime, tačiau, deja, jie buvo apipinti ir daug liūdesio bei sumišimo jausmų pasaulyje.
© Shutterstock nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Pradėsiu savo istoriją nuo pradžių.

2011 metų balandis, ramiai su vyru planuojame vestuves, jos už 3 mėnesių, bet vėluoja mano dienos. „O gal laukiuosi? Oi, ne, to tikrai negali būti, nes aš visada maniau, kad pastoti bus man sunku, netyčiukas tikrai negali mūsų aplankyti!", - į galvą lindo mintys.

Eina dienos, sulaukiu mėnesinių, bet jos labai keistos, tai labai gausios, tai vos tepa, tai skausmingos, ko man niekad nebūdavo. Išsigandau, gal tai cistos ar kokios ligos požymis? Nutariau eiti pas ginekologę. Nueinu privačiai, o gydytoja iškart vedasi daryti ultragarsą, žiūri, žiūri ir išgirstu diagnozę, kad laukiuosi apie 7 savaites! „Oho!", - negaliu sulaikyti plačiausios šypsenos per visą veidą. Gydytoja sako, kad kraujavimas rodo gresiantį persileidimą, pasak jos, jei organizmas norės pašalinti vaisių, vadinasi, kažkas negerai su juo.

TAIP PAT SKAITYKITE:
21 vaiko susilaukusi šeima: dar ne pabaiga
10 dažniausių nėštumo mitų: kuo tikėti neverta?

Išėjau iš klinikos visa švytinti, apimta euforijos, juk aš laukiuosi!

Mintyse labai prašiau mažyčio stebuklėlio niekur nepabėgti ir pasilikti mamytės pilvelyje. Mažylis, matyt, pasijuto labai mylimas, ir nuo tos dienos, kai sužinojau, kad laukiuosi, dingo visi kraujavimai. Tai buvo pati nuostabiausia vestuvinė dovana mums.

Dievinau nėštumą, kasdien grožėjausi savimi veidrodyje, jaučiausi pati gražiausia. Negalėjau atsidžiaugti augančiu pilveliu, jame judančiu kūdikėliu, kasdien su juo bendraudavau kaip su šalia esančiu žmogučiu, dainuodavau, pasakodavau, ką veikiu, kaip jaučiuosi.

Atėjus echoskopijos terminui, sužinojome, kad laukiame sūnaus, gimdymo datą paskyrė gruodžio 9 dieną. Viso nėštumo metu savijauta buvo tobula, jokių pykinimų, tinimų, jokių negalavimų, kūdikėlis judėdavo labai švelniai, nei karto neteko pajusti, ką reiškia skaudūs spyriai, nardydavo jis kaip žuvelė vandeny.

Iki pat gimdymo buvau kaip ant sparnų, kupina energijos ir žavesio.

Lankiau nėščiųjų paskaitas, gimdymo laukiau be jokios baimės, su didžiuliu smalsumu ir noru išvysti savo taip mylimą sūnelį.

Ir štai išaušo diena prieš numatytą gimdymo terminą, ketvirtadienis - gruodžio 8 -oji. Diena, kaip visada, prasidėjo gražiai, išsimiegojau, rytas su balinta kavyte ir mintimi, kada pagaliau pasibels mano berniukas. Nors žiema, bet už lango panašu į rudenį, jokio sniego, tik pliki medžiai ir pilki laukai, vienintelė namuose stovinti išpuošta eglutė priminė, kad dabar gruodis. Mano nuotaika puiki, tvarkausi, klausau muzikos, bendrauju su draugėmis internetu, užbaiginėju nerti mažytę kepurytę. Apie pietus pradeda mausti pilvuką, galvoju, apsilankė paruošiamieji sąrėmiai, apie kuriuos vis kalba kitos mamos.

Skausmas užeina ir praeina, man tai nesudaro jokių nepatogumų, diena eina įprastai. Vakare atkreipiu dėmesį, kad skausmai reguliarūs, kas 7 minutes. „Negi tokie juokingai neskausmingi yra tikrieji sąrėmiai? Negali būti!", mintyse galvoju.

Vakare grįžęs vyras, išgirdęs apie sąrėmius, kiek susijaudina ir ragina važiuoti į ligoninę. Aš dar stabdau, sakau, gal čia dar netikri sąrėmiai, aš juk gerai jaučiuosi, palaukime. Išsimaudžius po dušu skausmai nepraėjo, tad nusprendėme važiuoti. Susidėjau ramiai krepšį ir išvažiavome.

Man nuotaika puiki, glostau pilvelį ir mintyse klausiu kūdikėlio: nejaugi jau beldiesi, nejaugi nori būti labai punktualus? Apie pusę 12 nakties atvažiavę į priimamąjį dar ne iš karto radome įėjimą, juokas ėmė, kad vaikštau iš vieno kampo į kitą, ieškodama, pro kur čia patekti. Ant vartų pastebėjome skambutį, paskambinu į duris, ateina seselė ir klausia, kas nutiko. „Sąrėmiai", - sakau jai. „Abejoju, ar su tokia šypsena būna tikri sąrėmiai", - atsako ji.

Atėjusi gydytoja patikrina ir siunčia į gimdyklą nes gimdos kaklelio atsivėrimas - 4 cm.

Aplankė šioks toks jauduliukas, juk aš dar nesijaučiu gimdanti, nes viską įsivaizdavau daug sudėtingiau. Nueiname su vyru į gimdyklą, man nuleidžia vandenis ir laukiame. Skausmas po truputėlį stiprėja, bet mes gražiai ir ramiai laukiame toliau. Bendraujame su vyru ir akušere, nejaučiu einančio laiko... Užėjus sąrėmiui ramiai atkvėpuoju ir toliau bendraujame. Vis paglostau pilvelį, raminu mažylį kad viskas gerai, paniūniuoju jam lopšinę, kurią dainuodavau eidama miegoti.

Nuolat galvoje sukosi mintis, kaip jaučiasi mūsų berniukas, ar jam nebaisu, ar jam nestipriai skauda sąrėmių metu, norėjosi jam suteikti kuo ramesnį atėjimą į šį pasaulį. Stengiausi viską vykdyti, ko mus mokė per paskaitėles nėštumo metu: daug kvėpavau, stengiausi būti atsipalaidavusi ir visas mintis nukreipti ne į skausmą, o į pasaulį besiveržiančią mažą trapią gyvybę. Praėjo dvi valandos, energijos dar sočiai, skausmas jau stiprus, bet viskas ištveriama, jokios minties apie nuskausminamuosius. Griežtai buvau nusistačiusi, kad jų neimsiu, nenorėjau atsiriboti nuo kūdikėlio, nes jam skausmo niekas nenuims, žinojau, kad dviese mes įveiksime net ir pačius baisiausius skausmus.

Guliu burbulinėje vonioje, vyras skaičiuoja, kas kiek laiko sąrėmiai, žiūrime, kad jau kas minutę. Nutariu išlipti pašokinėti ant kamuolio, nes gulėti jau kiek sunkoka. Tik užlipus ant kamuolio įbėga gydytoja patikrinti atsivėrimo, ir išgirstu, kad jau visi 10 cm - laikas stumti! „O, geras, taip greitai! Aš buvau nusiteikusi sulaukti ryto ar net dienos, juk gimdau pirmą kartą", - galvoju. Ir pati gydytoja nustebusi.

Smagu kad aš tokia greituolė, sukandusi dantis laukiu, kol personalas pasiruoš stūmimui, aplanko trumpa mintis ir jauduliukas, ar sugebėsiu tinkamai stumti. Seselės laksto, ruošiasi akušerė, ir pagaliau leidžia stumti. Stumti nebuvo lengva, komandas vykdžiau atidžiai ir taisyklingai, po keleto stiprių stūmimų laimingai be plyšimų 2 val 30 min pasaulį išvydo mūsų taip lauktas ir puoselėtas sūnelis. Tikriausiai savo šypsena nušviečiau visą gimdyklą, jokių ašarų, tik plačiausia šypsena, o visad maniau kad pagimdžiusi verksiu, bet matyt iš tos laimės visos mano ašaros kažkur paskendo.

Po džiaugsmo aplankė šioks toks šokas, kadangi sūnus gimė mažo svorio - tik 2,4 kg.

Vos jį pamačius pirmi mano žodžiai buvo: „Koks jis mažytis!" Rūpestingas naujagimių gydytojos žvilgsnis išdavė, kad kažkas negerai. Pasirodo, mano gydytoja nėštumo metu kažką pražiūrėjo, nes paskutiniais mėnesiais pilvelyje jis badavo, trūko daug gliukozės. Sūneliu neteko ilgai pasidžiaugti, po kraujo tyrimo ryte skubiai išnešė jį į inkubatorių.

Man, žinoma, tai buvo didelis stresas, bet nieko nepadarysi, nusitraukinėdavau priešpienį ir keliaudavau pas savo mažylį trumpam pasidžiaugti ir jį pamaitinti. Po 2 dienų atėjus su pieneliu pas sūnelį, gydytoja pasidžiaugė, kad jau tuoj grąžins jį man į palatą. Ties tais žodžiais sūnelis staiga atpila su tulžimi bei įtartinai pasituština. Man liepia išeiti, po poros valandų sužinau, kad mažyliui stiprus viso žarnyno uždegimas, todėl jis skubiai bus išvežtas į Kauno klinikas. Gresia rimtas pavojus jo gyvybei, kadangi jis per mažo svorio, o liga labai rimta.

Sunku nupasakoti, kaip jautėmės su vyru tą akimirką, ašaros riedėjo upeliu, atrodė, kad dūžta viskas, kas buvo gražu, juk iki gimdymo viskas buvo tobula, o po jo toks košmaras mūsų mažyliui! Be galo graudu būdavo lankyti savo vaikutį ir matyti jį visą prijunginėtą prie laidų laidelių, taip norėdavosi prisiglausti pamyluoti, paguosti, kai jam skauda, kai jį bado. Meldžiau, kad jis greičiau pasveiktų, sakiau, kad gali būti klyksniukas, neleisti man miegoti naktimis, bet kad tik būtų sveikas ir šalia manęs.

Visa laimė, kad mažylis pateko į geras rankas ir po 10 dienelių jau džiaugiausi juo laikydama savo glėbyje. Negalėjau jo paleisti, vėl pagaliau skraidžiau padebesyse, negalėjau atsidžiaugti jo balseliu, riesta nosyte ir minkštomis pėdutėmis, miegančiu tyru veideliu bei neišpasakytu ramumu. Pagaliau prasidėjo gražios motiniškos dienelės.

Dar pirmo nėštumo metu sakiau, kad ilgai nelaukus norėsiu ir antro mažylio.

Labai norėjau savo džiaugsmeliui padovanoti sesutę arba broliuką, kad vaikystė būtų kuo margesnė, kad visad šalia turėtų panašaus amžiaus draugą. Visi juokėsi, sakydavo, dar pirmo nepagimdei, o jau apie antrą svajoji. Bet savo žodžio laikiausi. Bėgo dienos, džiaugėmės savo pirmagimiu, jo vis naujesniais pasiekimais.

Kai mūsų mažyliui buvo 8 mėnesiai, pajutau, kad mano savijauta kiek kitokia, labai priminė pirmojo nėštumo pradžią - labai norėjosi miego ir padidėjo apetitas. Nusipirkau testą, nekantriai sulaukusi ryto jį pasidariau, bet mintyse dvejojau, ar gali taip greit mus aplankyti gandrai. Mano abejones išsklaidė iškart išryškėjusios aiškiausios dvi juostelės. "O geras!", - tyliai besijuokdama pasakiau sau. -Aš vėl laukiuosi!"

Virpuliukas lakstė po visą kūną, nekantraudama tuoj pasidalinau smagia naujiena su savo mama ir seserimi, jos kaip tik buvo grįžusios atostogų į Lietuvą aplankyti mano pirmagimio. Kai grįžo vyras iš darbų, jam padovanojau dėžutę su testu, naujiena jam buvo netikėta, bet labai smagi. Visi džiaugėmės šeimos pagausėjimu. Tik nežinojau, kiek pilveliui laiko, nes dar žindžiau sūnelį ir neturėjau sulaukusi mėnesinių, mažasis stebukliukas nelaukė nieko ir kibo iškart prasidėjus pirmai vaisingai dienai.

Ginekologė echoskopu patvirtino nėštumą ir pasakė, kad žirniukui 7 savaitės. Aš devintam danguj, vėl pati gražiausia, vėl kasdien grožėjausi savimi veidrodyje, juk kaip nuostabu lauktis. Pakeičiau ginekologę bijodama vėl rizikuoti, kad ko nepražiūrėtų. Antras nėštumas buvo toks pat kaip ir pirmas, lengvas, sklandus, laukėme broliuko, kuris taip pat buvo ramus ir švelnus pilvelio gyventojas.

Deja, nelemta man buvo ramiai laukti.

Gražią sausio dieną, kai nėštumui buvo beveik septyni mėnesiai, linksmai vaikštinėjome su sūneliu lauke, skambina sesuo, išgirstu baisią žinią, kad mirė mūsų mama! Širdis plyšo, žemė slydo iš po kojų, nežinau, kaip kojos laikė ir iš kur tiek jėgų buvo parbėgti su vežimėliu namo. Tą akimirką šalia buvo tik vos metukų sulaukęs išsigandęs sūnelis ir pilvelis. Atrodė, kad gyvenimas sudužo į šipulius, sudužo svajonės, juk dar prieš savaitę su mamyte kūrėme planus, kaip ji grįš prieš gimdymą, džiaugsis anūkėliais. Baisu, kas dėjosi širdyje, norėjosi šaukti, rėkti, bet vaikučiai neleido panirti į beribį liūdesį.

Deja, teko gražiausiu laukimo metu išgyventi tai, ko visada labiausiai bijodavau ir ko labiausiai nesitikėjau, kad taip įvyks. Laukimą aptemdė gedulo nuotaikos, bet vis save ramindavau, juk visas stresas nukeliauja mano kūdikėliui po širdele. Mažylis primindavo man savo spyriais, kad nesinervinčiau, kad turiu iškelta galva žengti į gyvenimą pirmyn, nes dabar gyvenu ne sau, dabar pati esu mama ir turiu būti tvirta kaip uola. Mano mažyliai neleido palūžti, padėjo greičiau atsigauti po brangiausio žmogaus netekties, jie buvo mano didžiausia paguoda ir vaistas nuo depresijos, juk neįmanoma nesijuokti, kai linksmas išdaigas krečia sūnelis, neįmanoma nesišypsoti, kai pilvelyje suspurda dar vienas vaikelis.

Suvokiau, kad mano mylimiausia mamytė neleistų liūdėti, tad stengiausi kuo ramiau ir gražiau laukti savo antro išsvajoto mažylio, kurio kartu laukė taip pat ir mano mama, tik jau iš dangaus.

O mūsų antrasis sūnelis buvo kiek ankstyvas, į pasaulį pasibeldė beveik 3 savaitėm anksčiau.

Juokauju, kad vaikutis nuo pilvelio laikų klauso mamytės, nes aš vis pajuokaudavau, kad galėtų nelaukti termino, o gimti kai prasidės Avino ženklas. Taip ir buvo, prasidėjus Avino Zodiako ženklui, tą dieną jis pradėjo belstis, nors prieš 4 dienas mane apžiūrėjusi gydytoja sakė, kad dar tikrai nėra artėjančio gimdymo požymių.

Kovo 21-oji, ketvirtadienis, buvo šalta, nė kiek į pavasarį nepanaši diena, pievos padengtos sniegu. Tą dieną prasidėjo reguliarūs sąrėmiai, vėl vos maudžiantys, kad teko dvejoti, ar jie tikri, ar ne.

Skausmeliams nepraeinant, vakare su visa šeimynėle nuvažiavome į priimamąjį, atvažiavau su šypsena. Patikrinusi ginekologė pasakė, kad gimdos kaklelio atsivėrimas 5-6 cm, atsisveikinau su sūneliu, palinkėjau jam saldžių sapnelių ir vyras jį išvežė miegoti pas senelį. Paguldęs vaikutį, sugrįžo atgal.

Gimdykloje mano nuotaika buvo puiki, tą dieną dingo visos gedulingos nuotaikos, nekantriai laukiau gimstant naujos gyvybės, mūsų šeimos stebuklo, kuris pakeis savo močiutės vietą. Kalbinau besibeldžiantį mažylį, raminau, juk jam irgi skauda, jam baisu, vis stebėdavau mažylio širdutės tonusiukus aparate, su kiekvienu sąrėmiu jo širdelė dar stipriau plakdavo.

Sąrėmiai po truputėlį stiprėjo, dažnėjo, bet skausmas ištveriamas dėl mažyčio angelėlio. Vis arčiau mūsų džiaugsmingas susitikimas. Ir štai atėjus stūmimo laikui, po keleto gilių įkvėpimu ir dviejų stiprių stūmimų 3 val 10 min pasaulį išvydo mūsų stiprus sūnelis, saugomas mano mamytės angelo sargo. Pagaliau išvydome savo taip lauktą dar vieną riestanosiuką.

Tą naktį tapau dar turtingesnė, juk esu jau dviejų nuostabių sūnelių mamytė, argi gali būti nuostabesnis jausmas už motinystę, už žinojimą, kad dviems mažiems žmogučiams esi visas pasaulis! Gimtadienio rytas buvo be galo gražus ir saulėtas, saulės spindulėliai žaidė palatos languose, tarsi mano brangi be galo išsiilgta mama iš aukštai aukštai sveikino mus su nauja pradžia.

Savo gimdymais labai džiaugiuosi, prisimenu kiekvieną smulkmeną su meile, nes tai buvo nepakartojami įvykiai mano gyvenime, kurių nesugadino nei fizinis, nei dvasinis skausmas. Svajoju ateityje turėti dar vieną vaikutį, dar kartelį pasidžiaugti nėštumu ir gimimo stebuklu, labai tikiuosi kad tas kartas bus visapusiškai gražus!

Ingrida

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Gimdymas

Dula Mantautė dalijasi greito ir sklandaus gimdymo istorija (5)

Dula Mantautė dalijasi greito ir sklandaus gimdymo istorija
Mantautė yra dula, keturių pametinukų mama, būsima akušerė, rašanti feisbuke tinklaraštį „Tampu Mama“.

Lietuvoje naujagimiams palankių ligoninių padaugėjo dvigubai skelbiame sąrašą

Lietuvoje naujagimiams palankių ligoninių padaugėjo dvigubai <sup style="color: #ff0000;">skelbiame sąrašą</sup>
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija praneša, kad mūsų šalyje daugėja naujagimiams palankių ligoninių. Iki šiol jų buvo 8, o dabar patvirtinta net 16.

Dviejų vaikų mama: pirmas gimdymas – katastrofa, antras – kaip gimtadienis

Dviejų vaikų mama: pirmas gimdymas – katastrofa, antras – kaip gimtadienis
Taip sako Indrė Rutavičienė, trejų metų Olivijos ir trijų mėnesių Elidijaus mama. Baigusi statybos mokslus Indrė ilgai ieškojo savo kelio. Šiandien ji jaučiasi esanti ten, kur ir turėtų būti.

Į Lietuvą atvyksta garsioji akušerė ir pribuvėja: svarbiausia pagalbos priemonė gimdyvei yra meilė (4)

Į Lietuvą atvyksta garsioji akušerė ir pribuvėja: svarbiausia pagalbos priemonė gimdyvei yra meilė
Su lietuvėmis savo patirtimi pasiruošusi dalintis Angelina Martinez Miranda yra garsi tradicinė akušerė/pribuvėja, gyvenanti ir praktikuojanti Meksikoje. Šį pašaukimą moteris paveldėjo iš savo motinos ir močiutės, kurios taip padėdavo vaikučiams ateiti į šį pasaulį.

Nuskausminamieji gimdymo metu – už ir prieš (32)

Nuskausminamieji gimdymo metu – už ir prieš
Devyni kūdikio laukimo mėnesiai skirti visapusiškam jo atėjimo į šį pasaulį pasiruošimui.

Vyras nenori dalyvauti gimdyme: ar verta jį perkalbėti (83)

Vyras nenori dalyvauti gimdyme: ar verta jį perkalbėti
Besilaukianti moteris norėtų, kad gimdyme dalyvautų ir jos vyras. Tačiau bendro sutarimo pora neranda. Ką patars psichologė Karolina Gurskienė?

Tėveliai raginami neskubėti rinktis virkštelės kraujo bankų paslaugas

Tėveliai raginami neskubėti rinktis virkštelės kraujo bankų paslaugas
Lietuvos bioetikos komitetas ragina žmones atsargiau vertinti privačių virkštelės kraujo bankų Lietuvoje vykdomą veiklą ir neskubėti investuoti savo pinigų į jų siūlomas paslaugas.

Lietuvės atvirai: tartis su gydytoju iš anksto dėl gimdymo ar nebūtinai (17)

Lietuvės atvirai: tartis su gydytoju iš anksto dėl gimdymo ar nebūtinai
Jei prieš gerą dešimtmetį būtume mamų paklausę, ar verta tartis dėl gimdymo su ginekologu ar akušere, daugelis būtų atsakiusios, kad tikrai taip.

Mamos išpažintis: „Lietuvoje gimdyti įmanoma tik už pinigus" (148)

Mamos išpažintis: „Lietuvoje gimdyti įmanoma tik už pinigus"
Austėja (vardas pakeistas), auginanti du vaikučius (1 ir 5 m.) įsitikinusi: „Prieš gimdant su gydytoju tartis būtina."

Aušra: gimdymo metu labiausiai skaudino užgaulūs žodžiai (239)

Aušra: gimdymo metu labiausiai skaudino užgaulūs žodžiai
Ačiū, kad pasitikite mumis ir dalijatės išskirtiniais pasakojimais. Aušra mums parašė savo gimdymo istoriją, nes jaučia nuoskaudų, likusių po gimdymo.

Sandros istorija: sunkios nėštumo komplikacijos gydytoja iš pradžių nepastebėjo (3)

Sandros istorija: sunkios nėštumo komplikacijos gydytoja iš pradžių nepastebėjo
Pažintis su šeima, kuri sostinę iškeitė į Jonavą ir dėl to nė kiek nesigaili.

Gydytojas griauna dažniausius mitus apie gimdymą

Gydytojas griauna dažniausius mitus apie gimdymą
Filmas be romantiškų bučinių, kūniškos meilės, paskui ir gimdymo scenos man - kaip vaikui knyga be iliustracijų. Kada pasvajoti, įsijausti, paverkti? Tačiau kai kurie filmų mums įpiršti stereotipai atkeliauja ir į tikrą gyvenimą. Vieni trukdo, kiti - ne. Kas tikra, o kas išgalvota, klausiame gydytojo akušerio ginekologo Egidijaus Jakiūno.

Skaitytojos istorija: pagimdžiau, bet netrukus netekau vaikelio (31)

Skaitytojos istorija: pagimdžiau, bet netrukus netekau vaikelio
„Kadangi šiuo metu išgyvenam sunkiausią periodą savo gyvenime - netekome kūdikio, nusprendėme pasidalinti savo liūdna istorija... Žinau, kad jūs nerašote tokių liūdnų straipsnių, bet tikiuosi, kad tėveliams kurie neteko savo vaikučių bus lengviau, nes žinos kad jie ne vieni tokie“.

Dulos Mantautės laiškas gimdyvei

Dulos Mantautės laiškas gimdyvei
Mantautė yra dula, keturių pametinukų mama, būsima akušerė, rašanti feisbuke tinklaraštį Tampu Mama (ČIA). Mantautės tikslas – kad daugiau moterų įgautų pasitikėjimo, tikėjimo ir ramybės, o gimdymas būtų gražus, saugus ir be streso.

Austėjos išpažintis: mano gimdymą lydėjo daug klaidų

Austėjos išpažintis: mano gimdymą lydėjo daug klaidų
Austėja itin skrupulingai planavo nėštumą, tikėjosi sklandaus gimdymo ir jokių „staigmenų", tačiau, kaip pati sako, į daug ką neatkreipė dėmesio ir pridarė daugybę klaidų. Laimei, iš to pasimokė ir tikisi, kad kitoms būsimosioms mamoms jos patirtis padės būti tvirtesnėms.